Ne visi turbūt atsimins, kad prieš NFSU erą (taip, tokie laikai tikrai buvo :)) pogrindines miesto lenktynes videožaidimų pasaulyje pirmieji suorganizavo nenaudėliai Rockstar’ai. Midnight Club tapo vienu iš pirmųjų jaunutei PS2 išleistų žaidimų. Dabar, sulaukusi pačios brandos, konsolė gauna jau trečiąją šių lenktynių seriją, prie kurios priklijuotas neaiškus „tagas“ DUB Edition.

Nuo jo galime ir pradėti. DUB yra populiarus JAV automobilių žurnalas, skirtas būtent visokių aparatų galios ir pravažumo didinimams bei, žinoma, išoriniam gražinimui, liaudyje žinomam „tiuningo“ vardu. Nors man neteko matyti šio leidinio, įtariu, kad tai turėtų būti kažkas panašaus į populiarią MTV kanalo laidą Pimp My Ride, su kuria, beje, rankas sumušė kompanija Midway ir juos panaudos savo būsimajame pogrindinių lenktynių ir tiuningo žaidime LA Rush. Na, bet nenukrypkime nuo temos. Los Andželą pamatysime vėliau, o dabar turime kitus tris Amerikos miestus ir didžiulę gausą tiesiog žvilgančių automobilių bei daugybę galimybių ką nors su jais veikti.

Amerika, Amerika

„Tris Amerikos miestus“ — jums neužkliuvo ši frazė? Skirtingai nei antroji Midnight Club dalis, ši nemėto mūsų po skirtingus kontinentus ir tris didžių valstybių miestus: Paryžių, Tokiją ir Los Anželą. Absoliučiai skirtingų stilių ir nuotaikų miestus, ko gero, atitinkamai parinktus po vieną iš trijų didžiausių žaidimo pasaulio rinkų. Su trečiąja dalimi kūrėjai „užsidarė“ tik JAV — važinėsime San Diego, Atlantoje ir Detroite. Iš tiesų, JAV žaidėjams tikrai bus smagiau važinėtis savo miestuose nei kokiame nors išgalvotame metropolyje (nedidelis akmuo į NFSU). Tačiau likusiems žaidėjams skirtumo tikrai nebus, be to, kaip žinia, Amerikos miestai yra panašūs vieni į kitus (išskyrus pačius žymiausius, kurių žaidime nėra). Kodėl Rockstar’ai, praėjusį kartą taip plačiai užsimoję, dabar taip susisiaurino, nežinia. Ar dėl minėtojo žurnalo licencijos, ar dėl to, kad didesnį dėmesį norėjo skirti patiems automobiliams ir žaidimo galimybėms. O galbūt jiems neberūpi, kas yra anapus abiejų vandenynų, kaip pastaruoju metu mėgstama juokauti apie šią šalį? Na, tuo nesinorėtų tikėti, o pats žaidimas įrodo, kad pasistengė išnaudoti gautą prabangią licenciją ir pateikti didžiulę lenktynių bei kitų užsiėmimų įvairovę. Tačiau faktas lieka — jei trečiąją dalį norėsite žaisti tikėdamiesi išvysti įvairių šalių miestų (kaip buvo man), teks mažumėlę nusivilti.

Įsukimas į karjerą

Užtenka išvedžiojimų, „lendam“ į patį žaidimą. Čia mus pasitinka visai smagus filmukas su beprotiškai kalančiu drum’n bass gabalu ir dar beprotiškiau lakstančiais automobiliais. Smagu. Žaidimo meniu irgi nustebina, po kiekvieno pasirinkimo esame skraidinami gatvėmis ir kaktomuša atsimušame į kokio namo sieną, kur yra tolimesnis meniu, pasirinkus vėl lekiam kito link. Smagu. Siūlomų žaidimo variantų yra keletas: arkada, laisvas važiavimas, kelių žaidėjų režimas. Tačiau svarbiausia, be abejo, karjera.

