Mėlyną atspalvį praradusiomis burėmis pakinkytas burlaivis po truputį tolsta horizonto linijos link, o denyje pasistiebę jaunuoliai plačia šypsena veide kartoja sukamuosius rankų judesius. Primerktos senolių akys neryškiai stebi tolstantį monarchą, girdisi godus juokas, kažkas liūdi, kažkas džiaugiasi. Cirkas baigėsi. Bon voyage Dragon Age, bon voyage Bioware.

Aerondight ir Raveno kostiumą atsinešė importuotas failas, gaila pamiršo pasirinkimus.

Ir vėl šokas?

Atvėpęs Temerijos sargybinio žandikaulis – puikiausias būdas apibūdinti raganiaus sugrįžimą. Akimis palydint banguotas Trisės linijas imi mąstyti, kaip po galais jiem tai pavyko? Po akimirkos kitos žandikaulis grįžta į startinę poziciją ir sustingęs veidas prabyla mikčiojančiu balsu: Karalius Foltestas laukia, negaišinkit. Netrukus paslėpus vienas nuogybes atsiveria kitos, iškišus galvą pro palapinės užuolaidas apima silpnumas. Saulės spinduliais prisotintos akys pradeda išgauti ryškesnį paveikslą – stulbinančio grožio horizontas, neaprėpiamo aukštumo dangus ir šimtai akį traukiančių detalių. Trūksta deguonies.

Apytiksliai užtenka tik trisdešimties akimirksniu pralėkusių minučių, kad suvoktum įvykio mąstą. Pamenu, kaip vakar tą dutūkstantųjų spalį, kai visiškai negirdėta kaimynų lenkų studija pasodino naują viltį sparčiai niokojamame RPG darže. Varžytis su tokiais vilkais kaip Bioware – užduotis nelengva, pirmasis bandymas kaip teisinga žvalgyba, išsiaiškinti kokia vieta skaudžiausia ir taktika naudingiausia. Antrasis bandymas – frontalinis puolimas, laikas teoriją versti praktika. Nežinau, gal atsitiktinumas, o gal taikli data, bet tai ko nepasiūlė, jau n kartų kirčiuojamas DA2, radau čia. Labai vietoje ir labai laiku.

Vienas iš tų momentų palydint saulę. Sunku atsispirti.

Tikslinė auditorija

Pirminis pastebėjimas toks: “ Įsipilk. Praryk. Nusikeik.“ Antrasis paprastai priklauso nuo pirmojo kiekio, kuo dažniau kartosi – tuo smagiau bus. Norint keliais žodžiais apibūdinti Geralto prisikėlimą, frazė skambėtų maždaug taip: grūdinantis nušvitimas. Vieną vertus, tai yra grįžimas prie tų laikų, kai kiekvienas mūšis galėjo tapti lemiamu, o užduotis žymėti žemėlapyje paprasčiausiai nebuvo mados. Kita, tai atsakas į ilgai reikalautą dozę, to nesugadinto, tyro senosios kartos potyrio.

Pradžioje, kaip nepatyrusiems alpinistams, teks iš naujo pažinti įrangą, pirmieji šlaitai patys slidžiausi. Pašėlusio pelės maigymo čia neužteks, vidutinis sudėtingumo lygis priverčia naudotis visomis saugos priemonėmis, kuprinėje gulintys spąstai, bombos ir kita atributika ne vietai užimti, labai nudžiugau išgirdęs tą taisyklių diktuojamą balsą. Manai, čia aplink tave sukasi pasaulis? Nė velnio! Niekas tau nesakys, kad artėjančio skenduolių būrio kardu nepaimsi, niekas pirštu nerodys, kad bombos ir spąstai gali būti ir yra neatsiejamas kovos elementas, galiausiai niekas nemokys manipuliuoti magiškais ženklais ir už tave tų skenduolių žaibu nenutrenks.

Šitas gali būti tavo draugelis arba didžiausias priešas, išankstinių stereotipų nėra, bravo.

