Geltonų žmogiukų istorija

Asda Istorija?

„Asda Story“ – tai dar vienas iš kaip gausybės rato pastoviai pasipilančių nemokamų MMO žaidimų, kurie greičiausiai visą savo egzistavimo laiką išbūna „Atviros betos“ stadijoje: tai vis kažkas išimama, tai vis kažkas pridedama, tai kažkas pataisoma… Vienavertus, toks žaidimas pastoviai atnaujinamas, kitavertus tokios kokybės kaip mokamose konkurentuose (pvz. „World Of Warcraft“) nelabai verta tikėtis, nes nėra kažkokio pastovumo. Vieną dieną bežaisdamas gali sutikti kažkokių nematytą padarų, kitą dieną to gali neberasti.

Nors pristačiau žaidimą taip tarsi tai būtų dar vienas kažkokių kitų MMORPG kitų žaidimų klonas, tačiau tai nėra visiška tiesa. Taip, žaidime galima rasti nemažai dalykų matytų kituose šio žanro žaidimuose, tačiau jis turi ir unikalių idėjų, savybių, kurias tikrai ne prieš aš būčiau pamatyti ir kituose šio žanro atstovuose. Be techninių savybių „Asda Story“ iš kitų išsiskiria savo atsiradimo/ kūrimo istorija.

„Asda Story“ šaknys siekia net 2006-uosius metus. Tuo metu Japonijoje į apyvartą išleidžiamas „MicMac Online“. Žaidimas sulaukia nemažo japonų susidomėjimo. JAV kompanija GameCampus susidomi šiuo žaidimu ir nusprendžia jį perleisti Vakarų pasaulyje. Nusprendžiama vakarietiška versiją žaidimo versiją pakrikštyti nauju vardu – „Asda Story“. 2007-ų metų rudenį prasideda atviras beta testas. Jis tęsiasi tik iki žiemos ir iškarto nepaskelbus jokių priežasčių uždaromi visi „Asda Story“ serveriai. Tyla. Tik kitų metų liepos mėnesį vėl atidaromi serveriai: iš pradžių psiaudo uždaro beta testo pavidalu (iš tiesų tai atviras beta testas su charų wipe’u), vėliau ir atviro beta testo. Žaidėjai, išbandę žaidimą dar 2007-ais metais, oficialiuose žaidimo forumuose labai kritiškai vertino naujus pasikeitimus. Nemažai daliai žaidėjų kliuvo tai, kad specialius daiktus buvo įmanoma gauti tik iš tam tikrų padarų, kuriuos netyčia tik galima atrasti. Išvisų kitų buvo įmanoma gauti tik šiek tiek pinigėlių. Nors tokia žaidimo mechanika man pasirodė ganėtinai priimtina ir įdomi, visgi, po kurio laiko dalinai sugrįžo senoji ir atsirado kai kurių kitų naujovių (pvz. daiktų kasyba).

Ar „Asda Story“ be tų pačių modelių, žemėlapių kaip ir „MicMac Online“ galima atrasti ir tas pačias misijas, tikrai nepasakysiu. Originalo taip ir nežaidžiau. Taip pat kažin ar galėčiau ką nors apie jas dabar pasakyti net jei ir būčiau žaidęs – japonų kalbos kol kas nemoku (neskaitant kelių žodžių). Tiesu matęs, kaip keitėsi pačio „Asda Story“ misijos… Pirmą kartą (psiaudo beta testo metu) pradėjus žaisti, misijų gausybe žaidimas nepasižymėjo – tekdavo visas misijas labai tiksliai įvykdyti, kad be jokių papildomų žudymų būtų įmanoma pasikelti savo lygį. Antrą kartą bežaidžiant (jau atviro beta testo metu) iki 23 lygio neturėjau jokių problemų dėl misijų. Jų buvo tokia gausybė, kad visada buvo pasirinkimas, ką daryti ko ne. Vėliau misijos stebuklingai baigėsi. Jei ne kito žaidėjo pagalba, 24 lygio kažin ar būčiau pasiekęs. Vėl atsirado šiek tiek misijų. Bet noras toliau žaisti pradėjo blėsti… Kaip pagalvoju, dabar dauguma misijų tarpusavyje tebūdavo minimaliai susijusios… kažin kaip aš jas ištvėriau…

Be pastovaus misijų atnaujinimo, žaidime galima vyksta pastovus ir daiktų, komplektų žaidimo priemonių atnaujinimas. Atsiranda nauji šarvai, transporto priemonės, žemėlapiai, įvairios galimybės (pvz. daiktų išrinkimas į komponentus).

