Šiomis dienomis populiaru apkaltinti žaidimų kūrėjus neoriginalumu bei „vagyste“, šiems į savo kuriamus žaidimus įdiegus tam tikrą gameplay elementą iš kito žaidimo. Dar prieš pradedant žaisti „The Saboteur“, kaip ir dauguma internautų, šį „Pandemic Studios“ darbą įsivaizdavau kaip „Assassin‘s Creed“ bei „Grand Theft Auto“ viename. Vos pradėjęs žaisti supratau, jog toks palyginimas didžiąja dalimi teisingas. Tiesą sakant, jei žaidimą išanalizuotume įdėmiau, galima sakyti, jog tai yra daugybės įvairių žanrų „mišrainė“.
Ar tai blogai? Devynios galybės žaidimų beviltiškai stengiasi pasinaudoti kitų populiarumu perimdami dalelę jų. „The Saboteur“ apsvarsčius bene viską, nelengva atrasti ką nors originalaus ir nematyto. Tačiau tai netrukdo jam būti išties smagiu ir nepabostančiu žaidimu. Pagrindinė ir didžiausia problema? Jo techninė pusė. Bet apie ją kiek vėliau.
Žaidimų apie Antrąjį Pasaulinį karą prikurta tiek daug, kad daugumai jie įgrįso iki gyvo kaulo. „The Saboteur“ – ne išimtis, tačiau esmė tame, kad žaidimas nėra toks, kaip 95% kitų savo žanre. Na, bent jau apart to, jog jo metu suvarai tūkstančius kulkų į džerius. Vietoje dar vienos pirmojo asmens šaudyklės, leidžiančios trisdešimtąjį kartą dalyvauti „D-Day“ mūšyje, „The Saboteur“ siūlo paviešėti 1940-ųjų nacių okupuotame meilės mieste – Paryžiuje. Skirtingai nei dauguma žaidimų, šis tiesiong neduoda mums ginklo į rankas ir nepaleidžia visaip užblokuotomis siauromis miesto gatvelėmis tol, kol pasiekiame tikslą. Trečiojo asmens perspektyva bei didžiulė kūrėjų suteikta laisvė vaikščioti kur nori ir veikti ką nori – pakankamos priežastys žaidimui išbandyti, kad ir kaip pabodusi jo tematika.
Protagonistas Šonas Devlinas, atvykęs į Vokietiją iš gimtosios Airijos, įsidarbina automechaniku ir aistros automobiliams vedamas greitu metu tampa žinomu lenktynininku. Prancūzijos invazijos išvakarėse priešininko klasta pralaimėjęs lenktynes prieš garsų vokiečių lenktyninką Kurtą Dierkerį, Šonas griebiasi keršto, tačiau viskas nejučia apsiverčia aukštyn kojomis, ir tenka palikti Vokietiją bei traukti į Vakarus. Į Paryžių, kur, nepraėjus daug laiko, Šonas tampa vienu iš šalies rezistentų.
Jau pirmieji pasirodę žaidimo vaizdai nustebino savo „Nuodėmių miestą“ primenančia spalvų gama. „The Saboteur“ juodai raudonos miesto gatvės – paryžiečių moralės atspindys, ir pagrindinis rezistencijos, o kartu ir Šono tikslas – sugražinti miesto žmonėms tikėjimą bei jėgas priešintis okupantams. Vykdant pagrindines bei šalutines misijas, kurių dauguma gaunama rezistentų slaptavietėse apleistuose pastatuose ar namų rūsiuose, Šonui teks įvairios užduotys, kurių dauguma sukiosis apie įtakingų vokiečių karininkų nužudymą bei karinių objektų sunaikinimą. Šie nuopelnai bemat sugrąžins pasitikėjimą toje miesto dalyje gyvenantiems belaisviams bei, kartu, ir spalvas.
Vaikštinėjant nespalvotais kvartalais, aiškiai juntama didesnė paryžiečių priespauda. Ne kartą teko stebėti vokiečių kareivius užsipuolant vieną ar kelis miestelėnus, kas dažnai baigdavosi pastarųjų žūtimi. Čia gali įsikišti Tu – laiku apsaugojęs saviškius, atlygiu gausi kontrabandos – žaidimo valiutos, gaunamos įvairiausiais būdais ir leidžiančios įsigyti ne tik ginklų, bet ir sprogmenų ar automobilį.
Vykdydamas tiek šalutines, tiek pagrindines žaidimo misijas, pastarąsias įveikiau per 18 valandų, o likusias šalutines iki šimtaprocentinio misijų įvertinimo įvykdžiau per papildomas penkias. Žaidimo istorija nėra pati originaliausia pasaulyje, tačiau ji lengvai sekama ir žaidžiant tikrai nepabosta.
