Amerikiečiai su savo modernia technika mėgėjai į kokią nedidelę valstybėlę nusiųst tuziną kareivių, kad ten tvarką padarytų. Šiame žaidime atsispindi fantastinis amerikiečių technikos tobulumas. Penki bičai ir pana prieš devynias galybes blogų vyrukų… Ir vieną paną.

Egzistuoja pasaulinė gynybinė organizacija „G.I. Joe Pit Mobile Hedquarters“. Tai aukšto lygio technika apginkluotas profesionaliai ištreniruotų kareivių būrys. Jie pasiruošę apginti pasaulį nuo bet kokių teroro išpuolių ar nusikaltėlių organizacijų. G.I. Joe devizas – „Wherever there is trobule, G.I. Joe is there!“

Kur gėris, ten ir blogis, žinoma. G.I. Joe baisiausias priešas – Cobra teroristinė organizacija, siekianti valdyti pasaulį ( -_-’ ). Ant kojų blogiukai sukelia G.I. Joe vyrukus, kai iš jų kalėjimo pabėga Baroness (Baronė) – Cobra Commander (Kobros Vado) numylėtinė. Ši moteris – viena iš Kobros organizacijos kiečiausių karių. G.I. Joe nusprendžia neleisti Baronei toliau vykdyti savo blogų ketinimų, todėl infiltruoja į Cobra teritoriją savo karius, su tikslu pričiupt tą paną, o pakeliui ir padaryt tvarką. Ir teisingai – jei jau esi pas priešą, kodėl ten visko nesunaikinus? Istorija neapsiriboja Baronės gaudymu, siužeto vingiai išsišakoja ir nubloškia žaidėją net Amazonės džiungles, Šiaurės ašigalį, ar dykumas.

Kiekviename tipiniame “blokbasteryje” – ir šio siužete figūruoja šablonas: tipinis hakeris, tipinis generolas, tipinis mokslininkas, ir tipinis viską sugriaut pasiruošęs ambalas–gerietis. Vardų neatskleisiu – nenoriu sugriaut įdomumo tiems, kas žada žaisti šį žaidimą.

Žaidimo eiga

Kas išgyvenęs visą GTA amžių – tas žaidė ir GTA 1. Tai žodžiu G.I. Joe geimplėjus man ŽIAURIAI priminė GTA pirmosios dalies geimplėjų. Bet tiesiog ne tai, kad primine, bet tiesiog pamačiau ten GTA 1! Kamera yra tiesiai virš žaidėjo valdomo kareivėlio. Šiam vaikštant, kamera truputį krypsta į tą pusę, į kurią kareivėlis bėga, taip sudarydama išbaigto geimplėjaus efektą. Ir ką aš čia šneku – jis ir be efekto išbaigtas. Tik kad baisiai jau panašus į GTA 1. Net žaidėjui mirus, kamera pritraukia jį ir pasimato grubiai pikseliuotas lavonas, visai kaip per kokį žaidimą? Jums, manau, patiems aišku.

Viršutiniame ekrane vyksta pats žaidimas. O apatiniame – rodomas žemėlapis ir dialogai. Rodoma veikėjo nuotrauka ir tekstas, ką jis sako. Labai nervindavo tai, kad atsiradus tai veikėjo nuotraukai ir tekstui – žemėlapis prapuldavo ir nebematydavau kur reikia eiti, iki kol jis pašnekėdavo. Vieno nesupratau – kartais žaidimas sustodavo kam nors bekalbant, o kartais ne, ir taip net nepastebėdavau, kad kas nors ką nors pasakė.

Žaidėjui suteikiama galimybė naudotis transporto priemonėmis – įvairiais tankais, taip pat suteikiama ir galimybė naudotis stacionariais didelio kalibro kulkosvaidžiais bei raketsvaidžiais, į kuriuos galima įlipti. Šie pravartūs masinėse kovose – “masofkėse”.

Sveikatos indikacija vėl gi vogta iš kito žaidimo, bent man taip pasirodė. Prisimenate Call Of Duty serijos žaidimuose, kareiviui gavus kulką, jis padūsaudavo, o ekrano kraštai pasidarydavo tokie raudoni, po to praeidavo visa tai? Tai va – čia taip pat. Viršutinio ekrano kraštai raudonuoja, po to valdomas kareivis “pailsi” nuo kulkų ir toliau galima žaisti. Kuo daugiau sužeidžiamas kareivis, tuo daugiau raudonuoja kraštai. Jei per daug sužeidžiamas – žinoma, miršta. Mirus žaidėjui atsiranda galimybė nuo tos pačios vietos tęsti su vienu iš 6 kareivių. Prieš pradedant misiją taip pat galima pasirinkti vieną iš šešių kareivių, du iš jų žaidimo eigos pradžioje būna užrakinti.

Čia neužmiršta ir RPG elementų – paleidus kulkų seriją ir patiesus porą blogiečių, žaidėjas gauna patirties taškų. O surinkus tam tikrą jų kiekį – pakyla kareivio lygis. Su kiekvienu lygiu atrakinama nauja kareivio uniforma, bei jis pats pastiprėja, pagreitėja ir panašiai. Patirties taškai kiekvienam kareiviui skaičiuojami individualiai – per žaidimo eigą galima iki ketvirto lygio ištreniruoti visus šešis geriečius kareivius.