Pagrindinis žaidimo režimas — karjera — prasideda San Diego mieste (kuriame ir gyvena Midnight Club 3 kūrėjai, Rockstar San Diego studija). Sąskaitoje turime varganus 20 000 dolerių, už kuriuos reikia išsirinkti pirmąjį automobilį. Pasirinkimas nedidelis, tačiau automobiliai tikrai aukštesnės klasės, nei galėtume sau leisti NFSU žaidime (kur „įkandami“ tik „golfai“ ir „pežai“) ar išties skaudžią tikrovę parodančiame GT 4, kur pirmuoju pirkiniu tampa nenauji automobiliai. Ne, Rockstar’ai leidžia mums pasidžiaugti bent šiek tiek prabangesniais modeliais: Mitsubishi Eclipse, Hummer H2, kažkoks Caddilac modelis. Žodžiu, keli visai neprasti ir labai skirtingi automobiliai. O čia ir yra svarbiausia Midnight Club 3 žaidimo idėja.

Pogrindinai tipai, klasės ir klubai

Pirmojo automobilio pasirinkimas svarbus, nes nuo to priklausys, kokiose lenktynėse pirmiausia galėsite dalyvauti. Reikalas tas, kad automobiliai, tiksliau transporto priemonės, suskirstytos net į 7 tipus. Tipai padalinti taip: „tiuneriai“ (sportiniai automobiliai), sunkvežimiai bei džipai, prabangūs sedanai, „čioperiai“ (Harley Davidson tipo motociklai), lenktyniniai motociklai („britvos“ :)), egzotiški automobiliai ir vadinamieji muscle, seni, baisiai galingi JAV „agregatai“. Štai tokia įvairovė. Prisiminus, kad NFSU 2 turėjome tik papildomą galimybę pasivažinėti džipais, tai tikrai džiugina.

Kiekvienas šių automobilių tipų turi savo klubą. Tik turėdami atitinkamo tipo automobilį (laimėję ar nusipirkę) ir tik „atrakinę“ klubą, t. y. laimėję lenktynes prieš konkretų priešininką, būsime į jį pakviesti. Deja, tik įsigyti automobilio nepavyks, pabandžiau tai padaryti ir nusipirkau muscle automobilį, tačiau nieko nebuvo, reikia tiesiog sulaukti tam tikro priešininko.

Dar automobiliai yra suskirstyti į klases. Tai jau kokybinis skirstymas iš esmės tarp paprastesnių bei pigesnių ir brangių, kokybiškesnių modelių. Pradžioje galime rinktis tik iš žemiausios D klasės. Žaidimo eigoje lenktyniaudami atrakiname geresnes klases: C, B ir galiausiai A. Galime laimėti kokį kokybiškesnį automobilį arba atsirakinti jų pirkimui. Automobilių išties daug ir įvairių. Kiekviena klasė turi po keletą automobilių beveik beveik visų minėtų tipų.

Čia norėtųsi pridurti ir vieną nedidelį pastebėjimą. Midnight Club 3 turi detalų automobilių žalojimo modelį. Tiesa, jis veikia tik vizualiai, o važiavimui didesnės įtakos nedaro. Pasiteisinimai, kad, duodami licencijas, automobilių gamintojai neleidžia žaidimuose jų žaloti, yra nepagrįsti. Matyt, reikia mokėti tartis su gamintojais.

Plaukiojimas ir šokinėjimas

Atsisėdus už automobilio vairo ir pradėjus važiuoti, gali apimti nelabai malonus jausmas. Ypač tuos, kurių paskutiniai žaisti lenktynių žaidimai buvo GT serijos ar net NFS. Iš tiesų, praėjus dvejiems metams po antrosios Midnight Club dalies, visiškai spėjo užsimiršti, kaip keistai ir netikroviškai valdomas automobilis, tiesiog šokčioja ir plaukioja ant kelio — labai primena GTA pasivažinėjimus. Tačiau tai tik pirmas įspūdis. Prie tokios automobilių elgsenos nesunku priprasti, be to, ji keičiasi į gera mašinas tobulinant ir „tiuninant“.

