Prieš porą metų pasaulį apskriejo žinia, kad „Ubisoft“ sukirto rankomis su Dž. Kameronu ir pradėjo darbus su žaidimu pagal kuriamą kino filmą „Avatar“. Per tą laiką girdėjome daug naujienų apie abu šiuos projektus, nors tuo pat metu girdėjosi abejonės „Heh, dar vienas žaidimas pagal filmą…“



Žaidimą pristatantis Brent George (Animation director) savo pasirodymo pradžioje skyrė dėmesio būtent šioms abejonėms. Savo prezentaciją jis ir pradėjo nuo to, kad trumpai apibūdino žaidimo siužeto kūrimo subtilybes. Tiek filmą, tiek žaidimą „Ubisoft“ atstovas apibūdino kaip patyrimą, kurį žmogus gauna pabuvojęs visiškai kitame pasaulyje.

Žaidimas pasirodys jau visai netrukus, visoms rinkoje esančioms konsolėms, tačiau aš kalbėsiu tik apie next-gen versiją. Žaidimų istorija, nors ir yra lygiagreti filmui yra parašyta atskirai. Visą žaidimo siužetą, „Ubisoft“ darbuotojai parašė nuo nulio, glaudžiai bendradarbiaudami su Dž. Kameronu. Vien dėl to Avatar negalim vadinti grynai žaidimu pagal kino juostą, nes abu projektai kuriami lygiagrečiai ir turėtų papildyti vienas kitą. Įdomu ir tai, kad žaidimo premjera įvyks anksčiau, nei kino filmas pasieks kino teatrus.

Žaidimo metu bus galima įveikti dvi kampanijas, viena jų už žmones, kita už Pandoros gyventojus Navi. Brentas trumpai užsimena, kad abiejų kampanijų eiga smarkiai skirsis ir čia pat pereina prie žaidimo demonstracijos. Kol kraunasi lygis, jis pasakoja, kad Pandorą jiems pavyko atkurti taip, kaip ir buvo norėta. Čia pat dar syki pabrėžia, kad tai ką pamatysime ekrane yra savotiškai nauja patirtis, kurią privalo pamatyti kiekvienas, o ypač tie, kas turi galimybe žaisti naudodami „Stereoscopic“ 3D technologiją.

Žaidimas prasidėjo ir čia aš pagalvojau, kad visa tai aišku labai gražu, bet su tokią kūrėjo įžanga sutikti man niekaip neišeina.



Esmė tame, kad prieš eidamas į prezentaciją aš stabtelėjau hole ir pats įveikiau didesnę dalį demonstracinio lygio. Nepasakyčiau, kad mane sužavėjo. Pirmoji emocija buvo pasimetimas, mat teko skristi labai nemanevringu lėktuvu. Pačios lygio pradžios nemačiau, tad negalėjau suprasti, kad jis tyčia toks nevaldomas. Esmė tame, kad tą pačią vietą demonstruodamas Brent‘as skrido visiškai tiesiai, ir užuot vengęs pavojingų uolų, jas sprogdino. Naikinimo modelis ir specialieji efektai įspūdingi, bet hey! Aš lėktuvą nutupdžiau ir be to. Sunkiai, bet nutupdžiau!

Išlipus iš lėktuvo pirmas įspūdis aišku stiprus. Pasaulis labai žalias, labai gyvas ir labai sultingas. Viskas jame išties kažkaip keista ir truputį svetima. Tai privalumas. Pajudėjęs iš vietos supratau, kad visa tai sykį jau jutau. Kai žaidžiau „Lost Planet“. Tiesa ten buvo labai balta, bet esmė ta pati. Keista, nelabai įprasta aplinka, ryškūs ir detalūs monstrai, daug tratinimo kur papuola. Šaudyti nėra sunku, sunkiau atsirinkti į ką. Žodžiu, kol žaidžiau pats nepasakyčiau, kad pajutau žaidimui kokią ypatingą trauką. Na taip, jis gražus, gaivus ir ko gero vertas dėmesio, bet nebūtinai dabar iškarto.

Atkreipiau dėmesį į tai, kad duoda ir šalutinių užduočių. Mano žaistame lygyje jos buvo gan paprastos, bet atlikti jas verta dėl patirties taškų, kuriais iš esmės ir varomas žaidimas. Prezentacijos metu, kai tą patį lygį žaidė Brentas supratau, kad patirties taškus galima gauti ir už šalutinę veiklą, enciklopedijos pildymą, aplinkos naikinimą ir t.t. Tiesą sakant, stebėti kaip žaidžia Brentas man net patiko labiau nei žaisti pačiam. Kai stebi žaidimą iš šalies, o ne susitelkęs į taikiklį, gali dorai įvertinti aplinkas ir Pandoros pasaulio grožį. Tiesą sakant man net pasivaideno, kad žaidžiant Brentui aplinkoje kur kas daugiau destrukcijos, nei jos žaisdamas mačiau aš. Tiesa taip gali būti ir dėl to, kad Brentas šį lygį įveikia kiekvienos savo prezentacijos metu, jis žino kur eit ir ką šaudyt, kad viskas atrodytų įspūdingai.