Harmonijos kulminacija, suderinanti visas raganiaus profesijos dalis taip, kad jų išties prireiktų, kad žaidėjas jomis domėtųsi ir galiausiai būtų apdovanotas. Grūdinanti pradžia yra vienas iš tų kozirių, puikus paruošimas tolimesnėms vagoms. Patikėkit, įvaldžius savo amatą užplūsta pamirštas pasitikėjimo jausmas ir nejučiomis kankinimas tampa malonumu. Kiekviena sėkmingai įveikta nekkerių banga motyvuoja eiti toliau, kiekviena spąstuose įkliuvusi grupė primena, kokia saldi ta pergalė ir kai jau manai, kad visko išmokai, žaidimas apgaulingai naudojasi proga leisdamas rinktis. Mano atvejų tai buvo burtai, lėtai stebėdamas kaip raganius tampa legendine figūra supratau, kad tai grūdinančios pradžios apdovanojimas, galiausiai nebeliko tokių situacijų kuriuose pasimestum ar be perstojo gautum į kaulus. Euforijos viršūnė – nugalėjau tave, bjaurus valdyme, nuo šiol tarnausi man! Retorinis klausimas: ar toks modelis prieinamas visoms žaidėjų grupėms? Ne. Jei organizmas reikalauja masyvaus kalorijų deginimo, greičiausiai reikėjo sekti tų jaunuolių valtyje pavyzdžiu.

Toliau dar gražiau. Tuos, norėjusius kraugeriškai įsiveržti į nenutrūkstamą siužeto greitkelį, jau nuo pirmų žingsnių stebina pačiu priešiškiausiu būdu: waypointus leidžia matyti tik pagrindiniuose questuose. Netrukus iš visų pakampių subėga nepatenkintieji ir pradeda laidyti priekaištus su frazėmis „nzn kur eiti“, o baro prižiūrėtojas negailestingu pirštu bado į tarpduryje kabančią Pegi-18 lentelę. Taip ir reikia, norint sulaukti dėmesio, reikia drastiškų priemonių. Jūs tik pažiūrėkit kokį aštuntą pasaulio stebuklą pastatė Lenkai. Pontaro slėnis, jo miestai miesteliai, pasivaikščiok gatvėmis, pasižmonėk ir atkreipk dėmesį į kiekvieną užkampį. Užtikrinu – čia dublikatų nėra. Taip randamos nepažymėtos dėžės ir neužrašyti tekstai, tai viena iš tų nykstančių vertybių. Būsena, kai pradėjęs užduotį nenutuoki kuom tai pasibaigs, domiesi, aiškiniesi, spėlioji. Tikras šviežio oro gūsis užterštame miesto smoge. O tu jau manei, kad dinozaurai išnyko? Nė velnio, štai tau prieš akis pats tikriausias įrodymas, tik imk ir čiupinėk.

Medalionas: geriausias tavo draugas ieškant turinio kišenėms. Wolf vision I’d say.

Su meile iš Lenkijos

Liaudyje sakoma, kad su meile atliktas darbas yra kur kas šilčiau priimamas nei tas, kuris daromas iš reikalo. Remiantis teoriniais skaičiavimais antrojo raganiaus apimtis mažesnė, tačiau veidas išraiškingesnis. Nutaisyta mina byloja nuovargį, Pontaro slėnio konfliktas ne šiaip kokios mergelės atkerėjimas, politika niekad nebuvo įdomi nei man, nei Geraltui, bet jei jau prasidėjai, ieškok išeities arba medyje laisvos šakos.

Pasakojimo stilius šįkart pranoko pats save, Geraltas iš Rivijos problemų neieško, jos pačios randa jį. Iš senų laikų užsistovėjęs reikalas tampa rakštimi, kas norėjo Karaliaus Foltesto mirties? Pirminis konceptas primena Shepardo ir Sareno gaudynes galaktikos pakraščiais, po to įsijungia kiti teatro dalyviai, politiniai žaidimai, konspiracijos, rasistinės problemos ir kita velniava. Abejingas Geralto veidas leidžia suprasti begalinį susidomėjimą, leiskit jums priminti. Pasaulio gelbėjimas užsirišus Rembo skarelę mūsų nedomina, protagonistas kuklus vyrukas, besistengiantis neįklimpti svetimų problemų liūne. Jo nedomina šlovė ir turtai, jis traiško pabaisų kaukoles ir daro pasaulį gražesne vieta. Deja, neutralumas Sapkowskio pasaulyje per brangi vertybė net ir Raganiui, rinktis teks, dažnai ir atsakingai.

