Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2010/05. Teksto autorius: raw

Taika trapi kaip kortų namelis

Veiksmas vyksta prabėgus keliems dešimtmečiams nuo papildymo Supreme Commander: Forged Alliance įvykių. UEF (United Earth Federation), Cybran ir Aeon Illuminate gyvena taikiai, tačiau nesantaikos kibirkštis įžiebia didelį gaisrą. Siužetą sudaro konfliktas tarp rasių, be to narpliojami asmeniniai veikėjų santykiai. Pasirodo, net rasių skirtumas ir jų priešiškumas kai kam netrukdo sukurti šeimą.

Siužetas nėra ypač įdomus ir įsimintinas, tačiau įsivėlęs į kovas šio trūkumo nejauti.

Kiekviena rasė išties skirtinga, turi savo pliusų ir minusų. Jei vienų koviniai vienetai gali plaukti vandeniu, kiti gamina net už vadą (kitaip — ACU) kelis kartus didesnius robotus ir t. t. Paprastai visi kariai, priklausomai nuo jų tipo, jautrūs tam tikro lygio puolimams. Galingas su pėstininkų kaulais tarpdančiuose eksperimentinis vienetas negali apsiginti nuo oro atakų…

Žaidimui paruošta 18 lygių, po 6 kiekvienai rasei. Kovose ves UEF ACU Dominicas Maddoxas (gaila, bet jis labiau primena ne tvirtą žemiečių herojų, o liūdnojo vaizdo riterį), Illuminate — Thalia Kael, o Cybran atstovaus Ivanas Brackmanas. Visi jie yra gigantiški mechanoidai, t. y. milžiniško roboto kiaute sėdintys žmonės, kurie gali statyti, kariauti ir įvairiai išsidirbinėti. Pastarosios savybės ugdomos tyrinėjant, bet apie tai kitose mūsų laidose…

Mokslo šaknys karčios…

Už kiekvieną išgyventą akimirką skiriami tyrinėjimo taškai. Juos rinkti padeda specialūs tyrinėjimo pastatai. Kuo jų daugiau, tuo greičiau vykdomi tyrinėjimai. Kuo daugiau ir greičiau juos statai, tuo mažiau išteklių turi kitokio tipo statyboms.

Minėtus taškus panaudoti galima net penkiuose skirtinguose tyrinėjimo medžiuose: žemės, oro, vandens vienetų, įrengimų ir paties ACU vystymo. Kiekvienoje misijoje bus apribojimų: kai kurių savybių negalima tobulinti, tačiau iš likusių leidžiama rinktis kokią tik nori, žinoma, prisilaikant medžio šakos taisyklės. Dažnai lygio pradžioje atsiranda vaizdo arba garso pranešimas, kokia armijos rūšis tomis sąlygomis efektyviausia, todėl žaisk ištempęs ausytes ir išplėtęs akytes. Akliems ir kurtiems lieka bandymų ir klaidų metodas. Tiesa, paskutiniuose lygiuose patarimų nebus, kelią į pergalę teks rasti patiems. Tobulinant vienetus galima, pvz., didinti šaunamąją galią, uždėti šarvus, padidinti ginkluotės įvairovę, pagerinti sveikatą, „atrakinti“ specialius vienetus (tada atsiranda galimybė pastatyti įrengimus, kuriuose jie gaminami) ir daug kitų. Iki galo pastiprintas ACU tampa beveik neįveikiamas. Proto ribose.

Pastatų funkcijos tobulinamos atskirai. Galima pastatui pritaisyti apsauginį skydą arba įrengti priešlėktuvinės gynybos sistemą.

Visko sustiprinti žaidžiant lygį nepavyks, nebent žaisi jį visą dieną, todėl teks pasukti galvą, kas svarbiau. Po kiekvieno lygio įvertinamas misijos įvykdymo laikas, tyrinėjimas, nurodymų vykdymas ir skiriamos žvaigždutės. Tuščia eilutė, skirta laiko įvertinimui, tikrai atrodys labai negražiai. Neturėsi kur akių dėti iš gėdos.

Į žemę susigeria kraujas

Retai lygyje galėsi ramiai pradėti bazės statybas ir kovinės jėgos gamybą. Paprastai tenka kaupti jėgas kartu ginantis nuo nuolatinių antpuolių. Supreme Commander 2 itin svarbus veiksmas, ir dėl to nukenčia strategija. Žaidžiant vieno žaidėjo kampaniją užtikrintas būdas nugalėti — minimaliomis jėgomis gintis, kaupti išteklius, rinkti taškus, tobulinti tam tikras savybes, kad galėtum gaminti eksperimentinius vienetus, o kai juos jau turi — laimėjai. Paprasta? Kad nebūtų taip paprasta, nežaisk lengvu režimu. Kai sulauksi branduolinės atakos, įvertinsi daugybę dalykų, į kuriuos lig tol nekreipei dėmesio, gamtą pradėsi tausoti.

