Žodžiai, kuriais aš pradėjau savo mintis buvo pasakyti žmogaus, kuris sugebėjo užkariauti pasaulį. Perskaitykit juos dar kartą. Mūsų mintys ir baimės kausto mus ir neleidžia tapti geresniais. Baimė – vergo savybė, žmogaus kuris neturi savo valios. Ir nesvarbu, kad tai tik vergystė savo protui savo nepasitikėjimui ir savo menkumui. Tas, kuris tampa laisvas nuo savo ydų – taps didžiu.

Kodėl aš tai rašau jums? Todėl, kad matydamas žmones susirinkusius į turnyrą, einančius pro šalį, einančius pro mane, sėdinčius prie kompo ir žaidžiančius su kitais. Visi jie skirtingi, tačiau visiems bendra viena – baimė. Ir netikėjimas. Jie trokšta būti galingi, jie trokšta būti tokiais, kuriais žavisi ir gerbia, bet jie pamiršta siekti pergalės. Net tie, kurie galvoja, jog nugalės slapčia tikisi, kad išvengs tik pralaimėjimo ir pažeminimo.

Aš girdžiu žodžius žaidėjo, kuris man sako: „Aš nenoriu laimėti kelialapio į finalą. Man jo nereikia. Aš čia atėjau arba „plejerio“ arba „mobiliako“. Man ta kelionė neįdomi.“

Negaliu paslėpti gailesčio, paniekos, nusivylimo ir kartėlio. Kas tai? Žmogus, kuris neturi ateities. Tas kurio gyvenimas yra tuščias. Apie jį nekalbės, jo neprisimins. Kas aš, kad galėčiau kaltinti kitus tokiais dalykais, tarsi pamiršdamas, jog taip gali atsitikti ir man? Aš tikiu savimi, aš tikiu idealais. Tai nemadinga, banalu? Tai žodžiai, kuriuos mes skaitome legendose ir matome kine? Mes norėtume jais tikėti, tačiau pasineriam į savo pačių baimes ir leidžiamės jų apsupami.

Visai nesvarbu, kas nugalės Rygoje vykstančiame turnyre. Svarbiau, kaip tai įvyks ir kodėl. Svarbu tai, kokiomis vertybėmis vadovausis žmonės, kurie eina priekyje kitų. Kurie rodo, pavyzdį mums. Juk tai, kokie yra mūsų lyderiai – tokie esame ir mes.

Aleksandras Makedonietis buvo didis karys. Jis turėjo nepakartojamą karvedžio talentą, intuiciją ir tikslų protą, tačiau jo imperija buvo pastatyta ne vieno jo rankomis. Didžiausia jo dorybė – jis tikėjo žmonėmis, kurie buvo tokie pat, kaip jis. Jie išsirinko jį lyderiu pripažindami jo dorybes. Jie padėjo jam, o jis padėjo jiems. Jie skaudino, jie pykdė, jie suteikdavo jam džiaugsmo, tačiau nepaisant nieko jis tikėjo jais, nes visų pirma tikėjo savimi. Galėdamas atiduoti viską ir viską atimti, jis leido suprasti, kad yra linkęs už juos numirti. Ir jis mirė už juos aukodamasis dėl to, kuo tikėjo. Jis turėjo tikslą.

Žmogus, kurio tikslas laimėti „plejerį“ neturės nieko. Žmogus, kuris siekia daugiau, kuriam reikia neapčiuopiamo idealo, švaraus pergalės jausmo ir emocijų – jis turės viską. Galų gale jis pralaimės, tačiau tik tam, kad dar kartą turėti ko siekti. Vėl ir vėl.

Būdamas su „Counter-strike“ ir elektroninio sporto nuo pat pirmųjų jų dienų, sutikau daug žmonių, kurie manyje paliko savo pėdsakus savo žodžiais ir darbais. Sutikau tokių, kurie atėję galėjo pasakyti (ir turėjo tam teisę): „Aš čia tik tam, kad nugalėčiau. Ir nieko daugiau.“ Sutikau ir tokių, kurie, kaip tas bevardis žmogutis Rygos prekybos centre „Mols“ pasakė, jog jam nieko nereikia, nes jis bijo tai pasiimti, tačiau visi jie formuoja mūsų bendruomenę. Žaidėjų.

Vakar ryte beveik suklydau pamatęs susirinkusią minią. Buvau apkvailintas tų kelių šimtų žmonių, kurie susirinko į „WCG Baltic“ Latvijos etapą. Tikėjimas, jog viskas pasikeis vos neprivertė padaryti klaidos.

Kibersportas yra sub-kultūra. Kaip metalistai, gotai ar forsai. Mūsų mažai, todėl mes sukeliam tik nepasitikėjimą ir atsūmimo reakciją. Kai sub-kultūra tampa masiniu reikiniu – ji pritraukia vis daugiau žmonių ieškančių iššūkio ir troškimo siekti savo idealų. Tai stiprūs žmonės, verti pasitikėjimo ir pagarbos.

Dėl mažo Lietuvos etapo dalyvių kiekio galima kaltinti daug ką, tačiau ir pačius žaidėjus, tačiau ar verta? Galbūt mūsuose per daug teisingų žmonių ir mūsų kibersporto bendruomenė yra tikrai tik sub-kultūra. Latvijos etapas su 326 dalyviais yra tikrai įspūdingas. Dalyvių kiekiu, tačiau tikrai ne kokybe.

Bendras disciplinos trūkumas, nepagarba sau ir kitiems, šiukšlės, sudaužyti bei tušti alaus ir net degtinės buteliai. Visa tai sukelia neigiamas emocijas. Negi daugiau nieko negalime?

Koks skirtumas, kaip kas elgiasi taip? Yra skirtumas. Pagal tai, kaip žmogus elgiasi su savimi gali suprasti, koks jis yra su kitais.