Kontroliuojamas chaosas

Ledų furgonas besišaudantis visa griaunančiomis klounų galvomis, katafalkas mėtantis degančius karstus ar greitosios pagalbos mašina sprogdinanti visus savo ligoniais… Tokias, ir panašias, keistą mazochistišką malonumą teikiančias scenas, Twisted Metal mums dovanoja jau 17 metų. Tiesa, TM serija jau kurį laiką miegojo letargo miegu, o Sony kaip nepaskelbdavo žinių apie naują TM žaidimą, taip nepaskelbdavo… Paskutinis pilnavertis TM žaidimas pasirodė 2005-tais metais PSP konsolei ir jis vadinosi Twisted Metal: Head-On. Bet vis dėlto, mūsų diena išaušo – neseniai dienos šviesą išvydo nauja Twisted Metal dalis priminsianti mums bemieges naktis už iš pačio pragaro ištrauktų automobilių vairo. Turint omeny, jog turbūt nemaža dalis jaunesnių žaidėjų nėra net girdėję apie Twisted Metal, pasistengsiu šios dalies nelyginti su buvusiomis ir apžvelgsiu žaidimą lyg visiškai naują (tas, tiesa, ir aplamai būtų visai teisinga žinant praėjusį laiką nuo paskutinės TM dalies).

Kalypso – lyg pats šėtonas nužengęs žemėn, kad surengtų pragarišką turnyrą pavadinimu Twisted Metal. Jį laimėjusiam pats Kalypso išpildys vieną absoliučiai bet kokį norą. Žaidimo istorija pasakoja trijų veikėjų išgyvenimus siekiant pergalės turnyre – visiems puikiai žinomo psichopato žudiko Sweet Tooth, Mr. Grimm, kuris žudo siekdamas prikelti savo tėvą, ir supermodeliu svajojančios tapti merginos Doll Face (be abejo, kelią į karjeros aukštumas ji taip pat bando pasiekti nukirsdama konkurentų galvas). Istorija pasakojama netrumpais, gan įdomiu braižu nufilmuotais vaizdo intarpais, kuriuose, deja, vaidina antrarūšiai aktoriai. Viskas su istorija kaip ir būtų tvarkoje – ji įtraukia savo žiauria atmosfera ir tu tiesiog nekantrauji pamatyti visos įvykių atomazgos, tačiau problema ta, kad istorijai pasibaigus lieka krūva klausimų. Istorija kupina spragų, pavyzdžiui viename žaidimo etape pasirodo gan paslaptingas veikėjas, tačiau nėra paaiškinama nei kas jis toks, nei ką jis tiksliai daro, nei kodėl tą daro, tas veikėjas tiesiog atsiranda, pasako keletą labai didingų eilučių, ir pradingsta. Ir pasirodo tik pačiame žaidimo gale, tačiau tas jo pasirodymas ten būna dar labiau beprasmis, nei jam pasirodant pirmąkart…

Aplamai žaidimo istorija tampa ypač trumpa žaidžiant Normal sudėtingumu. Iš esmės, jai pereiti pakanka vienos naktelės su trimis alaus. O tada, be abejo, įsijungsite Twisted sudėtingumą, prie kurio jau teks pasėdėti… Skirtumas tarp šių sudėtingumo lygių yra išties didelis, kai kuriose misijose ima galioti netgi naujos taisyklės. Kalbant apie misijas, jų čia nėra daug, tačiau kiekviena jų yra unikali ir įdomi, o ką jau kalbėti apie kovas su kolosaliais bosais, kurios užbaigia kiekvieno veikėjo istoriją… Tikras „Old School‘as“ su bent dvejais kovos etapais, o žaidžiant Twisted sudėtingumu šie susidūrimai tampa senu geru „hardcore‘u“, kur menkiausia klaidelė sąlygos tavo pralaimėjimą. Taip seniai teko matyti senosios mokyklos tipo kovas su bosais, kad jau pasiekus pirmą jų pagalvojau „This sh** is fu***** AWESOME“. Ir aplamai, visas žaidimo procesas stipriai „oldskūlinis“, kas realiai ir kabina šiame žaidime.

Ką turiu omenyje? Kovos žaidime nesilaiko absoliučiai jokių logikos taisyklių, čia pirmoje vietoje yra veiksmų kietumas, o ne jų logiškumas, kas ir buvo žaidimų moto prieš 15 metų. Važiuoti sunkvežimiu ~100 km\h greičiu, tada trenktis į priešo automobilį jį sunaikinant ir galiausiai pervažiuoti degantį vairuotoją bei „ginklininką“, kad gautum gyvybių ir naujų raketų nėra logiška, tačiau tai be jokios abejonės – PASIUTUSIAI KIETA. Prie to kietumo čia reikia įprasti, nes žaidimo pradžioje sunku nustot žavėtis tuo, kokios pragariškos ir visa griaunančios čia yra kovos. Visa griaunančios tikrąja to žodžio prasme – susidūrimo pradžioje koledžo miestelyje yra ir gyventojų vaikščiojančių šaligatviais ar prekybos centruose ar po gatves važinėjančių savo automobiliais, galų gale – yra ir namų priklausančių tiems patiems taikiems gyventojams. Kovai pasibaigus nebelieka NIEKO, nei gyventojų, nei kitų mašinų, nei namų, nei medžių, nei, be jokios abejonės, gatvės ženklų. Iš tikrųjų, į tokį miestelį paleidus 16 kraujo ištroškusių psichopatų vairuojančių tikras apokalipsės mašinas nieko kito ir nederėtų tikėtis.