Istorija prasideda!

Atsisiuntus, įsidiegus ir pasileidus, kaip ir daugumoje kitų MMO žaidimų, reikia šiek tiek palaukti kol atsinaujins. Šio veiksmo metu bus rodomas langas su progreso juostele, kokia nors reklamine juostele, bei trumpu žaidimo naujienų ir paskutinių forumo temų sąrašu. Visa tai pateikiama vartotojui gana gražiai ir patogiai. Tačiau pats sistemos atnaujinimo veikimo techninis įgyvendinimas nėra toks jau idealus kaip išvaizda. Kai kurių atnaujinimų metu persikrauna visa atnaujinimo programa ir nusimuša progreso juostelė. Bet gerai nors tai, kad po kiekvieno persikrovimo atsiunčiamų atnaujinimų kiekis sumažėja. Žinoma, tai nėra kokia nors tragedija, tačiau kai kuriems mažiau patyrusiems kompiuterių naudotojams gali pasirodyti, kad žaidimas „pakibo“ ar pan. ypač tai turėtų būti pastebima po ilgesnio laiko nežaidimo, kai net kelis kartus atnaujinimo sistema persikraus.

Pasibaigus atnaujinimams, belieka pradėti žaidimą. Pirmiausia, čia kaip ir daugumoje kitų šio žanro atstovų, reikia suvesti savo vartotojo vardą ir slaptažodį. Jei jo neturite, nebėda – galima paspausti mygtuką kairėje „Create an ID“, o jei pamiršote savo prisijungimo duomenis, yra labai šaunus „Find password“ mygtukas. Abiejų šių mygtukų buvimas išties džiugina – juk dauguma kitų MMO žaidimų neturi nieko panašaus. Tačiau nelabai džiugina tai, kad paspaudus juos atidaroma „Internet Explorer“ naršyklė… Taip gal ir daug noriu, bet žaidime bent kokią nors integruotą naršyklę galėjo padaryti – juk kažkaip tikrai maloniau būtų, jei nereiktų visiškai išlįsti dėl tokių dalykų iš žaidimo. Gerai bent tai, kad atidarius išorinę naršyklę, žaidimas vis dar veikia.

Ekrano dešinėje matome kažkokį žmogeliuką – Minopio, kuris tiek dabar tiek ir viso žaidimo metu dalins patarimus, ką daryti. Nors tų patarimų nėra daug, tačiau jie vertingi. Kita vertus, galima ir nelabai sudėtingai patiems susiprasti, ką ir kaip daryti.

Prisijungus, galima pasirinkti vieną iš trijų savo susikurtų personažų arba juos susikurti (nebūtina sukurti iškarto visus tris). Personažų kūrimo procesas iš esmės nieko nesiskiria nuo to, ką galima pamatyti beveik visuose kituose MMORPG žaidimuose, todėl apie jį neverta būtų daugiau išsiplėsti. Daug įdomesnis dalykas pastebimas vos tik susikūrus pirmą personažą – šalia jo stovintis, kažkoks beveidis, vandeninis veikėjas. Šis žymi vietą, kurioje stovėtų tavo sielos draugas(-ė), jei tik tokį(-ią) turėtum. Pastarąjį susirasti žaidime neturėtų būti labai sunku – yra tam skirtas net speciali paieškos sistema. Turint sielos draugą(-ę) galima lengviau užsidirbti patirties. Kartu žudant pabaisas daug greičiau kyla patirties taškai. Taip pat atsiranda unikali galimybė – atsijungus vienam žaidėjui, o kitam vis vykdant misijas, patirtis pas abu didės. Be to, atsiranda ir kitų specialių sugebėjimų (pvz. specialus gydymasis, žongliravimas).

