Tweet
Follow @Agnyz

„Shadows of the Damned“ yra miręs žaidimas. Iki šiol vos 24 tūkstančiai žaidėjų papildė savo kolekcijas šia ekscentriška trečio asmens šaudykle. Palyginimui, per tą patį laikotarpį „L.A. Noire“ buvo nupirktas beveik pusę milijono kartų. Tai visiškai nereiškia, kad „L.A. Noire“ yra dešimteriopai geresnis už „Shadows of the Damned“ ar atvirkščiai. Tiesiog „Shadows of the Damned“ yra vienas tų mirtininkų, dėl savo kitoniškumo likęs užribyje. Vis dėlto tai vienas geriausių šios vasaros žaidimų, kurį turėtų išbandyti kiekvienas originaliai sukurtus žaidimus mėgstantis žaidėjas.

Sakydamas, kad „Shadows of the Damned“ yra originalus, šiek tiek prašoviau. Tai trečio asmens šaudyklė, kuri žaidėją pastato į demonų medžiotojo Garsijos Hotspuro rolę. Jo mergina nusižudo, o jos sielą pagrobia ir į požemių karalystę nusitempia demonų valdovas Flemingas. Garsija keliauja į patį pragarą, kad iš ten išvaduotų savo mylimosios Paulos sielą. Į kelionę žaidėją lydės ir ištikimas Garsijos draugas demonas Džonsonas, egzistuojantis skraidančios kaukolės pavidalu. Tai neskamba labai originaliai, tačiau netrukus, pradėjus žaisti, pasipila „Shadows of the Damned“ keistenybės.

Iš pirmo tiriamojo žvilgsnio viskas atrodo paprasta: kamera visai kaip „Resident Evil 4“ kabo pagrindiniam herojui už peties, Tu turi keletą skirtingų ginklų ir Tave puola į zombius panašūs monstrai. Bet staiga, Tau reikia atrakinti namo duris, kurių užraktas – kūdikio veidas. Norint tas duris atrakinti, reikia jam atnešti braškę, akį arba smegenis. Atrakinus duris, koridoriuje matai mėlynai švytintį skraidantį padarą vardu Viljamas. Jis yra Džonsono tetos netikras sūnus iš Ukrainos. Prie jo prisiartinus, Viljamas nuskrenda ir po savimi palieka degančių išmatų krūvelę, kuri atstoja išsisaugojimo tašką. Užlipus mediniais traškančiais laiptais į antrą aukštą, kambario centre pamatai balta staltiese padengtą stalą ir ant jos išrikiuotus alkoholio butelius – jie atstato prarastas gyvybes. Pro kambario langą regimą gatvę yra užtvindžiusi tiršta rašalo spalvos tamsa. Ją išvaikyti galima tik šovus degančiais šoviniais į ant vieno namo sienos pakabintą ožkos galvą su iš jos kyšančia žvakide. Visa tai yra tik dalelytė keisto požemių pasaulio su savo dar keistesnėmis taisyklėmis.

Vienas didžiausių „Shadows of the Damned“ trūkumų kartu yra ir jo privalumas – humoro jausmas. Šio žaidimo humoras vakariečiui gali pasirodyti per daug nešvankus, o kitąsyk pernelyg tamsus ir net nelabai juokingas. Jei Tu nepateksi į minėtą žaidėjų kategoriją, juoksiesi nuo pat pirmų žaidimo minučių iki baigiamųjų „Shadows of the Damned“ titrų. Didžiausias to kaltininkas bus Džonsonas, nuolatos komentuojantis žaidimo įvykius. Ypač juokingos yra pasakų knygos, kartas nuo karto randamos įvairiose požemių pasaulio kertelėse. Jos pasakoja apie kiekvieno lygio boso kilmę. Pasakose daug juodojo humoro ir subtilaus sarkazmo. Nėra ką slėpti – juokeliai padeda gerai užmaskuoti „Shadows of the Damned“ siužeto trapumą ir akivaizdų paprastumą. Istorijoje apie Paulos vadavimą iš blogio nagų buvo keletas netikėtų įvykių, bet iš esmė „Shadows of the Damned“ yra varomas gerai pagaląstu juoduoju humoru suaugusiems.