Minėtas būdas — tai tik vienas iš kelių į pergalę. Neieškantys gudrių sprendimų žaidėjai paprasčiausiai prisigamins nesuskaičiuojamus pulkus karių ir patrauks derlingų laukų versti klaikiomis dykynėmis. Ir tik patyrę RTS meistrai, ant plaukuotų krūtinių nešiojantys ne vieną medalį už pasaulio išgelbėjimą, naudos įvairią taktiką, puls skirtingais būriais, derins atakas, atliks apgaulingus manevrus, rinksis taikinius. Darys tai, kam ir skirti strateginiai žaidimai.

Taip žaisti įdomu, naudinga, tik tam nėra laiko.

Karo dirvos

Deja, daug misijų galima įvardinti kaip „sunaikink juos visus“ arba priešo ACU, kas reiškia tą patį, nes, jei jau sugebėjai sunaikinti jį, tai ne kažin ką sunkiau bus nuo planetos paviršiaus nušluoti visą bazę. Neužmiršk, kad ACU žūdamas sukelia nedidelę pasaulio pabaigą, todėl visa Tavo kovinė jėga, puolusi ACU, dings didelio sprogimo dūmuose. Lygio pabaigoje tai nebaisu, tačiau kai laukia dar vienas ar du priešai…

Supreme Commander 2 nebėra vieno erzinusio ir kartu žavėjusio dalyko — žemėlapio praplėtimo atlikus dar vieną užduotį ir staigaus žaidėjo atsiradimo nenumatytomis aplinkybėmis. Apskritai žemėlapiai tapo mažesni. Taip, jie ir dabar priartinami, kad matytųsi paviršius, ir tolinami vos ne iki kosmoso, tačiau patys pasauliai sumažėjo.

Žinoma, tai turi ir teigiamą pusę. Nors žaidėjai priekaištauja, kad grafika nedaug pasikeitė per kelerius metus, nebereikia tokios galingos sistemos, tad galima žaisti ne tik naujausiais kompiuteriais. Jei rimtai žaidi, įsijauti į kovą, grafika nereikalinga. Tai gali būti nuliukai ir vienetukai, kaip tada, kai viskas prasidėjo.

Negąsdinsiu taip baisiai. Grafika nebloga, tačiau maniakams bus prie ko prikibti. Žaidimo išvaizda kažkiek primena žaislinius kareivėlius, tačiau manau, kad toks galėjo būti sumanymas — žaidimo išvaizda jam tinka. Judėjimas sukurtas visai gerai: daugybė judesio mūšio metu; bombonešiai, kad išmestų antrą eilę bombų, privalo apsukti ratą aplink priešo bazę ir susirinkti priešlėktuvinės gynybos siuntinėlius; triukšmingai žemyn krenta skraidančioji lėkštė; ugnimi alsuoja dinozauras… Kur dar galybė sprogimų susirėmus keliems šimtams karių!

O tikrai negerai tai, jog nėra lygių redaktoriaus. Tvirtai tikiu, kad jis atsiras kartu su vienu iš pataisymų.

Tikroji galia

Taktikui atsiskleisti žaidžiant vieno žaidėjo kampaniją progų nedaug. Visai kas kita režimas skirmish: čia žaidėjas ir jo varžovas laisvės turi kur kas daugiau. Šypseną sukėlė priešo lėktuvas, atskridęs į žvalgybą ir perlėkęs virš išteklių kasyklų.

Supreme Commander 2 privalumai visiškai atsiskleidžia žaidžiant daugelio žaidėjų režimu, kai kiekvienas žmogus naudoja skirtingą taktiką. Primenu, kad rasės gerokai skiriasi. Vienas žaidėjas gali remtis žemės, kitas oro vienetais, trečias pirmenybę teiks teleportavimuisi ir t. t. Neprognozuojamas atominių raketų paleidimas, netikėtas tų raketų numušimas, sugriaunantis, rodos, nesugriaunamas pergalės viltis, stambus žemės vienetus atakuojantis eksperimentinis aparatas, kaip skėrių lydimas oro pajėgų apsaugos, — čia leidžiama viskas. Lieka tik garbės, sąžinės ir žmogiškumo klausimai.

Atominis sprogimas

Ar viską pasakiau? Žinoma, ne! Ar įmanoma apie tokį žaidimą pasakyti viską? Žinoma, ne!

Taigi. Antroji Supreme Commander dalis išėjo ne tokia visaapimanti, pasauliai mažesni, joje daugiau veiksmo, o ne taktikos, lygių užduotys daugmaž vienodos, taktikui pasireikšti žaidžiant vieno žaidėjo režimu progų nėra daug, tačiau tai didis žaidimas. Net užmiršus jo kovas internete, kur jis veržiasi būti tarp geriausiųjų, jam skirtas laikas atsiperka. Ne doleriais, ne eurais ir net ne litais, tačiau azartu ir malonumu. Krimsk ir nesikrimsk!