Iš žurnalo PC Klubas 2006/02. Autorius: INKVIZITOR

„Kartą gyveno keturi vaikai: Piteris, Suzana, Edmundas ir Liusi. Ši istorija pasakoja apie tai, kas jiems visiems nutiko, pabėgus iš karo siaubiamo Londono. Visi keturi buvo išsiųsti pas seną profesorių, kuris gyveno pačioje šalies širdyje, dešimt mylių nuo artimiausios geležinkelio stoties ir dvi mylios nuo artimiausio pašto skyriaus. Profesorius neturėjo žmonos ir gyveno nepaprastai dideliame name, kurį prižiūrėjo namų ūkvedė ponia Makreidi ir dar trys tarnai…“

– iš C. S. Lewis novelių rinkinio „Narnijos kronikos“.

Vienintelė šių namų taisyklė buvo neliesti profesoriaus daiktų ir nekišti nosies ten kur nepridera. Tvarką namuose griežtai palaikė kietoji ponia Ukvedė su žaba rankoj, tačiau vaikų jaunoms širdims ir beprotiškam smalsumui tai buvo nė motais! Senoviškas namas priminė seną pilį ar dvarą, todėl vaikams tai buvo tikra atrakcionų aišktelė. Skėpiningos kertės ir tamsūs kampeliai viliojo juos įsisukti į slėpynių žaidimą, taigi kai nusileisdavo naktis ir tamsius koridorius užliedavo sidabrinė mėnesiena, vaikai pakildavo iš savo patalų ir tyliai išslinkdavo iš kambarių, tarsi ketindami pavogti šių namų tylą. Prasidėdavo žaidimai, įvairiausios slaptos ekspedicijos po siaurus tunelius ir dar nė karto nematytus kambarius. Svarbiausia buvo neužkliūti šios pilies pabaisai poniai Ukvedei. Taigi bet koks garsesnis pabarškenimas pridarydavo bėdos. Kalios sekundės ir vaikai turėdavo pasislėpti, kad ponios Ukvedės akyla akis, dvigubai sustiprinta akinių lešio, nepamatytų, nes tada linksmybėms galas. Laimei namai buvo tiesiog prigrūsti visokio įdomaus šlamšto: skrynių, spintelių, staliukų ir kitokių baldų už kurių buvo visai nesunku paslėpti savo kailį.

Panašios linksmybės būtų nesiliovusios ir toliau, jei ne jaunėlė Liusi, viename iš kambarių užtikusi drabužių spintą. Įlindusi jos vidun mergaitė netrukus suprato stovinti ne tarp sukabintų paltų ir apsiaustų, o vidury apsnikto miško. Tai buvo ne šiaip paprasta spinta, o stebuklinga, turinti galią atverti duris į kitą pasaulį – Narniją…

Supratusi, kokį atradimą padarė, mažoji Liusi pasigyrė draugams., tačiau kaip ji ir tikėjosi, šie nepatikėjo, ir tik kelių atsitiktinumų dėka, visi drauge užsitrenkė nepažįstamame pasaulyje. Ką gi, vaikiškos fantazijos liko už spintos durų, atėjo metas tikriems tyrinėjimas, ieškojimams ir mūšiams, net jeigu vieninteliai ginklai yra lazdos ir sniego gniūžtės.

Narnijos žemę apgaubusi tamsa. Gal daugiau vidinė, nei išorinė, nes kadaise žydintį kraštą sukaustė amžinas įšalas, baltas sniegas ir lediniai gniaužtai išburti pačios Baltosios Raganos. Viską, kas anksčiau buvo gyva, dabar primena tik įvairiuose miško užkabariuose likę į akmenį paversti žvėrys ir Narnijos šalies gyventojai. Miškuose apsigyveno Raganos išperos.