„Saboteur“ gerai apibūna žodis „BOOM!” Juokai juokais, tačiau, pasak statistikos, viso žaidimo metu dinamitu pasinaudojau daugiau nei 400 kartų. Keturis šimtus! Pakankamas įrodymas, jog žaidimo pavadinimas puikiai nusako jo pagrindinę ašį – priešo planų žlugdymą ir nenutraukiamą žalos darymą. Kūrėjai puikiai išsprendė problemą, kai atviro pasaulio žaidimuose nėra ką veikti apart duotų misijų vykdymą, prigrūsdami visą Paryžių apžvalgos bokštais, priešlėktuviniais pabūklais, tankais, kuro rezervuarais bei propagandos garsiakalbiais, tik ir laukiančiais, kol bus susprogdinti į šipulius. Rodosi, tokia veikla gali greitai pabosti, tačiau priešų veiksmų sekimas, nepastebėtas knato padegimas bei sprogimo stebėjimas buvo neabejotinai įdomiausias užsiėmimas žaidime.
Tiesa. Kai kurie objektai, kaip ir minėtieji priešlėktuviniai pabūklai, randami ant pastatų stogų – ten, kur juos sunku pasiekti. Laimei, Šonas gali užkopti ant beveik kiekvieno Paryžiaus namo stogo. Kaip ir „Assassin‘s Creed“ žaidime, jei matai atbrailą, beveik neabejotinai galėsi į ją įsikabinti ir pamažu kopti aukštyn, vis peršokdamas ant aukščiau ir aukščiau esančių kraštinių. Skirtingai nei minėtame „AC“, atbraila, ant kurios užšoksi sekantįkart paspaudęs šuolio klavišą, šviečia ir yra aiškiai matoma. Net šokdamas žemyn gali bet kuriuo momentu atleisti kritimo klavišą, ir Šonas užsikabins už pirmos pasiektos atbrailos, tad neteks spaudinėti to paties klavišo vien tam, kad nusileistum nuo daugiaaukščio namo stogo, kaskart užkibdamas už palangės. Viskas veikia būtent taip, kaip turėtų.
Toks vertikalių plokštumų išnaudojimas gelbsti ne tik siekiant pabūklų ar kitų objektų, bet ir vykdant misijas, kuriose reikia praslinkti pro nacių saugomus praėjimus. Dažnu atveju infiltracija užtrunka daug ilgiau nei pačios užduoties įvykdymas. O kaip vykdyti misijas, priklauso tik nuo Tavęs. Elgdamasis atsargiai, panašiai kaip „Hitman“ serijos žaidimuose, gali persirengti nokautuoto ar numesto nuo aukštos platformos priešo apranga ir judėti tarp vokiečių karių nepastebėtas. Tik negaišk laiko bandydamas užsidėti nušauto ar nuo sprogmens žuvusiojo aprangą – tai neįmanoma, o, be to, paverstų žaidimą dar lengvesniu.
Nemažai padėtį lengvina ir žaidime integruota trijų lygių „perks“ sistema, veikianti kaip pasiekimai, kuriuos įvykdęs gauni tam tikrą apdovanojimą: susprogdink kelioliką apžvalgos bokštų – padidės kartu turimo dinamito kiekis; tyliai atsikratyk keliais priešais – atrakinsi judesį, leidžiantį nesunkiai įveikti juos iš priekio. Trumpiau tariant, žaidimas apdovanoja Tave už tai, ką darai tuo, kas tą veiklą paverčia lengvesne.
Aplamai, ar „The Saboteur“ sunkus? Vėlgi, tai priklauso nuo Tavojo žaidimo stiliaus. Stebėdamas mini-žemėlapį ekrano apačioje su priešų pozicijomis bei atsikratydamas taikinių tyliai, neturėtum sulaukti didelio dėmesio, vienok buvimas netoliese sprogimo vietos ar negyvo nacio lavono bemat sukels aliarmą. Tiesa, pats aliarmų sukėlimas įdomiai įdiegtas į žaidimą: jis prasideda švilpuko panaudojimu. Jei spėji nusikratyti naciu tol, kol jis neišsitraukia savojo, aliarmo išvengsi. Jei ne, kągi, teks arba kautis, arba bėgti.
Aliarmų sistema atkeliavo, galima sakyti, tiesiai iš „GTA 4“. Kaip kad „Rockstar Games“ kūrinyje radare esantis apskritimas vaizduoja ieškomą teritoriją, taip ir čia – kiekvienąkart išgirdęs švilpuką iškart matysi, kur esi ieškomas. Ir tai ne vienintelis panašumas – kaip ir „GTA“, čia ieškomumas būna kelių lygių. Šiuo atveju penkių. Jei nuo pirmojo pabėgti galima per kelias sekundes, penktajame lygyje prisistatantys skraidantys cepelinai bei tankai tikrai nepadės. Kita vertus, Paryžiaus vietose, kurias jau esi „apvalęs“ nuo apžvalgos bokštelių, ar, dar geriau, kurioms sugrąžinai spalvas vykdydamas rezistentų duodamas užduotis, pabėgti nuo okupantų žymiai lengviau, ypač žinant, jog snaiperių aprėpiamas plotas – didžiulis.
