Iš žurnalo PC Klubas 2006/06. Autorius: NPC
„Half Life 2“ buvo „skanus“ žaidimas. Kaip geri itališki pietūs su salotomis, užkandžiu, prašmatniu karštu patiekalu, naminiu vynu, desertu ir puodeliu puikios kavos. Tai buvo žaidimas kiekvienam skoniui, kiekvienas jį žaidžiantis galėjo gauti dozę to, ką mėgsta labiausiai. Siužeto? Prašom. Grafikos? Prašom. Intensyvaus veiksmo? O gal galvosūkių, o gal įpatingo DI, ar prašmatnių NPC (aš čia ne apie save :))? „Half Life 2“ buvo visko. Ir jis buvo „skanus“ tiek dalimis, tiek jei valgytume jį visą.
Gordonas laukia padavėjo…
Ir badauja. „Half Life 2: Episode 1“ (toliau — Ep1) prasideda gan smagiai. Panašiai jautiesi įėjęs į restoraną, kuriame dažnai valgai prabangius pietus. Žaidimo grafika stebina lig šiol: prabangios aplinkos ir modeliai pasitinka mus ir džiugina akį, bei, žinoma, sužadina apetitą. Akimirka laukimo ir mus pasitinka puikioji Aleks, kuri gan vangiai dėjosi prie mūsų HL2, tačiau šį sykį ji valgys kartu su Gordonu. Ir tai mus džiugina, nes niekada mums Aleks nebus per daug. Žavinga veikėja, nepelnytai mažai „vaidinusi“ HL2, dabar gauna kone pagrindinį vaidmenį, ir, kaip bet kuri dama restorane,
Aleks žaidime mums taps vienintele puošmena, nuo kurios nenuleisime akių (bent jau iš mandagumo). Aleks — puiki pašnekovė ir jau nuo pirmųjų žaidimo minučių ima plepėti. Vietomis mergaitiškai naiviai, vietomis labai rimtai o vietomis užmeta stulbinančiai subtilių juokelių, kad net rimtasis, visko gyvenime matęs Gordonas (o juo pabūti teks bet kuriam iš mūsų, prisėdusiam prie Ep1) nejučiomis prunkšteli.
Sutikite, Kombainus, virtusius zombiais, pakrikštyti Zombainais gali tik itin guvaus proto mergina (nes merginos paprastai neatskiria zombių nuo visų kitų įmanomų gyvų numirėlių rūšių).
Taigi. Mes sėdime prašmatniame restorane su žavinga dama ir laukiam padavėjo, o jis niekšas nesirodo. Pažiūrėkime į menių: „Gordonas ir Aleks bėga iš Kombainų citadelės. Pakeliui jie sužino, kad Kombainai detonavo jo braduolį, ir kadaise neprieinama tvirtovė bet kurią akimirką driokstels taip, kad iš miesto 17 liks tik prisiminimai. Pakeliui jie sužino, kad sprogimas bus ne šiaip sau sprogimas, bet jis dar ir siųs pranešimą kažkur ten, iš kur atkeliavo Kombainai. Pranešimą reikia pagrobti ir išgabenti iš miesto. Desertui. Neprošal būtų išgelbėti keletą civiliokų. Na, ir Straideris vietoj kavos“. Tai viskas šiandienai ir ateinančiam mėnesiui. Kitam. Skurdu. Bet valgysim tai, kuo šeria.
