Iš žurnalo PC Klubas 2005/03. Autorius: raw

„Cyberlore Studios“ ruošė „Deadlock II“, „Heroes of Might and Magic II“, kelis „Majesty“ serijos žaidimus, porą „MechWarrior 4“, o dabar nagus įkišo į garsią „Playboy“ pramonę. Aišku, jie nelindo, kur negalima — kuriant „Playboy: The Mansion“ talkino, patarinėjo ir konsultavo pats „Playboy Enterprices“ tėvas Hugh Hefner. Pirmąjį visame pasaulyje žinomo žurnalo numerį jis išleido tolimaisiais 1953 metais. Leidinys labai sėkmingai įsiliejo į rinką, turbūt, to tikimasi ir iš žaidimo.

„Cyberlore Studios“ siūlo pabūti paties Hju Hefnerio kailyje. Nuo pat pradžių. Dar prieš Kristų… eee… tai yra dar prieš išleidžiant „Playboy“. Žaidimas skirstomas į „laisvąjį režimą“, kuriame vystotės savo nuožiūra, ir misijas, kurios sudarytos pagal realius istorinius faktus, ir savotiškai perpasakoja žurnalo istoriją. Iškart viskas klaikiai primena „The Sims“, šito dalyko taip ir nepavyks nusipurtyti — simsų šešėlis persekios visą žaidimą. Su visais kvailais suaugusių žmonių pašokinėjimais ir paklykavimais, gavus dovanėlę, ar šiaip nudžiugintiems dėl kažkokios smulkmenos. Kaip ir „The Sims“, galima (ir net būtina) apstatyti namą, bendrauti su aplinkiniais, keisti jų požiūrį į save, bet apie tai pakalbėsime vėliau. Dėl lyginimo su „The Sims“ nekyla net abejonių, kad „Playboy: The Mansion“ galima pavadinti tik supaprastinta simsų versija. Visa laimė, kad žaidime yra kita, niekaip su garsiuoju žmonių gyvenimo simuliatoriumi nesusijusi, taip sakant, „saldžioji“ dalis — pats „Playboy“ žurnalas. Ne, ne, negalvokite, kad jį teks vartyti ir džiūgauti, atvirkščiai, turėsite jį paruošti, surinkti medžiagą, išleisti, o tada jį vartys ir džiūgaus kiti, o jums liks tik patikrinti sąskaitą ir ruoštis sekančiam numeriui. Žinoma, viršelį ar įkliją (turiu omeny, tą simpatišką lankstinuką, kuris įsegamas žurnalo viduryje) galėsite peržiūrėti bet kada, netgi jums pačiam reiks dirbti su modeliu, kad išgautumėte kuo patrauklesnį paveiksliuką.

Abi žaidimo dalys pakankamai glaudžiai susijusios, nors turi skirtingą sudėtingumą, net, sakyčiau, stilių. Kad išleistumėte žurnalą, turėsite apstatyti namus, pasikviesti garsių svečių, išsunkti iš jų informaciją, prikalbėti fotografuotis. Tam, be abejo, teks pakloti krūvelę šlamančių (ar barškančių), tačiau kitaip žurnalo reitingas bus žemas, ir pelnu nesidžiaugsite. Už eilinį numerį įplaukę pinigai, ar bent dalis jų, vėl bus panaudoti būsto gražinimui, patrauklumui sukurti — tai leis pasikviesti garsesnių svečių. Ir taip gyvenimo ratas sukasi. Kai žurnalas išleidžiamas, parodoma jo populiarumas, tiražas, įplaukę pinigai.

O pačioje pradžioje Hju (arba jūs) turi tik nedidelį startinį kapitalą, begalę entuziazmo, krūvą idėjų ir grandiozines svajones. Iškart už turimus pinigus ne kažin ką įstengsite pakeisti namų apstatyme, bet tai galima atidėti vėlesniam laikui. Svarbiausia, be ko nepavyks išleisti pirmojo žurnalo numerio, — darbuotojai. Reiktų kuo anksčiau nusisamdyti skirtingų krypčių profesionalus: fotografus, žurnalistus ir t.t., nes, jei kurio prireiks tik vakarėlio metu ir tik tada jį nusamdysite, tai tas nenaudėlis į darbą prisistatys tik pasibaigus renginiui. Ir, aišku, medžiagos numeriui jau iš pirmojo vakarėlio neturėsite, o jis juk taip pat kainuoja. Įnoringiausi darbuotojai — žurnalistai, juos nusamdyti pavyksta tik tada, kai jau sudarytos sąlygos darbui, t.y., antrame aukšte reikia pastatyti darbo stalą. Neužmirškite mergyčių – zuikučių, „playboy“ simbolio. Jos su kiškio ausytėmis ant galvos ir uodegyte ant… hmm, uodegytės vietoje, sukinėsis po namus, sukurdamos jaukumą bei vaišindamos atvykėlius gėrimais.

