Pirmasis „Tomb Raider“ žaidimas pasirodė 1996–ųjų lapkritį. Tuomet, pačioje pradžioje, jis dizainu ir idėjomis buvo lyginamas su serija „Capcom Resident Evil“, tačiau iš karto išsiskyrė savo judėjimo laisve ir eigoje atkuriamomis 3D aplinkomis. Žaidimas nėjo jau įprastu „pirmojo amsens“ keliu, o efektyviai naudojo trečiojo asmens perspektyvą.
Pirmoje „Tomb Raider“ serijoje Lara savo kelionėse „Natla Technologies“ užsakymu ieškojo į tris dalis padalinto Atlanto palikuonio. Larai teko apsilankyti Peru, Egipte, Romos imperijoje ir dingusiame Atlantidos mieste.
Tuomet pasirodęs žaidimas stulbino savo išvaizda. Lara tyrinėjo labai vešlias ir gyvybingai atrodančias aplinkas bei buvo apsiginklavusi įvairiais ginklais: pusiau automatiniu „Koltu“, pora pistoletų, šratiniu šautuvu, „Uzi“ ir kitomis ginkluotės gėrybėmis. Be ginklų atakų, Lara galėjo vaikščioti, bėgioti, šokinėti, nardyti, stovėti ant rankų, kaboti ant uolų ir pakraščių bei šaudyti atlikdama išsisukinėjimo manevrus. Laimei, kūrėjai išdirbo automatinio taikymosi sistemą, tad nereikėjo būti tiksliems.
Savo nuotykių metu Lara susidūrė su daugybe pavojų: rieduliais, siūbuojančias ašmenimis, spygliuotomis duobėmis ir kitais suktais spąstais. Netruko ir gyvų pavojų: lokių, liūtų, gorilų ir netgi dinozaurų.
Tipiška „Tomb Raider“ žaidimo „geimplėjaus“ seka vykdavo maždaug šitaip: bėgi koridoriumi, įjungi jungiklį, grįžti kur pradėjai, praslenki pro peilius, peršoki ant atbrailos, po to — dar aukščiau, iššaudai puolančius gyvūnus, randi išėjimą, neri į vandenį, plauki ir ieškai išlipimo vietos, išlipi ir vėl kovoji su žiauriais gyvūnais. Teko spręsti ir nemažai galvosūkių, ieškoti vaistinėlių, šaudmenų ir kitų gyvybę palaikančių dalykų.
Apskritai kiekvienas Laros žingsnis buvo kova už savo gyvybę. „Tomb Raider“ buvo puikiai įvertintas visose kategorijose daugybės geriausių žaidimų leidinių.
Po dviejų metų pasirodė „Tomb Raider Gold“: tas pats žaidimas su papildomais keturiais lygiais. Dviejuose „Unfinished Business“ lygiuose Larai teko sunaikinti slaptą ateivių veisyklą Atlantidos mieste, o lygiuose „The Shadow of the Cat“ žaidėjai grįžo į Khamūno miestą.
Žaidimo tęsinys „Tomb Raider II: Starring Lara Croft“ (atkreipkite dėmesį, jau antrame žaidime Lara buvo minima pavadinime) pasirodė 1997–aisiais. Šiame epizode Lara ieškojo legendinio Ksiano durklo. Buvo tikima, kad šį durklą įsmeigus į žmogaus širdį, žmogus įgaus drakono galių. Kartą senovės Kinijos imperatorius įgavo šią galią ir ilgai valdė Kiniją bei jos teritorijas. Kai jis galiausiai buvo nugalėtas, Tibeto vienuoliai išėmė durklą ir paslėpė Didžiojoje Kinijos sienoje. Čia ir prasideda antrasis Laros nuotykis, kuris vėliau nuveda į Veneciją, Italiją ir Tibetą.
Larai ši kelionė nebuvo lengva, jai kelią pastodavo durklą ir jo legendą garbinantis kultas Fiama Nera. Vėliau Tibete jai kelią pastoja kariai–vienuoliai, su kuriais kautis daug sunkiau, nei kulto samdiniais.
Antrajame „Tomb Raider“ išliko dauguma originaliojo žaidimo savybių. Be įprastų judesių, Lara jau mokėjo laipioti sienomis, šokdama apsisukti 180 laipsnių kampu, suktis po vandeniu, bristi per seklius vandens telkinius ir užsidegusi signalines raketas apšviesti kambarius. Taip jos tyrinėjamos vietovės prasiplėtė ir ji galėjo keliauti po tamsias olas ir tunelius.