Piktavaliai nykštukų lankininkai užėmė visus kelius ir pristatė įvairiausių sargybinių bokštų, kad nė vienas padaras neprasmuktų nepastebėtas, vampyrai pasislėpę medžiuose, vilkai pasislėpę krūmuose, bet kada pasiruošę užpulti būriais, o minoborai ir minotaurai, žmogėdros, ciklopai ir kiti padarai kuria armijas, kad apsaugotų 100 metų besitęsiančią žiemą. Saugumo priemonių reikėjo, nes pasaulyje pasklido kalbos apie keturis vaikus, nugalėsiančius Baltąją Raganą ir sugrąžinsiančius Narnijai šviesą ir teisingumą. Adomo Sūnūs ir Ievos Dukterys – taip juos vadino, bet niekas jų niekada nematė, kol vieną dieną pati Ragana neužtiko mažo berniuko, Edmundo, ir nepradėjo dėti didžiulių pastangų, kad galėtų pričiupti vaikigalius. Bet vaikai, buvo „ne pėsti“ ir žinojo kaip pamokyti visus, kurie tik bandys juos nuskriausti.

Vyriausias Piteris buvo, kaip seneliai mėgsta sakyti, „vyras kaip mūras“. Stipriausias iš visų keturių ir sugebantis išgriauti tokias užkardas, kurios kitiems buvo neįveikiamos. Be sugebėjimo puikiai dirbti kumščiais ir stumdyti sunkius daiktus, Piteris puikiai valdė kovos įrankius lazdas ir kardus. Taigi, jeigu Piterį būtų galima vadinti tikru riteriu, Suzaną – karingąja princese.

Nežinia iš kur išmoktus, Suzana, maskatuodama į šalis rankomis ir kojomis, tiesiog puikiai demonstravo Kung-fu pradmenis. Tarsi kokia nindzė ji taškydavo visų priešų veidus, bet matyt jos moteriškoji pusė kenkė fizinei jėgai, nes įspūdingų kovos judesių nepakakdavo, kad būtų padaryta didelė žala. Bet užtat įniršio pagauta, jaunoji karžygė taip sniego gniūžtėmis uždaužydavo nykštukus, kad šie daugiau nebeatsikeldavo.

Jaunėliai Edmundas ir Liusi taip pat nebuvo iš kelmo spirti. Dėl jų mažo ūgio ir svorio, vyresnėliai stengėsi juos visaip išnaudoti, kartais net per daug makabriškose situacijose. Jei jau kelią pastodavo kokia užšalusi balutė ar visas tvenkinys, tau jau vyresnieji pasistengdavo, kad mažyliai ištirtų ledo storį tarsi būtų kamikadzės. Edmundas lyg tikras beždžioniukas nesunkiai įsiropšdavo į stulpą ar medį, jei reikdavo ką pakenkti ir padaryti praėjimą ar tiltą, tuo tarpu mažulytė Liusi lįsdavo į visokias landas, kad spusteltų tą ir aną, dėl ko visiems vėliau palengvėdavo. Jei ši ko nors nepasiekdavo, atsiridendavo sniego kamuolį ir pasilipėdavo aukščiau. Tačiau, kad ir kokie nuostabūs būtų vaikų sugebėjimai, niekas neprilygs jų bendram darbui ir atsidavimui kovoje su blogiu.

Edmundas paėmęs mažąją Liusi už rankučių, išstumia ją iš visų jėgų, kad ši čiuoždama savo gležnu kūneliu, bet geležine drąsa, sugriautų ledo luitus. Kai tuo tarpu Suzana jodinėdama ant Piterio pečių smagiai tvatina nedorėlius sniego gniužtėmis. Tačiau, jeigu jau ištinka nenumatyta krizė, Piteris nedvejodamas stvers Edmundą ir šiuo tarsi vėzdu uždaužys bet kokią žmogėdrą, kuri tik bandys stoti skersai kelio šiems didvyriams.

Didvyrių dalia sunki, netgi per sunki, tačiau jie jos pasirink negali. Net tik kad vyksta nesibaigiančios kovos su Baltosios Raganos kariais, bet dar tenka brautis pro karo paliktas šiukšles. Neretai miške kelią pastodavo nežinia iš kur atsiradusios liepsnojančios baldų krūvos, kurių užgesinimu rūpindavosi Suzana su savo nuostabiosiomis sniego gniūžtėmis, arba atsitikdavo įvairiausi mistiniai dalykai: užgriūdavo uolos ar sniego griūrys, taigi tekdavo savo kailius gelbėt nuo kalno skriejant ledo lytymis.

