Daugelis yra susidarę nuomonę, jog vaizdo žaidimų žanrai yra visiškai susiformavę ir kiekvienas naujas darbas vienaip ar kitaip atkartoja jau kažkada anksčiau išleistą žaidimą. Kiekvieną sykį besikeikdamas, paėmęs į rankas vis kitą kloną su nauja išleidimo data, kartais gali apsišauti, paskubėjęs nurašyti žaidimą į potencialių antrininkų konkurso sąrašą. Ballerburg atveju pirmas įspūdis gali būti ir ne visai teisingas. Ko jau ko, bet originalumo žaidimui tikrai nestinga.

Istoriškai žaidimo Ballerburg koncepcija nėra joks perversmas: pasišaudymas iš patrankų, katapultų ir kitų įtaisų buvo ypač populiarus žaidimo stilius tarp kompiuterinių pramogų kūrimo mėgėjų, tačiau ASCARON komanda pasišaudymus pakėlė į naują sferą — 3D ir strategijos lygmenį.

Taigi žaidimo veiksmas prasideda nuo pilaičių valdovių, nepasidalinančių savo interesais bei nutolusių viena nuo kitos per sviedinio trajektorijos atstumą. Aišku, nebūtinai tik dviejų pilaičių, jų gali būti ir visos keturios, bet tai jau aljansų sudarymo klausimas. Atsilaikyti vienam prieš visus nėra jokios vilties.

Pilis — ne kokia nors lūšna, sugriūvanti nuo vienintelės priešų patrankos griūties (aišku, atskira pilies dalis gali sugriūti ir nuo vienintelės atakos, tačiau pabūklas turi būti perėjęs ilgą plėtotę, kitaip tariant, turėti daugybę „apgreidų“), o atskiras megapolis, kuriame kiekvienas menkas pastatėlis turi savo funkcijas, pavyzdžiui, fermerių trobesiai didina populiaciją, sienos ir bokšteliai stiprina apsaugą ir pan.

Žaidimas susideda iš dviejų pagrindinių komponentų. Pirmasis — priešų statinių naikinimas, įskaitant ginklų gaminimąsi, taikymąsi į priešininko pilį, atakavimą, ir taiklumo koregavimą. Antrasis — savo pilies gyvenimo vadyba: populiacijos kėlimas, pastatų statymas, apsaugojimas ir taisymas bei kitos „buitinės smulkmenos“. Perėjimas nuo vieno komponento prie kito vykstant intensyviam mūšiui yra ganėtinai sudėtingas, kadangi neapsižiūrėjus ir praradus daugelį valstiečių namukų smarkiai sumažėja populiacija. Nėra valstiečių — nėra pinigų, nėra pinigų — nėra galimybių statyti naujus statinius bei atakuoti priešininkus. Žaidimo ekonomikos dėsniai paprasti ir šiek tiek buki, pritaikyti kiekvienam, net neragavusiam apskaitos mokslų :).

GinkluotėGinklų daug, bet ne per daug. Katapultos, po plėtotės („apgreidų“) patobulintos katapultos, ugninių užtaisų katapultos, patrankos, dvivamzdės ar penkiavamzdės patrankos ir netgi dirižablis–bombonešis. Žodžiu, visas arsenalas išrankiam ginklų gurmanui. Atakų principas gana paprastas: pasirenkam įrenginį, nusitaikom, nustatom pajėgumą ir spaudžiam raudoną mygtuką, po to apžvelgiam priešininkams padarytą žalą, įvertiname situaciją, darome pataisas ir vėl spaudžiame mygtuką.

Ekonomika

Pagrindinė žaidimo valiuta — auksas. Kaip jau minėta, kuo daugiau valstiečių — tuo daugiau aukso. Kuo daugiau valstiečių namelių — tuo daugiau pačių valstiečių. Kuo geresnės sąlygos (aukštos kokybės vėjo malūnai, palanki mokesčių sistema), tuo greičiau kaupiamos lėšos.

Pats svarbiausias statinys — genijaus namas („superbrain“), leidžiantis išrasti naujus ginklų tipus bei kitas karines ir gynybines technologijas (didesnis taiklumas, pastatų nedegumas ir pan.).

Kitas labai svarbus pastatas — ginklinė. Ji leidžia pasiekti tam tikrą plėtotę, kuri padarys jūsų šūvius pigesniais (taip taip, pigesniais, kadangi kiekvienas šūvis kainuoja tam tikrą sumą pinigų, be to, kuo galingesniu pabūklu atakuojama, tuo brangiau atsieina pats šūvis), bei leis daryti kitus ginklų patobulinimus.

Nuotaikingas ir šiek tiek kvailokai bendroje koncepcijoje atrodantis pastatas — burtininkų bokštas, kuriame išrandami įvairūs užkeikimai bei panaudojami jau išrasti. Vos ne visi išrasti užkeikimai itin didelės žalos priešininkui nepadaro, jie naudingi tik tuo, kad leidžia šiek tiek atsipūsti kovos įkarštyje.

Grafika

Yra kur akis paganyti :). Aišku, spalvos netrykšta vaivorykščių fontanais, o ginklai netviska saulėje, tačiau viskas atrodo taip, kaip realiai ir turėtų atrodyti (apie animaciją čia nekalbama, ji siaubinga, bet tuo pačiu sukurta labai sąmojingai). Sienų ir statinių suniokojimas atrodo būtent kaip suniokojimas, o ne koks nors dažų fabriko sprogimas. Subombarduotų pastatų atnaujinimas vyksta po truputį ir vizualiai tai matosi, nėra to kvailo stebuklingos lazdelės triuko — čia stovi sukiužusi lūšna, o po akimirkos jau naujutėlaitis statinys.

Garsas

Didžiausia žaidimo vertybė glūdi viduramžiškame jumore, išreikštame paprastomis pastabėlėmis. Dažnai nė nesupranti, ką tau norima pasakyti (“Iš tikro labai tylu… Kai niekas nekalba” — pačiame kovos įkarštyje sako eilinis patarėjas). Įgarsintojų sukurtas dialektas ir akcentas toks trikdantis ir kartu linksmas, jog tuo atveju, kai išspaustas pokštas yra visiškai lėkštas ir tinkantis tik vidutinybei, žaidėjas vis tiek virsta iš koto nuo nesuvaldomo juoko. Apie katapultų girgždesį ar patrankų sprogimus neverta nė kabėti, jie skamba tikroviškai ir nieko čia nepridursi.

Žaidimo sandaraŽaidimas susideda iš 4 kampanijų — kovų už skirtingas karalienes. Kampanijos pakankamai sudėtingos, todėl pradžiai vertėtų pakariauti prieš susikurtą priešininką — tai suteiks pakankamai patirties neriant į kampanijų peripetijas. Aišku, jei prie kompiuterio prisėdęs visiškas katapultų profanas, verta pasinaudoti „Tutorial“ pamokomis, kurias galima ir perskaityti, ir išklausyti tuo „morkų ir karštų bulvių kramtymo“ akcentu.

Išvados vienareikšmiškos — smagu, bet kiek buka. Pusė žaidimo žavesio pradingsta vien dėl nerealaus sudėtingumo. Kiek galima krapštytis prie vienos misijos? Valandą, dvi, tris, bet ne visą dieną. Tačiau jei norite smagiai pasisėdėti prie kompiuterio, ir atsijungti nuo supančio pasaulio, Ballerburg — tinkamas pasirinkimas.

Bogardas