Nors dauguma Laros priešų dabar buvo žmonės, teko susidurti ir su naujais gyvūnais: varnomis, sniego žmonėmis ir kitais neįprastais padarais. Lygiai buvo sudaryti panašiai kaip pirmame žaidime, tačiau jų išvaizda buvo visiškai nauja. Kapų plėšikė galėjo naudotis ir keliais naujais ginklais: M–16 ir povandeniniu harpūnu.
„Tomb Raider II“ pasižymėjo klaikiais galvosūkiais, nors kai kuriems žaidėjams pirmojo žaidimo galvosūkiai patiko labiau, o šie pasirodė per sunkūs. Tačiau patys lygiai buvo smagesni, juose buvo daugiau atviresnių erdvių.
Kaip ir po pirmojo žaidimo, buvo išleistas „Tomb Raider II Gold“ su penkiais papildomais lygiais. Į žaidimą jie įsimaišė Larai jau bebaigiant keliones ir ruošiantis namo. Pakeliui į namus ji sužinojo, kad grupė samdinių ir lobių medžiotojų užėmė rezidenciją gynybiniuose Aleutų salų regionuose. Tad ji dar labiau apsiginklavo ir baisiai nubaudė kenkėjus vidury sniegų ir ledynų. Kiti lygiai nuvedė Larą į spąstų prikimštus bunkerius, lydyto aukso kupinas laukinių genčių gintines ir miško vietoves.
Lygiai po metų, 1998–ųjų lapkričio mėnesį, pasirodė „Tomb Raider III: Adventures of Lara Croft“. Britų jūreiviai aptiko Žemės gelmėse palaidotą meteoritą ir be jokių dvejonių puolė knaisiotis po jį ir ieškoti artefaktų. Iš kelionės grįžo tik vienas jūreivis.
Dabartiniais laikais tyrinėjimų kompanija nusprendžia iškasti giliai lede palaidotą medžiagą ir aptinka substanciją, kuri gali keisti genus, lemiančius gyvų organizmų sandarą. Pakeitus šiuos genus, galima sukelti revoliuciją ir „paįvairinti“ gyvybės formas. Lede randamas ir puikiai išlikęs vienas iš jūreivių, tad tyrėjai pradeda ieškoti su juo susijusių artefaktų. Tuo tarpu Lara Kroft ieško vieno iš šių artefaktų Indijoje.
Žaidimas nebuvo linijinės struktūros, Lara tyrinėjo įvairias pasaulio vietoves nuo Arktinio Žiedo iki Pietų Ramiojo vandenyno salų. Atsitiktine lygių parinkimo sistema, žaidimas vystosi pagal žaidėjo priimtus sprendimus. Yra keturi lygiai su daugybę pasirenkamų kelių.
Ši netiesinė žaidimo konstrukcija praturtino „Tomb Raider“ žaidimo „geimplėjų“ paslaptingumu ir intrigomis. Čia buvo daugiau nei 16 lygių, tad „Adventures of Lara Croft“ buvo išties turtingas žaidimas.
Kaip ir priklauso, Lara išmoko naujų judesių: siūbuoti ant virvių, greitai bėgti ir šliaužti. Buvo pristatyti ir nauji grafiniai elementai: dinaminiai apšvietimo, nauji vandens efektai, patobulintos tekstūros ir sukurta nauja animacija. Lara apsiginklavo nauju „Desert Eagle“ pistoletu, raketsvaidžiu ir MP–5.
Priešai taip pat nebuvo pamiršti: čia Larai teko susidurti su gyvatėmis ir krokodilais. Taip pat gyvenimą sunkino snaiperiai ir skraidantys padarai. Kaip bebūtų, šis žaidimas buvo kiek lengvesnis už antrąjį „Tomb Raider“, o jo galvosūkiai ir lygiai buvo įvairesni. Daugumai žaidėju jis tapo mėgiamiausiu serijos žaidimu.
Kita serija, tiksliau — papildinys „Tomb Raider: The Lost Artifact“, užbaigia „Tomb Raider III“ įvykius. Šiame priede rasime penkis naujus lygius, kur Lara keliauja iš Škotijos pilies į Prancūzijos katakombas ir ieško objekto, žinomo kaip Prarastasis Artefaktas.