O dabar šiek tiek detaliau apie pačią žaidimo eigą: žaisdami Twisted Metal istorijos režimu nuolat susidursime su daugiau ar mažiau skirtingais išbandymais, tačiau be abejonės, populiariausias jų, tai klasikinis deathmach, kurį reikia laimėti, tai yra, likti vieninteliu gyvu. Teks ir palenktyniauti, reikės ir įveikti milžiniškus sunkvežimius, iš kurių kas keletą minučių išriedės po naują priešą, bus ir įdomus žaidimo tipas, kuomet būsite priversti keliauti iš vienos žemėlapio zonos į kitą, ir jose kautis. Jei už zonos ribų bus praleista pernelyg daug laiko – mirsite ugnies kamuoliuose. Tačiau bendrai paėmus visus režimus žaidimas išlieka iš esmės toks pat – jūs vairuojate automobilį, renkate po žemėlapį išmėtytus ginklus, gyvybes ar turbo papildymus, ir kovojate. Kalbant apie lenktynes, pastebėjau tokį dalyką – lenktynių tikslo turėtų siekti visi jų dalyviai, tačiau žaidžiant atrodo, kad DI valdomiems priešams finišo linija yra mažiau svarbi, nei žaidėjo susprogdinimas, tas kartais erzina.

Pakalbėkime apie skaičius: skirtingų ginklų žaidime yra 10, negana to, kiekviena iš 16 transporto priemonių, turi po dvi specialiąsias atakas, taip pat galite pasirinkti vieną iš 6 rankoje laikomų ginklų, kuris nuo automobilio nepriklauso. Specialiosios atakos ir rankoje laikomi ginklai kas kažkiek laiko atsikrauna ir jais galima šauti, jų nereikia ieškoti kovos lauke, tuo tarpu visi kiti ginklai randami žemėlapyje. Be abejo, kuo ginklai geresni, tuo sudėtingiau jie randami, o dažniausiai, juos ir sudėtingiau tikslingai panaudoti. Pavyzdžiui „Remote Bomb“ ar „Ricochet“ ginklai yra tiesiog tobuli priešų atbaidymo įrankiai bandant pasprukti iš kovos lauko, tačiau jais reikia mokėti naudotis. Taktinės galimybės vien šiais ginklais neapsiriboja, žaidėjas turi energijos rodiklį, kuris eikvojamas naudojant elektrinį impulsą (liaudiškai „stun‘ą“), šarvą, kuris keletai sekundžių apsaugo nuo bet kokios žalos, ar minas. Šie trys sugebėjimai nekinta, juos turi visi veikėjai ir automobiliai, ir jais naudotis dar labiau sudėtinga. Prie visko prisideda „turbo“, kuris padeda tiek pasprukti, tiek padaryti ypač didelį kiekį žalos. Apibendrinkime: 10 ginklų žemėlapyje, dar du unikalūs kiekvienai transporto priemonei, kurių yra 16, vienas iš 6 rankinis ginklas, trys energiją eikvojantys sugebėjimai bei turbo – kaip matote, Twisted Metal taktinių galimybių gausa tikrai pasižymi. Reiktų nepamiršti, kad kiekvienas ginklas yra specifinis ir turi geriausią panaudojimo būdą, tad iš esmės prastas TM žaidėjas nuo gero tuo ir skiriasi, jog geras ne tik mintinai žino kur koks ginklas žemėlapyje randamas, bet ir kaip kiekvienas jų veikia, kiek daro žalos, ir kokiu metu juos yra geriausia naudoti.

Ir geras žaidėjas yra susipažinęs su valdymu. O ką, jūs manot, jog žaidimas, kuriame tiek daug karo mašinų bei ginklų, valdymas bus paprastas? Kad nesumaišytumėt raketos paleidimo mygtuko su ginklo pakeitimu, ir panašiai, kad gražiai „išimtumėte“ posūkį ar padarytumėte švarų driftą, prireiks laiko, tačiau įsiminus valdymą šis žaidimas tampa vienu malonumu. Stipriai rekomenduoju sužaisti apmokymus, kadangi jų nepraėjus turbūt visą žaidimą pereisite neatradę pusės savo transporto priemonės galimybių. Iš esmės, man pačiam su valdymu problemų nekilo, matyt greitai mokausi, tačiau nepamenu kada buvau taip užknistas draugų žaidžiant „split-screen“, nes pirmą pusvalandį kas porą minučių mane pasiekdavo koks klausimas susijęs su valdymu.