Smulkūs žaidimukai praturtinti quick-time eventais, laužyti bičiulių kaulus sunku nebus.

Geraltai, ar žinai kas laimi didžiuosius mūšius? Sostuose sėdintys barzdoti karaliai, o gal jų užnugarius saugantys burtininkai? Ne, mielas drauge, mūšius laimi tie, kurie stovi priekinėje linijoje, tie, kurie dirba purviniausią darbą ir tie, kurie moka aukščiausią kainą. Stebina scenaristų darbas, išsilaisvinęs pasaulis sugeba parodyti kur kas platesniu mastu vykstančias aktualijas nei bet kada anksčiau, epinei istorijai netrūksta charizmatiškų veikėjų, kad ir skaisčioji drakonų žudikė Saskia: drąsus charakteris įkalintas moteriškame kūne, lyg kokia Žanos D‘Ark refleksija šakėmis ginkluotų nykštukų armijoje. Ir tai tik viena medalio pusė, turinio čia į valias, kiekvienas kalbantis eilinis tau papasakos savo istoriją, kaip jis Brenoje gynė namus, kiek Nilfgardianų krito nuo jo rankos ir koks buvo jo mėgstamiausias užsiėmimas vienišo laužo šviesoje. Potekstė tiesiog prisotinta visatos motyvais, netrukus suvoki esąs tik menkas lašas milžiniškoje novelės jūroje.

Geraltas be moterų kaip nykštukas be barzdos.

Stipriausias smūgis laukia suvokus kaip gali tuo turiniu naudotis. Atrodo sapnavau šešioliką skirtingų pabaigų, o pabudęs žinoma nepatikėjau, bet va po keletos bemiegių savaičių ir daugkartinių titrų palydėjimų sapnais pradedu tikėti. Neabejotinai tai pirmas kartas kada pasirinkimai nuo pat pirmos iki paskutinės minutės įtakoja siužeto tėkmę, kaip pavyzdį paimkim pirmąjį skyrių: sąžinės graužiamas ištraukiau įkalintas elfes iš degančio bokšto ir pasprukau svetimu laivu, kažkas liko nepatenkintas, kažkas trypė iš džiaugsmo. Įdomiausia ne tai, kad atsidūriau netikėtoje kompanijoje, o tai, kad pasirinkęs kitą kelią būčiau visiškai kitoje barikados pusėje. Kalbu apie skirtingas užduotis, skirtingas vietoves ir interesus. Pagalvokit, kiek darbo reikia įdėti norint tokias pasirinktis įgyvendinti, smulkmenos liks smulkmenomis, bet tai ką sukūrė CDproject RED yra nauja kartelės žyma.

Prasitrynęs miglotas akis pastebiu greitkelio pabaigą. Hipnozės seansą laikau sėkmingu, nejučia ritmas pasiekė rekordinius greičius ir atjungė žaidėjo nuovokos jausmą. Trisdešimties valandų įkaitų vadavimo drama baigėsi netikėtu šturmu, o tada visas dėmesys atiteko aukai. Geraltas iš Rivijos, perskrodęs Pontaro slėnį nuo Flotsomo iki Loc Muinne, staiga stabdomas priverstiniu būdu. Prologas ir pirmieji epizodai įsibėga stulbinančiu greičiu, o pabaiga smogia nelauktai ir netikėtai. Ir čia nevisi įžvelgs teigiamą pusę, epilogas skirtas sąskaitoms suvesti, visi praeitų epizodų įkalčiai ant stalo, laukiam teisėjo. Maniškis neprisipažino bendradarbiavęs ir ištraukęs karštosios bičiulės aptakumus buvo paleistas lygtinai. Nežinau, epine pabaiga to nepavadinsi. Nežinau ar reikia, Raganius nuolatos turėjo herojiškumo imunitetą, įvaizdžio gadinti nevalia. Bent jau atmintį sugrąžino, ačiū ir už tai.*

* – esant milžiniškam pabaigų kiekiui sunku laikytis vienareikšmiško verdikto, čia greičiausiai aš kaltas, išmainęs geresnį buržuazijos gyvenimą į draugus.