Daug kas taip pat priklauso ir nuo transporto priemonės tipo. Rockstar’us reikėtų pagirti už pakankamai skirtingai realizuotą skirtingų tipų automobilių valdymą. Skirtumas tikrai jaučiamas, ar jūs važiuotumėte paprastesniu ir geresnės klasės sportiniu automobiliu, ar prabangiu sedanu, ką jau kalbėti apie sunkvežimius. Na, o apie „čioperius“ ir „britvas“, tai iš viso atskira kalba. Motociklų valdymui jau reikia naudoti ir svorio paskirstymą, palinkimus posūkiuose, pirmyn, atgal. Tai labai įtakoja važiavimą ir norint sėkmingai dalyvauti kurio nors klubo lenktynėse, reikia priprasti prie skirtingų automobilių ir motociklų valdymo.

Dar Midnight Club 3 turi vieną įdomų, bet nelabai didelį efektą suteikiantį elementą. Tai specialūs važiavimo režimai (net nežinau, kaip juos pavadinti), kurie yra skirtingi ir jungia kelis transporto priemonių tipus. Žaidžiant atsirakina specialios galimybės suteikti automobiliui vienokį ar kitokį efektą. Pavyzdžiui, sportiniai, egzotiniai automobiliai ir „britvos“ gali sulėtinti laiką ir tuo pasinaudoję pralįsti pro transporto srautą. Sunkvežimiai ir džipai gali kaip taranai trankyti visus kelyje pasitaikiusius automobilius, o „čioperiai“ ir muscle automobiliai gali „išriaumoti“ oro bangą, kuri išsklaidys aplinkinius į šonus. Kiekvienas toks efektas turi užsipildyti stulpelyje atitinkamai važiuojant (sportiniams — gražiai, sunkvežimiams — agresyviai, „čioperiams“ — slidinėjant) ir galima panaudoti toki „užtaiso“ vienetą, kuris veikia kelias sekundes.

Dubbed ride

„Tiuningui“ žaidime skirtas išties didelis dėmesys. Tiesa, viskas veikia labai panašiai kaip NFSU žaidimuose, tačiau, matyt, nieko čia tokio naujo ir neišrasi. Žinoma, vienokių ar kitokių skirtumų yra, o jie ypač išryškėja dirbant su išskirtiniais Midnight Club transporto priemonių tipais.

Kiekviename iš trijų žaidimo miestų yra po vieną garažą, kuriame atliekami absoliučiai visi veiksmai su automobiliais: jų pirkimas ir pardavimas, pakeitimas, techninis tobulinimas ir išorinis „tiuningas“. Lakstyti po jokias parduotuves nereikės :). Techninis transporto priemonių tobulinimas paprastas. Galime dviem lygiais patobulinti automobilių parametrus keliose kategorijose: variklį, transmisijas, pakabą. Gerai tiek, kad kiekvienas tipas turi skirtingų galimybių. Pradžioje antras prastesnės klasės transporto priemonių lygis ar pirmas geresnės yra užrakinti ir atsirakina tik žaidžiant. Reikėtų pasakyti, kad kūrėjai, mano manymu, visai teisingai apskaičiavo klasių atrakinimo ir jų tobulinimo kreives. Jos pakankamai gerai atitinka lenktynių sudėtingumą ir poreikius.

Išorinis „tiuningas“ veikia labai panašiai kaip NFSU žaidimuose, tik čia mažiau galimybių. Tiesa, mokėti reikia tik už buferius ir kitas išorines keičiamas dalis. Dažymas, langų tamsinimas, neonai ir kitos smulkmenos — nemokamai. Kaip sakoma, priedas prie pirkinio :).

Rodyklės ir „šortkutai“

Kalbant apie lenktynių įvairovę, svarstyklės vėl nusvyra prie NFSU. Midnight Club 3, kaip ir senesnėse serijose, turėsime tik vieno tipo lenktynes. Jų esmė (kaip visuomet) lėkti kuo greičiau ir beprotiškiau, „susirinkti“ visas „čekpointus“ žyminčias rodykles ir pirmam pasiekti finišą. Tik nemanykite kad yra nuobodu — visą smagumą ir įdomumą čia generuoja skirtingų auto–moto priemonių įvairovė. Taigi tą pačią trasą iš esmės galite nuvažiuoti net septyniais skirtingais būdais, o tai pakankamai neblogai.