Gordonas nori mėsos…
Taigi. Po itin žavingų scenų su Aleks ir jos robo–šunimi bei smagaus pasiskraidymo automobilio, panašaus į „Latvija“, kėbule, mūsų laukia ilga ir, nepabijokime to žodžio, nuobodi kelionė iš citadelės viršaus į josios apačią. Visą šį procesą pavadinčiau padavėjo laukimu. Mintys sukasi apie maistą, todėl ir pokalbiui temos nesiriša (nebent apkalbinėtumėte kažkur dingusį padavėją). Žodžiu, akims nesmagu (nes aplink kiti valgo), o protui mankštos nėra, nes šis užimtas informacijos apie pasirinktus patiekalus saugojimu, kad tik pasirodžius padavėjui galėtume jam viską atraportuoti (kitaip jis vėl prasmegs). Taip ir Ep1 kelionė citadelės vidumi ilgainiui ima atsibosti, pradedi bijoti, kad ji tęsis amžinai. Nykios griūnančios aplinkos nežavi, priešai bėga nemąstydami, o mes, naudodamiesi gravitaciniu šautuvu, žaidžiame krepšinį su priešų kūnais, įrangos elementus ar universalius maitinimo šaltinius naudojame ir kaip sprogmenis, ir kaip daugelio galvosūkių sprendimo priemonę. Patys galvosūkiai irgi ne itin sudėtingi, o siužeto linija rutuliojasi vangiai. Žiovaujame, minkome pelės mygtuką ir kantriai laukiame.
Priėjus padavėjui Gordonas jau toks išalkęs, kad teištaria „mėsos“ ir sukniumba ant stalo. Sudie, cezario salotos, karpačio ir ravijoli.
Išėjus iš citadelės veiksmas apvirsta aukštyn kojomis. Ep1 tampa intensyviu „survival–horror“ „šūteriu“ ir mes pleškiname zombius, kiek tik turime spėkų. Daug zombių, paskui dar daugiau zombių, paskui ištisus debesis zombių, lendančių per visus įmanomus plyšius ir norinčių mūsų (o gal Aleks) kraujo. Aš jau užsinoriu tų klasikinių susirėmimų su Kombainų pajėgomis. Pamenate HL2? Važiuoji, matai namą. Jame — 6 Kombainų smogikai, užėmę gynybines pozicijas. 10 minučių vargsti, kol pergudrauji juos, perėmęs iniciatyva įsiverži vidun ir užimi namą, tada atvyksta pastiprinimas ir bando mus išrūkyti. Mes slepiamės, jie juda būriais, organizuoja pridengiamąją ugnį, dosniai vaišina mus granatomis. Mes užgulame duris! Jie įlipa pro langą. Mes puolam ginti lango! Jie išsprogdina sieną. Kombainai niekada neidavo į mirtį, jie buvo komanda ir ėjo žudyti mūsų (emm,… Gordono). Dabar to nebus. Tiesą sakant, ir pačių Kombainų nebus daug, o ir tie, kurie bus, nelabai kuo skirsis nuo Zombainų. Uff, liūdna. Liūdna man ir galbūt mūsų kompanjonei Aleks, bet tik ne Gordonui. Jis norėjo mėsos ir jos gavo… Su kaupu.
…ir riebalų
Lyg to būtų negana. Gordonas įsigeidė riebios mėsos. Dėl to ant mūsų galvų pasipylė tie patys mano minėti Zombainai. Jų irgi debesys, tik šie turi šlykščią savybę lakstyti, pasistvėrę į rankas aktyvuotą granatą. Prisiminiau: „Serious Sam“, tpfu,.. Makdonaldą… Tai yra. Et…
Nuotaiką gadina ne tai. Liūdina tai, kad žaidime beveik išnyko galvosūkiai. Ep1 įveikiamas vienu prisėdimu per 3–4 valandas. Žmogui, nežaidusiam „Half Life“ ir nežinančiam klasikinių „bajerių“ su laužtuvu, tuščiavidurėmis statinėmis ir fizikos dėsniais, prireiks 6, na, gal 8 valandų. O žinote? „Half Life“ buvo tokių vietų, kur vien tik jos įveikimui pagalvoti prireikdavo valandos kitos, aš jau nekalbu apie sugalvoto plano įgyvendinimą, ir kartais po to ateinantį suvokimą, kad buvai ne visai teisus…
— Gordonai? Tau ant barzdos tyška… Gal paprašyti servetėlės?
— Ne, ne šį kartą, — atšovė Gordonas ir stvėrė kitą mėsos gabalą.