Pabėgti, ar bent jau pasipriešinti, padėti gali ir rezistentai. Vieno mygtuko paspaudimu gali arba išsikviesti savo pozicijon pilną automobilį saviškių, arba per kelias sekundes gauti pabėgimui skirtą automobilį. Pastaroji galimybė praverčia ne tik misijų metu, o ir nuklydus toliau nuo kelio bei norint greičiau patekti į reikiamą vietą. Automobilį, skirtą pabėgimui, gali pasirinkti pas bet kurioje slėptuvėje esantį inžinierių, kuris taip pat ir sutvarkys tavo turimą mašiną.
Automobilio vairavimas ne tik pagreitina keliones, tačiau ir leidžia mėgautis žaidimo garso takeliu. Tai turbūt vienintelis dalykas, prie kurio neįmanoma prisikabinti – tiek švedų dueto „Koop“ kūrinys „Island Blues“, tiek amerikiečių džiazo atlikėjos Nina Simone „Feeling Good“ žaidimui tinka tiesiog idealiai. Jos, kaip ir kai kurios kitos iš keliolikos žaidime girdimų dainų, nėra sukurtos būtent „The Saboteur“ istorijos laikotarpyje, tačiau paverčia automobilio vairavimą tikru malonumu, pagyvina atmosferą ir suteikia laisvės trokštančiam Paryžiui dar daugiau žavesio.
Dar prieš pradėdamas žaisti „The Saboteur“ laukiau, kol pagaliau galėsiu užlipti ant Eifelio bokšto viršūnės ir palyginti matomus vaizdus su tuo, ką ne per seniausiai regėjau savo akimis. Ir nors žaidimas leidžia neiškeliant kojos iš namų apsilankyti šiame Paryžiaus simbolyje, dairantis aplinkui nepamačiau to, ko iš tiesų tikėjausi – detalumo. Iš esmės „The Saboteur“ grafika tikrai maloni akiai – tiek miestelio gatvės, tiek užmiesčio sodybos, tiek visi monumentai atkurti pakankamai detaliai. Tas pats taikytina ir veikėjų bei ketvirto dešimtmečio automobilių bei karinės technikos modeliams. Viskas, žiūrint iš netoli, atrodo gražiai. Tačiau užlipus aukštyn, nors aplink save matai išties daug, tačiau pats vaizdas tolgraž ne toks ryškus, kokio norėtum: toliau esantys pastatai „užvilkti“ negražiai atrodančiu blur sluoksniu, net žaidžiant maksimaliais nustatymais, o kiek sumažinus matomumą prie to paties prisideda ir įvairiose vietose tolumoje matomi juodi „plyšiai“, kurie neišnyksta iki nukeliaujant arčiau.
Šitaip nelauktai priėjau techninę žaidimo pusę, apie kurią daug gerų žodžių pasakyti negaliu. Ji paprasčiausiai atrodo neužbaigta. „Pandemic Studios“ užsidarius vos kelioms savaitėms iki oficialios žaidimo išleidimo datos įdomu, kaip „EA“ atsakys į pranešimus žaidėjų, nuo kurių oficialus žaidimo forumas tiesiog lūžta. Nežaidžiau šio žaidimo konsole, tačiau beveik neabejoju, kad jų savininkai tokios kadrų dažnio kaitos, kokią patiria PC savininkai, tikrai neregi. Štai važiuoji gatve, žaidimas veikia sklandžiai, ir staiga, įvažiavus į naują miesto dalį, FPS krinta iki vienetų. Tas pats galioja ir kaunantis prieš kelis priešus vienu metu. Vėlgi, ne visad, bet gan dažnai. Smulkių klaidelių žaidimui taip pat netrūksta – gal dešimtį kartų žaidimo metu mačiau priešus, iki galvos vaikščiojančius po žeme, matydamas vien jų kepures. Lyg to būtų negana, neretai pasukus vaizdą iš ekrano dingsta tam tikri tolimi objektai, o atsukus atgal vėl kiek laiko nesimato… Pataisa? Kol kas nenumatoma.
Na, o jei ir būtų, visų klaidų ištaisymas nepridėtų žaidimui itin daug papildomų balų. „The Saboteur“ yra smagus, tačiau dar daug „šlifavimo“ reikalaujantis veiksmo žaidimas, kuris pamalonins kiekvieną, mėgstantį smėlio dėžės žaidimus, bet tuo pačiu sukels nemažai nervų tiek silpnesnių, tiek visiškai naujų kompiuterių savininkams. Neapsisprendi, pirkti ar ne? Kadangi jis išėjo dar visai neseniai, logiška būtų palaukti – tikėtina, jog pataisa ištaisys daugumą erzinančių trikdžių.
