Brazdinu, brazdinu aš tą „Green Day: Rock Band“ ir niekaip negaliu suprast, patink jis man a ne.

Viena vertus, žaidimas labai paviršutiniškas ir „negilus“. Kitą vertus aš jį žaidžiu jau savaitė ir žaisiu dar tikrai kurį laiką, nors ir nesu didelis „Green Day“ gerbėjas. Tiesą sakant išvis nesu jų gerbėjas ir be kelių 1994–ųjų hit‘ų jų kūrybos nelabai ir težinau. Nepaisant to, kad laikui bėgant „Green Day“ kūriniai kinta, įgauna daugiau melodingumo ir lyrikos, žaidimo įvairovei tai didelės įtakos nedaro. Ypač jei pasirenkama žaisti tik gitara (ką šiaip žaidėjai daro dažniausiai).

„Matieka“

Taupydamas žmonių žinančių kas yra „Rock Band“ ir „Green Day“ laiką, visų pirma pasiūlysiu užsiimti linksmąja matematika. Ar jums patiks žaidimas, nesunkiai galite pasiskaičiuoti pagal tokią formulę.

• 10 balų sistemoje mintyse įvertinkite „Green Day“ kūrybą ir savo požiūri į „Rock Band“.

• Balus sudėkite ir padalinkite iš dviejų, gautas rezultatas ir bus Jūsų įvertinimas „Green Day: Rock Band“ žaidimui.

• Norintys gauti tikslesnį įvertinimą, galite prie gautojo atsakymo pridėti 1 balą jei mėgstate žaisti būgnais, arba atimti du balus, jei manote kad kiekvienas žaidimas privalo turėti solidžiai pateiktą siužetą.

Tuo linksmąją matematiką baigiame. Jei dar yra noro, skaitom toliau…

Mūsų dienų Bitlai?

Kaip ir kiekvienam ritmo žaidime, taip ir šiame didžiausią svarbą turi garso takelis. Jei „Green Day“ kūryba Tau ne prie širdies, niekas žaidimo neišgelbės. Todėl man vertinti šį projektą kur kas paprasčiau, nes aš nejaučiu ypatingos aistros atlikėjams, bet tuo pat metu visiškai nesipriešinu, jei tenka juos išgirsti. Kita vertus, net ir padėjęs „skonio reikalą“ į šalį, pagirti „Green Day: Rock Band“ vis tiek neturiu už ką.

Pačių dainų žaidime 44 (arba 47 jei padalintume kelis kūrinius, kur 2 dainos sudėtos į vieną). Problema tame, kad pačios dainos parinktos tik iš grupės šlovės akimirkų. Čia rasit pilną „Dookie“ albumą, kurio bent pusę gabalų galima drąsiai vadinti hitais. Būtent jų aš ir klausiausi 1994–aisiais.

Kita dainų dalis jau iš „American Idol“ ir „21st Century Breakdown“ albumų, kurie laikomi grupės atgimimu. Tokiu būdu, nevykusiu vadinamas, kūrybinis tarpsnis nuo 1995 iki 2004 metų lieka visiškai neatspindėtas. Man asmeniškai tai labai nepatiko, nes tame laike buvo išleisti 4 albumai, kurių kiekvienas yra savaip reikšmingas grupės gyvenime. Turint galvoje faktą, kad žaidimas yra dedikuotas vienai grupei ir jos kūrybai, toks elgesys su garso takelio sudarymu primena cenzūruotus istorijos knygų leidimus. Patys puikiai suprantat, kokia yra tikroji tokios istorijos vertė.