„Tomb Raider: The Last Revelation“. Išmetę iš pavadinimo skaičiuką ir, kaip bebūtų keista, herojės vardą, kūrėjai lygiai po metų tęsė Laros nuotykius. Šiame epizode Lara grįžo atgal į vieną savo mėgiamiausių vietų, — Egiptą.
Žaidėjai keliauja per Kairą, Karnaką, Gizą, Karalių slėnį ir Aleksandriją. Patekusi į Seto kapavietę ji randa intriguojantį amuletą. Nuėmusi amuletą, ji išlaisvina Seto rūstybę: jis reinkarnavosi, kad galėtų sukelti masinius naikinimus.
Dabar Larai tenka išgelbėti žmoniją: surinkti visus reikiamus elementus ir artefaktus, kad teisingai atliktų ritualą, amžiams uždarysiantį Setą jo kapavietėje. Vienu iš esminių žaidimo elementų tampa amuletas, „atrakinantis“ daugelį žaidimo vietovių.
Nors „The Last Revelation“ išlieka tradicinių „Tomb Raider“ žaidimu, naujovių jame išties nemažai. Ryškiausiai pakeista pati herojė. Dabar Lara atrodo ir kalba kitaip, animacijos scenose moka judinti lūpas ir mirksėti akimis. Taip pat ji naudodamasi ginklais gali spręsti galvosūkius. Be to sprendžiant galvosūkius reikia naudoti ir kitus daiktus: kompasą, ratus, sprogdiklius, virves, netgi Rubiko kubą.
Žaidimą paįvairina ir dienoraščio sistema, kuriame kaupiama detali informacija apie jos keliones, o užstrigus pasiūlo patarimų ir užuominų.
„The Last Revelation“ yra „Core“ bandymas vėl sužadinti žaidėjų jausmus, tarsi jie pirmą kartą žaistų „Tomb Raider“. Žaidimo pradžioje Lara yra 16 metų ir tik pradėję žaisti sužinote apie jos praeitį. Čia gausu galvosūkių, o nuotykių ir veiksmo sekos labiau sumaišytos, nei „Tomb Raider III“. Kitas svarbus dalykas — nauja FMV animacijos intarpų sistema.
Dabar žaidimo vaizdai nepastebimai pereina į FMV ir taip stumiamas siužetas. Animacinių intarpų metu bendraujate su veikėjais ir taip sujungiate segmentus į visumą.
Šį kartą Lara nebeturi tiek ginklų kaip seniau, tačiau ji turi galybę kitų daiktų. Nusiėmusi deglą nuo sienos ji gali jį panaudoti keliaudama tamsiomis vietovėmis. Ji gali kombinuoti daiktus, pavyzdžiui, pistoletus su žibintais, ir taip gauti taktinius ginklus. Ji net gali žiūrėti pro žiūronus ir šaudyti pirmojo asmens perspektyva bei rinktis taikinius. Patobulintas ir priešų DI: dabar jie naudoja panašią taktiką, kaip ir pati Lara.
Vis dėlto „The Last Revelation“ išlieka „Tomb Raider“ žaidimu, o vadinami „atskleidimai“ yra ne tokie didžiuliai. Tiesa, žaidimo pabaigoje laukia nemenkas siurprizas.
Paskutiniajame „istoriniame“ žaidime „Tomb Raider: Chronicles“ Lara yra dingusi ir galbūt žuvusi. Gali pasirodyti keista, kaip galima žaisti su mirusiu veikėju, tačiau viskas gan paprasta: valdote Larą jos prisiminimuose. Po jos laidotuvių draugai susirenka Kroftų dvare ir pasakoja istorijas apie jos nuotykius, kurias jūs ir žaidžiate. Viename epizode atsiduriate Romoje, kitame — rusų povandeniniame atominiame laive, vėliau — Airijos dykynėse, o dar kitame susikaunate su vienu iš pasakotojų.
Šį kartą žaidimas vėl labiau orientuotas į galvosūkių sprendimą. Tačiau kūrėjai neapsiribojo vien tik įprastais blokų stumdymais. Jų pažadai pasiūlyti kažką naujo buvo visai neblogai išpildyti. Lara dabar naudoja slaptumą. Žinoma, to nesulyginsi su „Metal Gear Solid“, tačiau „Tomb Raider“ žaidimo „geimplėjus“ tikrai tapo įdomesnis.
Čia ir baigiasi Tomb Raider žaidimų istorija. Dabar, po ilgai užsitęsusio laukimo pagaliau galime versti sekantį puslapį. Pasitikite Lara Croft Tomb Raider: the Angel of Darkness.
