Ko gero daugelis esate girdėję apie tokį prieskonį. Pastaruoju metu karis tampa nepamainomu priedu daugeliui patiekalų ir Lietuvių virtuvėje. Tačiau pabandykite valgyti jį vieną…

Nebelieka nei to pasakiško skonio, nei malonumo. Tas pats ir su ilgai lauktu žaidimu Enter The Matrix. Žaidimą išbandžiau, galima sakyti, tik grįžęs iš filmo Matrica: perkrauta premjeros, ir jau kone pirmosiomis žaidimo akimirkomis supratau, kad žaidimas be filmo nebebūtų toks skanus… Tam tikra prasme, tas pats ir kalbant apie filmą.



Laikas mūsų priešas

Deja, žaidimą gavau tik po to, kai redaktorius buvo paskirstęs vietas žurnale, tad ETM recenzijai vietos lyg ir nebuvo numatyta (atitinkamai laiko jį žaisti irgi neturėjau). Tą dieną, kai žurnalas teoriškai turėjo būti baigtas, mane pasiekė žinia, kad yra du laisvi puslapiai, tad prisiviriau daug kavos ir įėjau į Matricą. Per naktį tespėjau įveikti Niobės žaidimo dalį ir truputį paragauti Ghost bei Hacking režimų duonos. Žodžiu, tekstas labiau primins pirmą žvilgsnį nei visavertę recenziją, bet ką darysi, gal kitame numeryje skirsim šiam žaidimui daugiau vietos.

Taigi, pirmieji įspūdžiai

Tik įpusėjęs žaidimą (primenu, kad žaidžiau jau po filmo peržiūros) supratau, kad broliukai Vačovskiai savo darbą atliko puikiai, žaidimas ir filmas idealiai susilieja ir vienas kitą papildo. Tiek žaidime, tiek filme yra keletas scenų su klaustukais, kur žaidėjui ar žiūrovui lieka nemažai neaiškumų ar nelogiškumų, tačiau jei žaidėjas ir žiūrovas — vienas žmogus, tokių vietų likti neturėtų.

Būtent todėl ir pradėjau tekstą pasakodamas apie prieskonius, mat be puikios filmo ir žaidimo siužetinių linijų sąsajos, kiti žaidimo aspektai neblizga. Jei jūs nesate Matricos gerbėjas, įsigiję žaidimą galite labai nusivilti. Keisčiausia tai, kad net po daugelio pusėtinų ar neigiamų recenzijų žaidimas vis tiek perkamas ir jau pirmosiomis platinimo dienomis iš parduotuvių lentynų į žaidėjų namus iškeliavo per milijoną ETM kopijų.

Ką tai galėtų reikšti? Ogi tai, kad recenzentai dažniau kreipia dėmesį į pačio žaidimo kokybę („geimplėjus“, grafika, garsas ir t.t.), o ne į jo (žaidimo) sąveiką su kinu, teatru ar cirku. Pabandęs ETM visiškai pritariu daugelio nuomonei, žaidimą velka tik jo frančizė ir brolių Vačovskių pavardė ant dėžutės… Gėda Shiny…

Neišnaudotos galimybės

Shiny pirmieji pasaulyje gavo teisę ir leidimą dirbti su Matricos licencija (manau norinčių buvo daug). Tai buvo puiki proga komandai realizuoti save ir įsiamžinti pasaulinio „geimingo“ istorijos puslapiuose, tačiau proga liko neišnaudota.

Žaidimas tik vos vos perlipa per vidutinybės kartelę, ETM nepasižymi nei garsu, nei grafika, nei „geimplėjumi“. Žinoma, matriciniai „fintai“, fokusai (arba bullet–time, čia kaip kam labiau patinka) žaidimą pagyvina, tačiau žaidėjų vilčių, ko gero, neišpildo. Smagu, kad jau pirmosiomis dienomis internete pasirodė vaistas (patch v1.52), išgydantis daugelį žaidimo klaidų (ypač grafikos).

Tačiau net po jo įdiegimo žaidimo grafika neblizga, tekstūros lengvai „paplaukusios“, modeliai dažnai išsikraipo, sienos pilkos ir tuščios ir t.t. ir panašiai. Spėju, kad labiausiai dėl to kaltas žaidimo multikonsoliškumas, bet ką padarysi, kai žaidimų pasaulyje kalba pasisuka apie pinigus, nutinka visko.

Tiesa, veikėjų animacijai, ypač kovų metu, priekaištų rasti būtų sunku (jei pateisintume savotišką „ilgų rankų“ stilių), tačiau jūs tik pažvelkite, kaip Niobė lipa kopėčiomis, ir suprasite, kad nuoširdžiai animuotos buvo tik tos žaidimo dalys, kurios pateko į reklaminius žaidimo klipus. BÛTENT, be to, ką matėte klipuose, žaidime nerasite daugiau nieko gero.

Kitaip tariant, kovojant, šokinėjant ir atlikinėjant kitus focus būsenoje galimus triukus (pavyzdžiui, bėgant sienomis), ETM atrodo neblogai, bet ar tokia smulkmena verta mūsų pinigų? „Geimplėjų“ griauna ne visai paklusnus valdymas, kartais kiek ištempti (ypač vairavimo) lygiai. Žaidžiant už Ghost (jo dalies dar nebaigiau, bet išvadas jau galiu daryti), kūrėjai mums siūlo atlikti tas pačias misijas. Tai yra nepriklausomai nuo to, kurį personažą pasirinksime, pusė misijų bus lygiai tokios pačios, kita pusė skirsis… Gudri suktybė.

Atseit jie mums siūlo du žaidimus viename, nors iš tiesų gauname vieną žaidimą su keliais papildomais lygiais. Dar šlykščiau tai, kad abu personažai kovoja tuo pačiu stiliumi, atlieka tokius pat veiksmus, tad tikslo įveikti Matricą du kartus nebelieka, nebent jūs — vienas iš tų, kuriems rūpi siužetas (ko gero tik dėl siužeto žaidimas ir perkamas). Hacking režimas dar truputį pagerina bendrą žaidimo vertinimą, tačiau ir jis ne toks, kokį jį žadėjo padaryti kūrėjai. Žodžiu, jaučiuosi išdurtas…



Žaidimo garsas. Išgirsime keletą gabaliukų iš žaidimo garso takelio, keletą neblogai skambančių sprogimų. Focus režime garsas taip pat malonus ausiai, tačiau tenka pripažinti kad X2: Wolverine’s Revenge kūrėjai panašią idėją įgyvendino geriau. Pasakysiu atvirai, žaidimo garsui, kaip ir visam žaidimui apskritai, trūksta kelių dalykų: kūrėjų pastangų, kūrėjų atsidavimo ir JËGOS.

NPC