Beje – šeši kareiviai vėl gi pasižymi kiekvienas sau būdingomis savybėmis. Pvz.: dvimetrinis juodukas su akiniais nuo saulės ir nelabai linksmu veidu, o jo rankose – tokio pat didumo kulkosvaidis. Jau aišku, kad šis vyrukas pasižymės didele apkaba ir galinga šaunamąja jėga. O mano favoritas buvo Snake Eyes. Jis baisiai jau panašus į Ninja iš Metal Gear Solid (hmm.. nors čia negali būt vogimas – juk MGS atsirado vėliau už G.I. Joe filmuką…). Ištreniruotas iki 4 lygio jis lakstė greitai, ir mosavo su milžinišku kardu. Vienu mostu keturis blogiukus paimdavo, ot smagu žaist buvo!

Tiesa – beprotiškai praverčianti funkcija yra “Special ability”. Surinkus tam tikrą kiekį “Special ability” taškų ir užsipildžius indikatoriui, tada paspaudus R mygtuką, kareiviui trumpam laikui suteikiama kokia nors galia, pvz.: jis tampa nepažeidžiamas, arba visi priešai akiratyje susprogsta.

Valdymas

Iš vienos pusės valdymas buvo be proto patogus – žaidėjas nei stringa, nei grybauja pro šalį. Kitą vertus – įmanoma vaikščioti tik į aštuonias puses, kadangi veikėjas valdomas kryptiniais mygtukais. Dėl to delikačiai nusitaikyti į priešą kaip ir nebuvo įmanoma, kas labai nervindavo kovose prieš kokį nors bosą, kuris laksto greitai, ir grybo pjovimui bandant pataikyt laiko nėra. Bet nekeikiu šito užmanymo – krypties mygtukai juk tam ir užmanyti. Kūrėjai nepridirbo bereikalingo rankos varginimo braukant su pieštuku ant liečiamojo ekrano. Iš vis – liečiamas ekranas šiame žaidime VISIŠKAI nenaudojamas. Tai pirmas mano žaistas Nintendo DS žaidimas, kuriame nereikia naudoti liečiamojo ekrano!

O dabar – valdymo kronikos: Žaidėjas vaikšto ir taikosi su krypties mygtukais, šoką į priekį (šis manevras vadinamas Dodge, skirtas išvengt atskrendančių kulkų) su A, su B ir Y mygtukais veikėjas šaudo. L užsitaiso, o R paleidžią ta vadinamąjį “Special ability”. Na, o būnant mašinoje, L ir R sukinėja pabūklą, B ir Y šaudo.

Žiemos aplinka

Čia yra stiprioji žaidimo dalis. Darau prielaida, kad programuotojams nusprendus kamerą padaryti iš viršaus, sumažėjo 3D objektų, kuriuos reikia renderinti, skaičius ekrane. Taip susitaupė ir konsolės grafinio procesoriaus resursų, kas leido esamiems 3D objektams suteikt detalumo. Aplinkos interaktyvios proto ribose, bet tai yra geriau, negu nieko. Tarkim koks nors naikinamas objektas sprogsta ne iš kart, o susigadina, sulūžta, pradeda rūkti dūmai. Kulkos, lazeriai – irgi atrodo visai šauniai. O paties žaidimo grafinio varikliuko koncepcija tokia: Dvimačiai žmonės, kulkos, įvairūs maži daiktai, ir žinoma pats veikėjas. O didesni objektai, tarkim aplinkos sudėtinės dalys (medžiai, kalnai, nelygumai ant kelio, automobiliai) – trimačiai. Viskas tarpusavy sąveikauja sklandžiai ir viskas maloniai atrodo akims.

Vienintelis minusas tarp misijų esantys vadinamieji “cinematics” – filmukai, kuriuose veikėjai pasikalba. Kame čia replės? Tarkim G.I. Joe Bazė vaizduojama taip: Trimatis kambarys be sienų (vietoj jų juodas fonas), ore kabo kažkokie kompiuteriai, o arčiausiai – du plokšti ir tiesiai iš filmo iškirpti veikėjai (kuriuos importuojant į DS’o žaidimą, prapuolė galybės spalvų ir viskas gavosi labai negražiai).

Keistumai

G.I. Joe tikrai nėra naujovių kūrėjas, greičiau jau jis tobulai išnaudoja kiek primiršta sena. Žaidimo eiga labai primena pirmas GTA dalis, o ir iš kitų žaidimų šis bei tas pasiskolinta (Call Of Duty sveikatos indikatorius ir t.t.). Ir dar — žaidime visiškai nepanaudojama liečiamojo ekrano funkcija. Gal ir gerai – nepridėjo ko nereikia, kitą vertus – kokių nors mini žaidimų trūko.

Išvados

Žaidimas patiko ir jį tikrai verta žaisti, nepaisant siužeto neblizgėjimo, ir keleto minusų. Vis gi – šie minusai nesugadina smagių akimirkų praleistų su žaidimu.

P.S. – Žaisti rekomenduoju tiems, kas mėgsta Švarcnegerio filmus.