Stebint demonstraciją mano nuomonė apie žaidimą tolygiai gerėjo, tačiau tas jausmas, kad viską jau esu kažkur matęs taip ir neišnyko. Vykdydamas vieną iš šalutinių misijų Brentas įjungė vietinius gyvius atbaidančius repulsorius. Jie atrodo ir veikia, visai kaip „Half—Life 2“ „plaktukai“ baidantys vabalus.

Pirmas riebus privalumas kurį įžvelgiau žaidime buvo Pandorapedija. Išties, žaidimo pasaulis nors ir atrodo matytas, nėra pažystamas, o galimybė jį visą suskanuoti ir įtraukti į savo mažą enciklopediją tikrai žavi. Nuskanuotus augalus ar gyvius žaidimas automatiškai įtraukia į enciklopediją, o ten atsiradusi informacija ne tik apibūdina objektą, bet ir nusako jo grėsmės žmogui lygmenį, nurodo silpnąsias vietas, pažeria taktinių patarimų kovai.

Kol žymėjausi šiuos pastebėjimus bloknote, Brentas pademonstravo galimybę vengti kovos. Virto nematomu ir praėjo pro būrelį kažkokių plėšrūnų. Smagu. Netrukus po to, demonstracinio lygio segmentas baigėsi ir Brentas pateko į kitą etapą. Šio etapo žaidžiant lankytojų salėje jau nebuvo. Žaidimo herojus įsiropštė į mechą ir pradėjo tikrą niokojimo fiestą. Dabar Avatar‘as jau galutinai pribloškė mane efektų gausa. Kai ekrane pasirodė pirmieji liepsnosvaidžio sukelti padariniai net įsižiojau, Brentas patenkintas sukeltu efektu primena „Šitą dalykėlį nustvėrėm iš Far Cry 2“. Ne tik liepsnosvaidį, bet ir pačios liepsnos elgesį. Ji plinta rydama žalumą ir atrodo nuostabiai.

Šiame lygyje pakeliui pasitaikė begalės skriptų. Turiu pastebėti, kad jie padaryti labai gerai, aktyvavosi laiku, žaidimo pasaulis su kiekviena akimirka atrodo vis gyvensis ir interaktyvesnis. Kas kelias minutes išvysti vis naujų padarų ar augalų, tai tikrai sukelia žadėtas naujų „potyrių“ emocijas. Greičiausiai norėdamas galutinai nuginkluoti skeptikus, Brentas skubiai užkrauna naktinės Pandoros lygį. Salėje vėl girdėti atodūsiai. Ji visiškai kitokia nei dieną. Pandora nėra tamsi, daugybė augalų švyti keistomis pastelinėmis spalvomis, lygių apšvietimas pasakiškas.



Prezentacija baigėsi įspūdingu artilerijos smūgiu iš orbitinės stoties. Nebesikartosiu. Žaidimo vaizdas, pats savaime tikrai puikus, grafikos variklis su iškeltomis užduotimis tvarkosi puikiai, bet ar to gana?

Po visko, Brentas dar atsakė į kelis klausimus iš salės. Žaidimo demonstracijos metu jis naudojo vos 4 ginklus, tad paklausėme ar jų bus daugiau. Atsakymas teigiamas, čia pat Brent‘as pabrėžė, kad žmonės gaus papildomų taškų ir apdovanojimų už aplinkos naikinimą, tad ir visa jų ginkluotė bus skirta šiam veiksmui atlikti. Žaisdami už Navi turėsim tenkintis kur kas paprastesne, vos ne akmens amžių menančia ginkluote. Čia pat užvirė diskusija apie žaidimo eigos skirtumus. Valdydami Navi mes gausime kiek kitokį, labiau slaptumu ir harmonija su aplinka paremtą žaidimą. Tikiuosi šis žaidimo elementas kiek prasklaidys „Lost Planet“ prieskonį.

Kalbant apie personažo spec. savybes ir įgūdžius, čia kūrėjai naudos vadinamąją „cooldown“ mechaniką. Kuo galingesnę savybę panaudosim, tuo daugiau laiko prireiks jos užsikrovimui. Smagu, kad laikui bėgant kis ne tik personažo gabumai, bet ir jo išvaizda. Šį žaidimo elementą pademonstravo tik nuotraukose, kažko prisiminiau „Freedom Fighters“…



Kas gi man pasidarė… Greičiausiai tai išankstinių nuostatų problema. Neslėpsiu iš Avatar tikėjausi nei daug, nei mažai. Naujų sprendimų. Jų žaidime iš esmės nėra. Didžiausias dėmesys skirtas pačiam žaidimo pasauliui — Pandorai. Pati žaidimo eiga ir mechanika yra tiesiog gerų, laiko patikrintų elementų kratinys. Tai nėra blogai, tačiau burnoje vis tiek pajutau kažkokį kartėlį. „Avatar“ tikrai nebus eilinis žaidimas pagal kino juostą. Tai išties daug daugiau, tačiau į mano pirkinių sąrašą jis ko gero paklius vėliau. Gal po pirmo nukainavimo.