Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/12. Teksto autorius: JcDent

Piranha Bytes yra kūrėja, žinoma dėl žaidimų Gothic, Gothic II bei Gothic III. Ką jau ką, bet juos jie tikrai mokėjo sukurti. Ir štai dėl tam tikrų priežasčių studijai teko išleisti Risen. Negali juk visą laiką sektis.

Žaidimo įžangoje skelbiama, kad žmonija išvijo dievus, bet atsitiko kažkas baisaus ir iškilo pasaulyje senos šventyklos. Tada parodoma, kaip audroje besiblaškančiame laivelyje Inkvizitorius (kietas senis su technomagijos monokliu) bando užmušti Cthulhu giminaitį. Kadangi tai nepavyksta, senis teleportuojasi, milžinas sudaužo laivelį, o pagrindinis veikėjas ir šykščiai apsirėdžiusi Sara (porelė jūrinių „zuikių“ iš sudužėlio) atsibunda paslaptingos salos krante tarp lavonų. Laikas išretinti vietinę fauną, prisijungti prie vagių ar magų ir pažinti fantasy pasaulį!

Kaip ir senesniuose žaidimuose, veikėjas neturi vardo ir galimybės pasikeisti išvaizdą. Iš esmės žaidžiame Baltąjį „Skustajį“ Vyrą, profesionalų įgūdžių ar įdomių vertybių neturėtoją. Panašus buvo ir Gothic veikėjas, bet bent jau gražiau apsirengęs ir įkalintas magiškame kalėjime, o ne Nuobodulio saloje.

Vienas dalykas, kurį pastebėsi iškart ir kuris skiriasi nuo Gothic, yra inventorius: juo įmanoma naudotis neturint mokslinio laipsnio vokiškuose RPG. Antras — kautynių sistema, kuri supaprastėjusi tiek: kairysis kerta, dešinysis ginasi. Pačioje pradžioje nepavyks atlikti jokių smagių judesių, nes veikėjas nieko nemoka (nebent mėsą iš negyvų padarų išplėšti). Pakėlus herojaus lygį duodama mokymosi taškų, kuriuos (pridėjus pinigų) galima iškeisti į įgūdžius. Bet galingas pasijausi tik su arbaletu prieš silpniausius vilkus. Kovojant su visais kitais teks pasistengti, nes priešai nuolat taikysis apeiti iš šono. Tiesa, kartais maloniai jaučiasi, ar turi įgūdžių, ar ne: jei esi labai vikrus, krisdamas gali atlikti kūlverstį.

Nieko naujo

Užduočių vykdymas nėra toks malonus. Dažnai jos tampa „eik ten, mušk tą“ arba tiesiog kitu pavadinimu jau matyta pasitaiko, bet viena kita visai nebloga. Jų pristatymas labiau primena Morrowind: pateikiamas ilgas dialogas ir galutinis tikslas. Žemėlapis tyli kaip žemė (cha), tad sukis, kaip nori. Gal ir hardcore, bet ne smagumynas.

Priešai tikrai šlykštūs, ypač „skirtingų spalvų milžiniškas vabalas“. Atrodo bjauriai (ne „kūrybingai šlykščiai“, o „fui“), skleidžia nemalonius garsus… Veikėjų modeliai išganingumu irgi pasigirti negali, ypač mūsų herojus Įprastinas Kasdienavičius. Emocijos veiduose? Negi dar užsimanysi, kad jie per pokalbius kaip žmonės judėtų? Dialogų nemalonu klausytis, be to, tiek daug nereikalingo ar jau girdėto šlamšto prikalba… Smagu tai, kad kalbančiuosius bent galima primušti (dažnas žmogus ir Tave paliks gulėti… pasisavinęs trofėjų). Puikus būdas prisigrobti turto, nes kol priešas ant žemės, gali visą jo turtą susirinkti.

Norint geriau išdarinėti gyvūno lavoną, praverčia įvairūs medžioklės įrankiai. Paskui viską galima ramiai iškeisti į prekes, pvz, geresnį kardą. Prie tokių malonių smulkmenų prisideda žaliavų rinkimas ir perdirbimas į eliksyrus, papuošalus, kardus, kepsnius… Smulkmenos, smulkmenos šį žaidimą nuo žlugimo gelbėja.

Ir graži grafika. Nors į daugumą vyriškų veikėjų visiškai nesinori žiūrėt, vietovės kartais atrodo net labai gerai, ypač Uostamiestis. Yra pagal fantasy tradicijas būtina pelkė, bet jos geriau už The Witcher nesukurpsi, tad čia smarkiai ir nesistengta.

Net nežinau, kaip įvertinti šį žaidimą. Labai ilgai jis priminė ištęstą treniruočių atkarpą, kai nežinai siužeto ir neturi jokios galios. Gal būtų ir nieko, jei ne ką tik išleistas RPG „grandas“ Dragon Age.