ženklų pasirinkimo langas patogus, bet pririšimo prie skaičių vistiek pasiilgau.

Miško sanitaras

Tikrieji raganiai linksminasi savaip, ypatinga elegancija – šakės su gardžiu mėsos kąsniu mirtinų spąstų apsuptyje, atviliota auka nerangiai seilėjasi kol užlipa ten kur nederėtų ir spąstuose esančios dujos pradeda graužti akis. Viena Igni ženklo kibirkštis ir troškinta vabaliena jau pakeliui. Išlupam akis, nutraukiam galūnes ir verdam gėrimus. Buon appetito!

Adrenalino stulpelis pilnas, spausk X.

Pirmas gurkšnis, atrodo kažko trūksta. Kraunam krepšį ir einam uogauti. Prisipažinkit, kad grobti svetimus resursus mėgot nuolatos, žolės kaip žolės, bet akmenų ar rudos rinkti anksčiau neleido. Pala pala, kam man tie akmenys dabar? Nori naujų kalavijų, šarvų ir patobulinimų? Prekiautojų siūlomos prekės netenkina? Išeitis yra! Receptą į rankas ir pirmyn komponentų medžioti. Net pats nustebau, kaip toks gan elementarus gamybos modelis suteikė neregėto gylio, subtilumas slypi paprastume, ar ne? Nudobiau kokį retesnį padarą, susiradau receptą, pasigaminau sau marškinius. Tas pats ir su kitais dalykėliais – sprogmenys, spąstai, alchemija. Renki ir gamini, kišenės tuščios niekad nebus. Trūko tik sandėlio savo gėrybėm konservuoti.

Šalia užeigos kabantis kontraktas bylojo apie harpijų lizdus. Raganiai nuo neatmenamų laikų verčiasi panašia veikla, bet kadangi Geraltas puikia atmintimi girtis negali, ritualą tenka kartoti. Kantrybė – tai stiprybė. Atsimink tai. Vos sužinojus apie bėdą bėgti į laukus ir mosikuoti sidabru neapsimoka, pirmas žingsnis – pažintis. Barzdotas draugužis vietiniame stende įbruka knygą „Penkios Harpijų pozos“, ką gi, skaitom, analizuojam. Pažinti grobį – būtina sąlyga, kitaip pats gali tapti pastaruoju. Dar praverstų spąstai, šaunu, kad vietiniai mielai tokiais prekiauja. Laukiam aušros ir judam į vietą. Saulės apšviesto slėnio dugne – nelegalus paukštynas, klaupiamės meditaciniai pozai ir derinam viralus. Mūšio metu gerti nebus kada, todėl įžanga viena iš svarbiausių sėkmės garantijų. Šaukštas jėgoms atstatyti, šauktas kritiniams smūgiams pakelti ir šaukštas gyvybių kiekiui pakelti. Pasiruošimas baigtas – negaišinkim varnų.

Aukščiausia riba

Žodžiu, įspūdžiai patys geriausi, vietomis galintys gerokai pagroti nekantrių žaidėjų nervais. The Witcher 2: Assassins of Kings yra vienas iš realiausių pretendentų metų RPG titului. Taip pat, tai yra vienas iš gražiausių ir techniškai pažangiausių PC žaidimų šiai dienai, stulbinančio grožio vaizdus ir detalumą atkuriantis varikliukas, aukščiausios kokybės vaizdo intarpai ir šarmo nepraradęs personažų įgarsinimas. Stulbinantis kaimynų laimėjimas ir visai nesvarbu ar skaitęs tu Raganių ar ne, tiesa sakant, net ir pirmąją dalį pamiršti galima, tai ką turime dabar yra pats stipriausias būdas reprezentuoti ką taip aukštai iškėlė novelės ir pratęsė studija.