Baltoji Ragana turėjo ir kitokių susidorojimo būdų, ne tik fizinio smurto. Savo juodąja magija kenkė kaip tik beišmanė. Bet matyt didžiausias jos prakeikimas buvo visai nematomas, nuodijantis vaikus iš vidaus. Atsitikdavo taip, kad vaikus pradėjo kamuoti orientaciniai sutrikimai. Juos ėmė „nešt“ tai į vieną pusę, tai į kitą, sutrikdavo taiklumas, pakrikdavo visa organizacija. Jeigu kovodavo vienas vaikas su vampyrų gauja, kiti apnuodytais protais, nevisada susiprotėdavo jį ginti, todėl stovėdavo ir grožėdavosi mišku.

Bet akis tikrai buvo į ką paganyti. Tokio nepaprasto miško vaikai dar nebuvo niekur matę. Pro milžiniškų medžių šakas prasibrovę baltos saulės spinduliai atsimušdavo nuo krištolo skaidrumo ledo kristalų, todėl užpustytos eglės spindėjo tarsi papuoštos Kalėdų eglutės. Bet turbūt niekas neprilygo žiemos pūgoms. Snaigių ir vėjo verpetai, šalčio viesulai kaip tik mokėjo dūzgė aplink vaikus tarsi bičių spiečius, ketinantis įgelti. Tačiau nors Narnijos šalis seniai skendėjo baltose sutemose, buvo išlikusių saujelė tų, kurie petis į petį stojo prieš Baltąjį blogį.

Keliaudami vaikai sutiko pačių nepaprasčiausių būtybių matytų tik senovės romėnų ir graikų mitų iliustracijose. Faunai, Kentaurai, Liūtas Karalius Aslanas ir ne toks dieviškas kalbantis bebras. Padarai tikėjo vaikų žygdarbiais, todėl stengėsi jiems visapusiškai padėti.

Be viso šito, nepaprastų tyrinėjimų metu vaikai rasdavo įvairiausių stebuklingų daiktų, kurie jiems vėliau labai praversdavo. Dažniausiai ant kelio mėtydavosi monetos, kurios rodė teisingą kryptį, tuo tarpu pačiose paslaptingiausiose kampeliuose gulėjo patys bangiausi skydai. Kiek lengviau buvo rasti statulų dalių, už kurias viską kartu sudėjus vaikai galėdavo išmokti naujų įgūdžių ir sustiprinti savo fizinę ar dvasinę būseną. Ilgainiui Piteris ir Edmundas išmoko stiprių kovos baigties triukų, Suzana groti fleita priešus mikdančiomis ar sustingdančiomis melodijomis, o jei tai nepadėdavo strėlėmis apšaudydavo visus iš lanko. Liusi, smulkutė mergaitė, prisiėmė turbūt pačią svarbiausią pareigą – gydyti nukentėjusius.

Karas artėjo neišvengiamai. Prasidėjo Baltosios Raganos ir Liūto Aslano armijų ginklavimosi varžybos. Įtampa pasiekė kritinę ribą, tačiau, kaip bebūtų gaila, vaikų ir Narnijos likimas taip greitai nebus išsprendžiamas, dar laukia nauji ir dar labiau varginantys nuotykiai, Pinco Kaspijano žygdarbiuose. Prasideda kova dėl teisės į Narnijos karaliaus sostą.

Vertinimas

Pirmas įspūdis 7: LotR arba HP…

Siužetas 8: Idėja fantastiška, tačiau, kas matė filmą ar skaitė knygą,nenustebs.

Grafika 8.5: Tiesiog nuostabi. Vien ko verti oro ir ledo efektai!

Garsas 8: Naudojamas originalaus filmo garso takelis. Muzika puiki kinta pagal situaciją. Personažų įgarsinimui trūksta emocionalumo, nors daugiau viskas atlikta tvarkingai.

Valdymas 5: Analogiškas Lego Star Wars. Valdymas ir kameros darbas gadina visą žaidimo teikiamą malonumą. Todėl reikia ieškoti patogesnių valdymo priemonių nei klaviatūra.

Galutinis 7.6: Balas duodamas su avansu. Geriausios žaidimo savybės yra grafika, personažų įgūdžių kombinacijos, galvosūkiai. Deja, valdymas žaidimo kokybę smarkiai timpteli žemyn.