Kai pasijusite pasirengęs, galite surengti vakarėlį. Svečius kviesite jūs arba pasirinksite iš sąrašo pats, arba tai atliks jūsų padėjėja. Kol Hefneris nėra pakankamai žymus, kai kurios pakviestos garsenybės visai nesunkiai gali atmesti kvietimą, teks pasitenkinti labiau geranoriškais svečiais. Vakarėlyje jie bendraus vieni su kitais (beje, vieni kitų atžvilgiu jie taip pat turi išankstinių nusistatymų), ras bendrų temų diskusijoms, reikš simpatijas vieni kitiems ar antipatijas, o Hju reikalas kelti savo populiarumą, prikalbinti lankytojus duoti medžiagos žurnalui, susidraugauti su pasirinktais žmonėmis. Jei iškart pasiūlysite, tarkim, duoti interviu, dauguma atsisakys. Iš pradžių dera pakalbėti, pajuokauti, su moterimis net paflirtuoti, o nusipelnius palankumą, kuris bus parodomas svečio charakteristikose, jau galima prašyti medžiagos. Moterys visos gražutės, karts nuo karto kuriai dera pasiūlyti tapti artimesne drauge (vėliau ji, bendraudama su garsenybėmis, atstovaus jus ir padės kelti, o gal ir smukdyti, jūsų reikšmę) ar priimti į „vidinį ratą”. Į šį, aišku, galima priglausti ir vyrus. Vidinio rato žmones bet kada galima pakviesti pas save, net nerengiant vakarėlio, ir pasinaudoti jų paslaugumu, jei labai trūksta medžiagos ar šiaip norisi įšokti į lovą. Dėl pastarojo dalyko, suprantama, kalba vėl eina apie moteris. Numerio išleidimui nedera piktnaudžiauti artimųjų ratu, kam bus įdomu kiekviename numeryje skaityti tų pačių žmonių interviu ar žiūrėti to paties žmogaus nuotraukas?

Vakarėlis trunka ne tiek ir ilgai, su „neparuoštais“ iš anksčiau svečiais dera pakalbėti ilgiau, todėl spėsite prikalbinti žurnalo reikalams ne daugiau kaip dvi garsenybes per vakarą. Nekalbant apie visokias roko žvaigždes, smarkiai perpildytas antipatija ir nedraugiškumu, kuriuos sunkoka „numušti“. Kai kurios damos, atrodytų, tinkamai paruoštos, atsisako net pašokti. Bet buvo ir tokių poniučių, kurios pačios vienos ima ir nusirengia bei taip slampinėja po namus, nors niekas jų neprašė. Čia akmenukas į DI daržą. Moterys elgiasi gana įdomiai: paflirtavus, pasakius komplimentų, įteikus dovanėlę, pasiūlius pasibučiuoti ar pašokti, ima ir užsikaria ant kaklo, kojomis apkabindamos Hju.

O kai kokią savo nuostabią darbuotoją ar viešnią sužavėsite, galite pasiūlyti jai pasimylėti. Įdomiausia, kad visiškai netrukdo greta slampinėjantys svečiai… Ką gi, tai „Playboy” specifika. Toks jau tas Hju. Pirmiausia sušokamas savotiškas ritualinis šokis: Hju ir jo draugė, apgaubti spalvotų žiburėlių, sukdamiesi pakyla į orą, o kai nusileidžia ant žemės, pasirodo, kad jau spėjo nusirengti (arba kažkuris iš svečių mikliai apšvarino;) ). Visiško nuogumo žaidime nebus, nereikia per daug tikėtis, tačiau labai neteisūs tie, kas pasakojo, jog „Playboy: The Mansion“ „visiškai nuvylė, nes neatidengė nei vienos grožybės“. Bet grįžkime prie mūsų porelės, kol ši nesušalo. Jie mylisi, būdami nuogi tik iki pusės (viršutinės :P). Kaip tai pavyksta, bala žino, bet pavyksta. Sklinda atitinkami garsai. Hju, kaip akrobatas ir Heraklis viename asmenyje, mėto savo porininkę, ši daro salto ore. Viename metode mergina niekaip negali nuspręsti, kaip jai patogiau — aukštyn galva ar kojomis, todėl, padedama Hju, vis vartosi, o kitame, matyt, turi problemų su sėdimąja dalimi, nes tai atsistoja virš partnerio, tai atsisėda šiam ant kelių. Viso proceso ilgumas, kad ir kaip būtų apmaudu besimylintiems, priklauso ne nuo jų, o nuo jūsų — kai atsibos, paspauskite „baigti“, ir žmogeliukai apsirengs. Ir kas įdomu, nors gal ir teisinga, mylėjimosi poza priklauso nuo baldų tipo :).