Vėliau veiksmas iš intensyvaus „survival–horror“ „šūterio“ virsta tiesiog intensyviu. Mes šaudome tuos pačius zombius, zombainus ir kombainus, bet šį kartą jau dienos šviesoje. Todėl darbo ir mėsos daug, tik jau nebe taip baisu. Paskui palydime grupelę civiliokų į traukinį, nušauname straiderį (kuris pasirodo paskutinę minutę, kai tu, jau apmokėjęs sąskaitas, mąstai: palikti ar nepalikti arbatpinigių?) ir žaidimas baigiasi.
Ar buvo skanu?
Štai klausimas, vertas šešių nulių zonos. Taip. TAIP! Buvo labai skanu, bet… Nelabai mandagu taip maitintis prie damos ir tokio lygio įstaigoje. Gaudote mintį? Ep1 — puikus ir smagus, tačiau apgailėtinai trumpas žaidimas. Jei tai būtų ne „Half Life“, jis turėtų tik vieną trūkumą — žaidimo trukmę, tačiau iš „Half Life“ aš tikėjausi daugiau. Daug daugiau. Kažkada minėjau, kad „Half Life“ iškėlė naujos kokybės kartelę visiems ateities FPS. Per tą kartelę šiandien dar neperlipo niekas, net ir tas pats „Half Life 2: Episode 1“. Bet vilties dar yra. Kombainai sugebėjo išsiųsti pranešimą. Ar jis pasiekė adresatą? Jei taip, tai kas mūsų laukia „Episode 2“? Baigę ryti mėsą užsigėrimui gausite keliu minučių filmuką, leidžiantį suprasti šį tą apie ateities epizodus. Sprendžiant iš jo, Aleks pasišlykštėjo šiandieniu Gordono elgesiu prie stalo ir Episode 2 mes valgysime vieni. Galbūt tai yra šansas reabilituotis? Galbūt mūsų laukia aibė naujų patiekalų. Bus naujų priešų tipų, galbūt grąžins ir galvosūkius. Galų gale atšilus orams mums bus leista valgyti kieme (pažiūrėjus į filmuką atrodo, kad dalis veiksmo vyks miške).
Aš visai nenoriu pradėti pamokslų apie naujo HL leidėjo politiką ir galimas to pasekmes. Tie, kam tai rūpi, patys puikiai viską supranta, o kam nerūpi, siūlau ir toliau nesigilinti bei tausoti sveikatą. Juolab, kad nemažai jos prireiks norint suvirškinti visą tai, kuo mus pamaitino „Episode 1“. O paskui horizonte — badas. Ir viltis, kad kai kitą sykį užsuksime į „Half Life“ restoraną, mūsų lauks tradicinis ir jau pamėgtas meniu.
Pirmas įspūdis
Aleks! Malonu tave matyti.. O ir tavo šunėkas čia! Jaučiu kad, mūsų laukia puiki vakarienė žvakių šviesoje… 9,7
Siužetas
Apgailėtinai mažas istorijos kiekis. Norėtųsi daugiau. Ir siužeto, ir žaidimo. Įrašytas balas argumentuojamas tik tuo, kad pati „Half Life“ istorija yra superįdomi, o Ep1 nori nenori yra sudedamoji jos dalis. Iš dainos žodžių neišmesi… 9,2
Grafika
10 nerašau iš principo. Kodėl? Žr. „Half Life 2“ apžvalgą. 9,9
Garsas
Pasaka. Tiesiog pribloškianti kokybė. HL2 buvo techninių nesklandumų su garso šaltiniais. Jų nebeliko. 9,9
Valdymas
Žaidime nebeliko „driving“ misijų. Vadinas valdyme neliko minusų. 9,9
Išvada
Jei tai nebūtų „Half Life“, laikyčiau tai trumpu žaidimu be pabaigos ir duočiau tvirtą 9,5. Tačiau mes kalbame apie „Half Life 2“ tęsinį ir už aplaidumą norėtųsi profilaktiškai įraityti jam 7,5, tačiau vėlgi… Juk tai — „Half Life 2“. 9,0