Pačios lenktynės skiriasi tik nežymiai. Įdomesni (ir sunkesni) variantai, kai reikia nusigauti iki vienintelio čekpointo kitame miesto gale, o po to vėl per visą miestą lėkti į finišą. Arba kai čekpointus galima pravažiuoti bet kokia tvarka ieškant greičiausio kelio. Štai tuomet ir prasideda vadinamasis „mokslinio badymo metodas“ :), kai tiesiog reikia spėlioti, kuri gatvė atves greičiau į tikslą, kuris „šortkutas“ išties leis sutrumpinti kelią, o kuris tik sugriaus lenktynes. Smagu, kad Midnight žaidime naudojama pakankamai daug įvairių ekstremalių važiavimų. Šokinėti rampomis, daužytis per stiklus, skraidžioti virš tiltų ir automagistralių tenka tikrai dažniau, nei tai darėme NFSU žaidimuose. Vienas įsimintiniausių lenktynių beveik visas galima įveikti lekiant ir šokinėjant pastatų stogais — tai išties įspūdingas ir adrenalino suteikiantis užsiėmimas. Oro sąlygos taip pat suteikia dinamikos. Lyjant lietui važiuoti tikrai sudėtingiau ir pavojingiau, o ką jau kalbėti apie rūką, sniegą ir ledą…

Dar reikėtų pridurti apie žaidimo sudėtingumą. Kūrėjai tikriausiai išklausė ne vieną prašymą primygtinai patvarkyti žaidimo sudėtingumą, neparuošti tokių nervus ardančių lenktynių, kaip kai kurios varžybos praėjusioje Midnight Club serijoje. Iš tiesų, trečiojoje dalyje sudėtingumo lygis pakankamai padorus. Iš pirmo karto lenktynes galima įveikti tikrai nedažnai — tam kliudo pakankamai painios trasos, pašalinis transportas ir, žinoma, patys varžovai, nestokojantys agresyvumo. Tačiau gali pasitaikyti ir lenktynių, kurių nepavyks laimėti po keliolika kartų, ir dalis tokių pralaimėjimų bus dėl kokios nors apmaudžios klaidos ar netyčia pasipainiojusio automobilio. Tuomet geriau, kad aplinkiniai jūsų negirdėtų :). Žodžiu, nervus patampyti dar yra kur, tik ne taip, kaip praėjusį kartą. Tačiau norėtųsi, kad kūrėjai padarytų lygio sudėtingumo pasirinkimą, kaip tai buvo realizuota NFSU. Juk tuomet vieni gali žaisti ramiau, o kiti šokti į nesuvokiamą beprotybę.

Urban soundz

Vienas iš didžiausių nerimą kėlusių dalykų belaukiant šio žaidimo buvo tas, kad jame teks klausytis vien tik hip–hop’o, kuris anapus Atlanto pastaruoju metu yra didžiai populiarus. Tačiau pradėjus žiūrėti intro filmuką nerimas dingo. Muzikos įvairovės tikrai yra, tačiau ji yra ribota vadinamąja urban tematika. Tai sunkesnė ir „kapota“ muzika, jungle, drum’n bass, hip–hop, riddim, agresyviau permiksuotos r’n’b ar net soul melodijos. Vietomis išlenda ir roko „gabalų“, tačiau jie tokie pat agresyvus ir sunkūs. Žodžiu, prieš žaidžiant reikia nusiteikti gerai trankios ir „kapotos“ muzikos dozei, ir geriau izoliuoti nuo jos aplinkinius (arba izoliuoti save :)). Taip galėsite dar geriau pajusti Midnight Club 3 greitį ir įtampą.

Versus?

Dar klausimas, kuris turbūt gali kilti ne vienam. Ar reikia statyti į dvikovą Midnight Club 3 su NFSU 2? Mano manymu, nereikia. Jokiu būdu negalima pasakyti, kad vienas yra geresnis už kitą. Vienu aspektu įdomesnis yra vienas, kitu — kitas. Faktas, kad išėję vienu metu abu žaidimai „susipjautų“ ir sukiršintų lenktynių fanus. Tačiau Rockstar puikiai pasirinko žaidimo išleidimo datą, ir lenktynių gerbėjai Midnight Club 3 pasitiko tikrai palankiai. Juk vieno underground lenktynių žaidimo per metus tikrai nepakanka, ar ne? 🙂

Rychka