Šiuo atžvilgiu „Green Day: Rock Band“ labai norisi sulyginti su „The Beatles: Rock Band“. Jei kam teko žaisti ar bent stebėti „The Beatles“ dedikuotą žaidimą, galėjote be vargo įvertinti kūrėjų indėlį į klasika tapusios ketveriukės pateikimą. Gausybė scenų pažyminčių Bitlų kopimą į šlovės olimpą, grojimas studijoje ir net specialiai žaidimui sukurti vaizdo klipai, kurie lyg ir įkūnijo muzikantų fantazijas. Visi šie elementai, nors ir neturi jokios apčiuopiamos įtakos žaidimo eigai, sukūrė pasakišką, monotoniją blaškančią atmosferą. Šių sprendimų dėka, simboliais buvo perteikta gausybė informacijos apie grupės karjerą, kintančius požiūrius į muziką ir juos supantį pasaulį. Tai ko neišgirsti ar nesupranti klausydamas muzikos, galėjai išvysti klipe ar stebėdamas papildomą, atrakinamą turinį. Finale „The Beatles: Rock Band“ gavosi ypač sklandus ir vientisas kaip žaidimas, tačiau ypač įvairialypis muzikinių kurinių prasme. Nes į žaidimą pateko gausybė kūrinių, iš visų grupės raidos etapų, nepaisant to, kad dalis jų galėjo būti visiškai nežinomi dabartiniam klausytojui, ar „neskanūs“ tik tam tikrą Bitlų kūrybos laikotarpį vertinančiam žmogui.

„Green Day: Rock Band“ yra visiška to priešingybė, ne tik dėl pateiktos muzikos. Nepaisant to, kad žaidimo įvadas ir pateikimas labai primena „The Beatles“, realiai sutampa tik vienas aspektas. „Grodami“ žaidėjai renka žvaigždutes. Surinkę 3-5 žvaigždutes atrakinam vieną arba dvi „Green Day“ fotografijas. Dalyvaudami grupės iššūkiuose galime atrakinti papildomus vaizdo klipus ir tai viskas…

Žaisti nuobodu. Nuosekliai pateiktos dainos iš vieno albumo, atliekamos toje pačioje scenoje, tad šalia monotonišku „triukšmeliu“ virstančio skambesio turime ne ką geresnį vaizdelį. Net įveikus visą karjeros atšaką, žaidimas nepasiūlo jokių vaizdo intarpų, o ir pats žaidimas baigiasi paprasčiausiu koncertiniu įrašu. Finale teko prieiti išvados, kad žaisdamas „Green Day: Rock Band“ aš visiškai nepajutau grupės. Gal būtų kitaip jei šlovinčiau jų muziką, bet dabar deja turiu pripažinti, kad žaidimas nusileidžia net ir posilpniam konkurentų „Guitar Hero: Aerosmith“.

Ok. Trumpas nukrypimas

Dabar turbūt laikas apibūdinti bazinę žaidimo mechaniką, tiems, kas paskutinius metus meditavo kokiam vienuolyne ar augino vištas kaimo glūdumoj. Esmė paprasta. Naudodami netikrus muzikos instrumentus (gitarą, būgnus, mikrofoną) žaidėjai gitaristai stebi ekrane bėgančias „natas“ ir stengiasi laiku paspausti reikiamus mygtukus. Būgnininkai daro tą patį daužydami visiškai tikromis lazdelėmis, per beveik tikrus būgnus. Dainorėliai tuo metu dalyvauja savotiškame karaoke, kur taškai skiriami už teisingai parinktą balso tembrą. Nenuostabu, kad visa žaidimo eigos esmė ir slypi tuose bėgančių natų takeliuose, dar jie vadinami greitkeliu (Highway).

Kas naujo greitkelyje?

Vertinant „Green Day: Rock Band“ greitkelį, tenka pastebėti, kad žaidimas naudojant tik gitarą irgi nuobodokas, netgi šiek tiek varginantis. Grupės gitara nėra išraiškinga, solo partijos retos, o tempas artimas klasikiniam „punk rock“. Žodžiu didžiąją laiko dalį teks praleisti tiesiog beprotiškai brazdinant per stygas imituojantį mygtuką, o sėkmę žaidime nulems tiek žaislinės gitaros būklė, tiek ritmo jausmas. Aišku yra ir malonių išimčių. Tai dviejų kūrinių mišiniai, o taip pat keletas kurinių iš naujų albumų, kurių ritmika radikaliai keičiasi po kiekvieno priedainio (pvz.: „Jesus of Suburbia“). Tiesa vargu ar jų pakaks, kad būtų įdomu visą žaidimą įveikti grojant vien Billie Joe Armstrong‘o gitara. Smagu, bent tai, kad žaidėjai turintys tik gitaros valdiklį, nesunkiai ras išeitį vėlesnius grupės kūrinius atlikdami Mike‘o Dirnt‘o „basavyku“. Žaidimo pradžioje visiškai neryškus skambesys ir nuobodus bosinis greitkelis, žaidimui įpusėjus atgyja, išryškėja, pasižymi melodingu skambesiu, tad groti visai smagu.