Foto sesijas leidžiama daryti jums patiems. Tereikia modelio sutikimo, tada parinkti vietą fotografavimui, ir pirmyn. Modelis gana intymiai, plastiškai juda, kai kada šelmiškai mirkteli akį, galite sukioti kamerą, kad pagautumėte geresnį kampą, geresnį momentą nuotraukai. Foto sesijos metu po bet kurio kadro galite aprengti modelį skirtingais drabužiais ar nurengti, uždėti skirtingus akinius, auskarus, apyrankę, batelius. Viskas žurnalo populiarumui. Sesijai skirti 24 kadrai, po kurių pasibaigia juostelė. Vėliau iš tų nuotraukų galima išrinkti geriausią viršeliui arba vidiniam įklotui.

Žaidimo „interfeisas“ gana patogus ir aiškus. Apačioje, dešinėje pateikiama Hefnerio arba tuo metu pažymėto svečio asmeninės charakteristikos, todėl aiškiai matoma, kaip paskutinis veiksmas įtakoja lankytojo nuotaiką. Tas pats veiksmas skirtingą žmogų paveiks skirtingai: vienam pokalbis apie finansus padidins susidomėjimą jumis, o kitas nusivils. Kairėje pusėje pridėtos kelios naudingos funkcijos: sienų pašalinimas, jei tai jums trukdo, žmonių paieška, kuri, beje, netikėtai leido gauti keletą taškų už slaptos užduoties įvykdymą. Aukščiau kairėje išdėstyti likę svarbūs mygtukai.

„Magazine screen“ pateikia informaciją apie žurnalą. Pirmame lange rodomas viršelis (kol nėra nuotraukų, jis tuščias) bei užduotys, kurios dar neatliktos tam numeriui („cover“, „centerfold“, „pictoral“, „interview“, „article“, „essay“). Numerio kokybė parodoma užspalvintais „playboy“ zuikučiais. Turinio langas („content“) pateikia surinktą informaciją, varnelėmis reikia pažymėti, ką norite matyti eiliniame numeryje. Medžiagos kokybę taip pat nurodo zuikiai. Rinkos lange („market“) rasite visą informaciją apie žurnalo kainą ir reitingus pagal atskirus punktus: televiziją, sportą, meną, humorą, madą, muziką, politiką, seksualumą ir techninius dalykėlius. Juodai parodyta visa rinka, o gelsvai — konkretaus leidinio. „Chief of staff“ lange galima pasigrožėti išleistų numerių viršeliais ir peržvelgti finansinę statistiką. PMOY lange pateikiamos kiekvieno mėnesio Mis nuotraukos. Išleidus visus 12 metinių numerių, renkama Metų Mis. Merginų populiarumą vėlgi nurodo zuikučiai.

„Hef screen“ — personalinis Hju Hefnerio puslapis, jame išvardintos užduotys (pasiekti 2000 šlovės taškų, rasti širdies draugę ir t.t.), pateikta asmeninė Hju charakteristika, parodyti turimi pinigai, savybės atskirose srityse: politikoje, mene, humore ir t.t., žurnalo piniginė suvestinė, nurodyti populiariausi viršeliai, nuotraukos, didžiausias tiražas. Šalia užduočių galima pasiskaityti, kaip ją įvykdyti, — tai labai sveikas dalykas. Atskira kategorija („relationships“) skaičiuoja bučinių, susižavėjusių žmonių, argumentų kiekį ir pan. Įvardijama žymiausia Hefnerio namus aplankiusi įžymybė. Pagalbos langas išties padės, jei turite klausimų. Jame reikalinga informacija apie straipsnius, baldus, viršelį, sandėrius ir daugybę kitų dalykų.

„Mansion screen“ skirtas namo apstatymui ir puošimui.

„Roster screen“ — namų langas. „In Manson“ nurodo, kokie svečiai ar namiškiai tuo metu name. „Staff“ — išvardinti darbuotojai (šalia jau nusamdytų — varnelė), su specifiniais sugebėjimais, asmeninėmis savybėmis, stiliais ir kainomis. „Celebrities“ — panašios charakteristikos apie įžymybes. Čia galima išsirinkti, ką kviesti į vakarėlį. „Inner circle“ — artimųjų ratas.