Ir gana stabiliu trečio asmens šaudyklės varikliuku. Garsija gali naudotis keturiais skirtingais ginklais, į kuriuos akimirksniu transformuojasi Džonsonas. Visi jie yra tipiški – paprasto pistoleto, automatinio ginklo, šratinio šautuvo analogai ir lazda, ant kurios galo paprastai būna įsitvirtinęs sąmojingasis Džonsonas. Ginklus galima tobulinti už raudonuosius kristalus. Juos galima surasti paslėptus lygiuose arba, kitu atveju, reikia pirkti iš prekeivio, sumokant baltaisiais, surinktais iš nužudytų priešų. Patys svarbiausi kristalai švyti mėlynai – jie radikaliai atnaujina kurį nors ginklą, pavyzdžiui, automatui pridedamos persekiojančios kulkos.

Daiktų pasirinkimas pas lygiuose sutinkamą pardavėją yra juokingai mažas: galima įsigyti tik įvairų gėrimų, raudonų kristalų ir šovinių ginklams. Daugiau nieko.

Kita vertus, esamų ginklų ir jėgas atstatančių gėrimų ir taip užteks įveikti visiems priešams, net ir bosams. Pragaro išperos yra įvairų tipų: vienos vaikščioja kaip zombiai ir puola nagais bei kanda, kitos yra šarvuotos, trečios laipioja sienomis ir atakuoja avį, kuri skleidžia šviesą. Kai užpuolama avis, viską apninka tamsa, pamažu ėdanti Garsijos gyvybes. Dar blogiau – kol aplinkui tamsu, negalima pakenkti priešams, kuriuos saugo tamsos šarvai (panašiai kaip „Alan Wake“). Su tamsos principu „Shadows of the Damned“ yra prikurta nemažai smulkių galvosūkių.

„Shadows of the Damned“ yra ir keletas nežymių galvosūkių , tačiau jie nėra sudėtingi ir pernelyg nestabdo žaidimo progreso. Bosai, visai kaip žaidime „Lost Planet“, nukaunami šaudant į raudonai švytinčias vietas jų kūnuose. Kūdikiams reikalingų braškių, akių ar smegenų nesunku rasti pavaikščiojus po daugiau ar mažiau tiesinius lygius. Apskritai, net ir žaidžiant aukščiausiu sudėtingumo lygiu, „Shadows of the Damned“ sunkesnis pasidaro tik apie patį vidurį.

Be įprastinės veiklos, „Shadows of the Damned“ pasitaikys ir mini žaidimų. Iš jų patys įdomiausi yra šaudymas iš erekcijos ištikto ginklo ir trumputis boulingo epizodas. Kur kas dažniau teks žaisti dvimatį „Shadows of the Damned“ mini žaidimą, kuris atrodo pilkas ir niūrus, o tai pat bereikalingai užtęstas.

Savo mylimąją Garsija atgaus po maždaug dešimties valandų žaidimo. Bet ties šia vieta iškyla rimčiausias „Shadows of the Damned“ trūkumas. Ir tai nėra daugelio žaidėjų režimo nebūvimas. Didžiausia bėda yra ta, kad nėra jokios ankstesnių lygių pasirinkimo galimybės ar opcijos įveikus žaidimą pradėti jį iš naujo nepraradus sukauptų ginklų patobulinimų.

„Shadows of the Damned“ yra tikrai neeilinė trečio asmens šaudyklė, dėl keisto humoro ir dar keistesnių žaidimo proceso subtilybių būsianti suprasta tikrai ne dažno žaidėjo. Ieškantiems geros trečio asmens šaudyklės, įvilktos į ekstravagantišką drabužį, primygtinai siūlau išmėginti „Shadows of the Damned“. Kol kas tai yra geriausia, ką mums atnešė šiemetinė vasara. Ir originaliausia.