Didžiausia laimė greitkelyje laukia būgnų mėgėjų. Nepaisant to, kad „Green Day“ būgnai nėra labai išraiškingi, jiems skirtam greitkelyje natos išdėliotos beveik tobulai. Yra keletas nelabai vykusių kūrinių, tačiau didžioji dalis dainų „susibaladoja“ taip tikroviškai, kad akimirkomis net pamiršti apie tai, kad šiaip būgnais groti visiškai nemoki. Be jokio abejo, tai lemia ir gerokai kilsteltas sudėtingumo lygis, kas ypač juntama „Normal“ režime. Žaidime intensyviai naudojami visi 4 būgnų padai ir pedalas, tad „beldžiant“ vieną ar kitą dainą, dažnai tenka keisti svorio centrą, kad taisyklingai atlikti vieną ar kitą perėjimą. Žodžiu prie būgnų laukia tikrai smagus „darbas“.

Kilsteltas sudėtingumo lygis, gali reikšti kiek sumenkusį žaidėjų susidomėjimą būgnais. Ypač tų, kurie daugiausiai laiko praleidžia žaisdami „Normal“ režimu. Turiu galvoje tai, kad vargu ar žmonės „Hard“ ar aukštesniu lygiu „atkalę“ keletą „Metallica“ kūrinių, gaus pakankamą iššūkį iš „Green Day“. O štai žmonės paprastai žaidžiantys „Normal“, pamatę „Green Day“ greitkelį gali ir sutrikti. Kad taip nenutiktų, čia atsirado nauji būgnų režimai. Vienas jų leidžia laisvai improvizuoti ir tyloje ar pagal metronomą tiesiog mušti būgnus. Kiti du skirti treniruotėms. Žaidimas pateikia per 40 populiariausių būgnų ritmikos sekų ir rekomenduoja jų atlikimo techniką. Tarkim nurodo, kurį būgną turi mušti „silpnoji ranka“, arba kokia seka keičiamos rankos atliekant vieną ar kitą perėjimą. Išties vertingos pamokos, praversiančios ne tik žaidėjams, bet ir šiaip savo koordinaciją norintiems palavinti ateities būgnininkams.

Vokalinis greitkelis iš esmės niekuo neypatingas, dainuoji sau ir tiek. Tiesa iš Bitlų į čia atkeliavo galimybė dainuoti keliese, bet šių funkcijų dorai nė neišbandžiau. Grynai dėl klausos problemų, kartais dainuodamas pats savęs išsigąstu, ką jau bekalbėti apie kaimynus.

Reziumė

Reziumuojant, mano kukliu įsitikinimu, visą žaidimą iš esmės tempia „praturtinti“ būgnai ir bosinė gitara. Jei neturit nuotaikos groti šiais instrumentais, prieš pirkdami „Green Day: Rock Band“ gerai pagalvokite ar verta. Aišku ištikimiems „Green Day“ gerbėjams tai nė motais, bet ispėju… Piktnaudžiavimas grojant vien Billie Joe Armstrong‘o gitara, gali negrįžtamai sužaloti jūsų sąnarius.

Taip pat kažkam pasirodys svarbu ir tai, kad su žaidimu dovanojamas specialus kodas dainų eksportavimui. Jei teisingai supratau, panaudoję kodą ir papildomai sumokėję apie 30 litų (PSN; XBL servisuose) galite eksportuoti dainas iš žaidimo disko į konsolės HDD ir naudoti jas žaisdami „Rock Band“, „Rock Band 2“ ar šiemet pasirodysiantį „Rock Band 3“. Tam tikra prasme šis kodas kaip ir leidžia žaidimą traktuoti kaip „du viename“.

Aišku tai nenuneigia fakto, kad kaip ritmo žaidimas „Green Day: Rock Band“ yra lėkštokas, greičiausiai „sukaltas“ paskubomis ar taupant lėšas. O gal ir tai, ir tai kartu sudėjus.