Negaliu nepaminėti žaidime esančių transporto priemonių dizaino genialumo: sugalvokite patį beprotiškiausią dizainą automobiliui ir jo atakoms. Pabandėte? Kaip manote, ar ledų furgonas besišaudantis degančiomis klouno galvomis kiečiau? Ne? O ar minėjau, kad tos galvos naikina viską aplink, kol nesusprogsta pasiekusios taikinį? Nepakankamai kieta? Furgonas dar gali transformuotis į skraidantį robotą, kuris besivoždamas į žemę išnaikina viską aplink kokių 50 metrų spinduliu. Manau, kietumo pakaks. Žaidime yra tik keletas įprastesnių transporto priemonių, pavyzdžiui Lomborghinni besisvaidantis liepsnomis (taip, lyginant su kitais žaidime esančiais automobiliais, tai yra banalu), tačiau didžioji jų dalis išsiskiria tiek unikalia tematika, tiek unikaliomis savo specialiosiomis atakomis.

Twisted Metal istorijos režimas tėra trečdalis žaidimo, kiti du trečdaliai tai „split-screen“ bei žaidimas internete. Daugelis labai giria šio TM internetinio žaidimo funkciją, tačiau man iš esmės ji nepatiko, kadangi naujam žaidėjui pernelyg sunku pradėti žaisti, taip pat reikia ilgokai laukti kol bus galima pradėti žaidimą, nes žaidimo kambarių tikrai nėra daug, juolab, kad dažnai tenka susidurti su „Connection Error“ pranešimu. Pats „Online“ režimas yra puikiai sukurtas, apstu skirtingų žaidimo režimų, žaidžiant renkami, jau įprasais tapę, patirties taškai ir keliamas lygis, atrakinamos naujos transporto priemonės, tačiau viskas vyksta pernelyg lėtai. Paprastai tenka susidurti su sujungimo problemomis, o jei prisijungti pavyksta – tuomet dažniausiai tenka ilgai laukti, kol į žaidimo kambarį prisirenka pakankamai žmonių. Tiesa, žaidimui prasidėjus viskas veikia be priekaištų, nei karto nepastebėjau net menkiausio „lag‘o“, kas tokioje mėsmalėje yra ypač svarbu.

Užuot išskyręs „online“, kaip TM įdomiausią savybę, išskirsiu „split-screen“ – nepamenu kada esu praleidęs tiek daug laiko su draugais prie į kelias dalis padalinto ekrano. Žaisti prie vienos konsolės galima keturiese. Be abejo, kad visi žaidėjai gerai matytų savo langelius reikia nemažo televizoriaus, tačiau viskas padaryta maksimaliai patogiai ir nei karto nėra kilę problemų žaidžiant, kad vienas, ar kitas žaidėjas būtų nematęs savo ekrano. Naktis su Twisted Metal ir trimis draugais prabėga akimirksniu – tai tiesiog tobulas vakarėlių su žaidžiančiais draugais žaidimas. Kodėl būtent žaidžiančiais? Absoliutus „casual“ žaidėjas gali čia vietos ir nerasti, nes tuoj pat bus užmėtytas geriau žaidžiančiųjų raketomis. Negana to, žaidime yra „co-op“ galimybė – padalintu per pusę ekranu galite dviese su draugu įveikti visas žaidimo misijas. Toks kokybiškas „split-screen“ yra tikras „oldskūlas“ atkeliavęs tiesiai iš PS1 ar PS2 laikų, kuomet „online“ buvo nepopuliari funkcija dėl konsolių nepritaikymo internetui. Aš dabar laukiu tik vieno dalyko – kada šitą žaidimą galėsiu pažaisti su draugais prisijungęs PS3 prie projektoriaus.

Manau jau aišku, jog žaidimas yra nuostabus. Mano literatūriniai gabumai pernelyg silpni, kad galėčiau apibūdinti tą užburiantį kontroliuojamą chaosą, kuris matomas žaidžiant. Viskas aplink sproginėja, viskas vyksta pasiutusiai greitai, negana to – viskas vyksta dar ir velniškai stilingai. Nors ir laukti naujos TM dalies teko ilgai, tačiau šviežias vaisius išaugo didelis ir sultingas – rekomenduoju šį žaidimą įsigyti kiekvienam beprotystės, raketų, sprogimų, greičio ir bemiegių naktų prie „split-screen“ gerbėjui, kitaip tariant, žmogui išsiilgusiam „oldskūlo“. Nors ir Twisted Metal nelabai patiks ypač rimtam „geimeriui“ dėl savo tematikos ir kiekviename žingsnyje sutinkamos arkados, tačiau atsilaiduot ir linksmai praleist laiką norintis žaidėjas šio žaidimo dėžutę pastatys patogiausioje vietoje, kad prireikus jo diską išsiimti būtų galima akimirksniu.