„Relationship screen“ aprašo žmonių santykius. „In mansion“ — kokie tarpusavio ryšiai žmonių, esančių name, o „Everyone“ — bet kokių žmonių.

Dar vienas svarbus režimas pasiekiamas paspaudus ESCAPE, tada EXTRAS. Po to paspaudus eilutę „soundtracks“, tiesiog žaidimo metu galima iš sąrašo išmesti nusibodusią melodiją arba įtraukti naują, jei buvo neįtrauktų. „Cheats“ už surinktus taškus galima nusipirkti įvairių kodų (paversti svečius lengvai įsimylinčiais, suorganizuoti implantų vakarėlį, padaryti žmonių galvas dydžio, atitinkančio jų ego ir t.t.). Man įdomiausia pasirodė „Archives“ skiltis, kurioje už tuos pačius užsidirbtus taškus galima nusipirkti tikrojo „Playboy“ žurnalo istorinius viršelius, nuotraukas (yra tokių įdomybių, kaip „Hefas armijoje“), interviu (su Bilu Geitsu, Maiklu Džordanu, Vupi Goldberg). Nesu aistringas šio žurnalo gerbėjas (nebent prijaučiantis), bet šie istoriniai dalykai išties įdomūs. Beje, istoriniai faktai, užkraunant kažkokį naują epizodą (pvz., vakarėlį), pateikiami tekstu šalia spalvingų Hju ir poros merginų figūrų.

Grafiką galima vertinti prieštaringai. Labai gražiai atrodo visas namas, atskiros detalės, tačiau, priartinus kamerą, personažai gali pasirodyti kažkiek kampuoti, pernelyg animaciniai. Judesiai kai kada išties plastiški ir verti pagyrimo, tačiau būna ir staigių, kampuotų. Bučiniai kartais įvyksta per atstumą, nesusiglaudus lūpomis, galima pamanyti, kad jie šalti, suvaidinti :). Foto sesijos metu merginos juda labai gražiai.

Muziką pagal kontingentą arba savo norą galima parinkti įvairiausių stilių, kurių išties siūloma nemažai. Ilgainiui tos ratu sukamos melodijos įgrįsta iki gyvo kaulo, galima įjungti kitą stilių, tačiau tokiam perjungimui mūsų personažas turi nutraukti savo svarbią svečių užėmimo arba savo reitingo kėlimo misiją, nueiti prie muziką skleidžiančio daikto, perjungti stilių ir dar pasistaipyti priešais. Muzika sklinda nepriklausomai nuo to, ar vyksta vakarėlis, ar slampinėja vieni namiškiai. Žinoma, ją galima visiškai išjungti. Kai nusibodo tos pačios, o ir šiaip ne itin patrauklios dainelės, užteko atsidaryti „music“ katalogą, ir ten radau gražiausiai pagal muzikinius stilius pavadintus pakatologius, o juose paprastiems žmonėms suprantamo formato „mp3“ dainas. Aišku, prirašiau man tinkamesnių dainų. Ir išvis papildžiau stilių įvairovę nauju pakatalogiu „metal“. Gaila tik, kad šokančiųjų veiksmai nepriklauso nuo skambančios muzikos :). O ir šiaip keisti jie, tie šokėjai — sugeba pradėti šokti tuo metu, kai keičiasi daina ir iš garsiakalbių nesklinda joks triukšmas.

Išvada: nepaisant iššokančių DI ar grafikos trūkumų, žaidimas turi savyje užtaisą, kuris uždega žaisti. Nesigailiu praleisto laiko. Žinoma, tų pačių komandų maigymas pele įgrįsta, tačiau žaisti įdomu, norisi išleisti vis naują žurnalo numerį, vis gražesnį. Kūrėjams galima pabaksnoti, kad galėjo padaryti veikėjams įvairesnes emocijas, sudėtingesnius charakterius, didesnes bendravimo ir keliavimo galimybes, tampresnę sąsają tarp įdėto į leidinį triūso ir skaitytojų reakcijos, tačiau pagrindinį dalyką — norą žaisti — jiems pavyko įgyvendinti. Žaidimas skirtas vyresniam amžiui, bet dar reikia mėgti simuliatorius bei bent šiek tiek prijausti erotikai. Beje, kas nėra matęs tikrojo „Playboy“, žaidimas aiškiai parodo, kad šis leidinys nėra tik nuotraukų su nuogomis katytėmis rinkinys ;).