Monstrai, miestai ir aš

Tiek pirmą kartą prisijungę, tiek po kiekvieno karto, kai numirsime, atsidursime visada kokiame nors mieste. Pirmasis miestas – Alpen. Kol kas tai pats didžiausias miestas visame žaidime, todėl, natūralu, kad būtent jame teks praleisti nemažą dalį laiko. Kiekviename mieste be daugybės skirtingų valdomų personažų atrasime krūvą įvairiausių kompiuterio valdomų žaidėjų (NPC). Pastarieji bus naudingi, kai reikės papildyti savo atsargas (pvz. nusipirkti gydančio serumo), pakeisti profesiją, gauti naujas užduotis ar/ir įvairius apdovanojimus. Visi kompiuterio valdomi žaidėjai pažymėti žemėlapyje. Be to, jei jie turi jums kokią nors užduotį, ar nori pamatyti rezultatus, žemėlapyje bus jų vietose atvaizduojami šauktukai. Geltonas reiškia, kad yra kažkokia nauja misija. Raudonas – nori pamatyti atliktos užduoties rezultatus. Lyg ir to būtų maža, galima šalia reikiamo žemėlapyje NPC ar kitos reikalingos vietos spragtelėti pele – Jūsų valdomas personažas pats nueis iki reikiamos vietos. Ir nesvarbu, ar ta vieta yra tame pačiame žemėlapyje ar kitame – kelią jis vistiek ras! Gal tik kelis kartus buvo man taip nutikę, kad mano personažas taip bekeliaudamas kur nors būtų buvęs užstrigęs. Tai gana geras rezultatas.

Užduotys atliekamos tiek miestuose, tiek ir šalia jų, kartais skirtingose žemėlapiuose, kartais taip vadinamuose momentiniuose požemiuose (angl. Instant Dungeons). Pastarieji – tai specialūs žemėlapiai, į kuriuos patekus reikia kiek galima daugiau išnaikinti pabaisų, atlikti užduočių nemirštant. Numirus leidžiama per keturias minutes dar grįžti į požemius, tačiau neturint transporto priemonės praktiškai tai neįmanoma padaryti. Nors daug žaidėjų gali ateiti į požemius, tačiau kiekvienam bus matomi tik vakarėlio, kuriame jis dalyvauja svečiai. Jei žaidėjas nedalyvauja jokiame vakarėlyje, bus jis vienintelis svečias požemiuose.

Nepaisant, kur užduotys atliekamos jos dar skirstomos į darbo keitimo, sielos draugų, scenarijaus, pasirenkamąsias, vakarėlio (angl. Party; kitaip tariant grupines) užduotis. Atlikus darbo keitimo užduotis galima įgyti naują specialybę. Sielos draugų – išmokti kažką, ką būtų galima daryti kartu su savo sielos draugu(-e). Scenarijaus – duoda tik pinigų ir patirties taškų bei atveria daugiau užduočių. Pasirenkamosios duoda naudos panašiai kaip ir scenarijaus, tačiau jas įvykdyti nėra būtina (nors kiek suprantu nelabai ten jos kol kas yra). Nors tiek scenarijaus, tiek pasirenkamosios užduotys dažniausiai būna nužudyk X padarų, kurie yra Y klasės, tačiau tarp jų gal koks 20% užduočių yra kitokios. Dažniausiai tai lakstymas nuo vieno kompiuterio valdomo personažo iki kito. Bet kartais pasitaiko ir originalesnių užduočių. Pavyzdžiui, surask antkapį, perskaityk, kas ant jo parašyta, ir pranešk man. Tuo tarpu vakarėlio tipo užduotys visada būna susijusios su žudymu. Praktiškai jas įveikti įmanoma tik susibūrus į grupeles. Taip pat beveik visada jos vyksta momentiniuose požemiuose, todėl be didžiulio kiekio patirties taškų ir pinigų jas vykdant galima gauti ir specialių brangakmenių, ginklų, drabužių.

Įvykdžius krūvą užduočių ir gavus patirties taškų, pakyla personažo lygis, padidėja žaidėjo bendros savybės (ištvermė, pasisekimas…). Žaidėjas taip pat gauna trys taškus, kuriuos jis gali išleisti personažo įgūdžiams gerinti arba išmokyti naujų. Kokius įgūdžius įmanoma išmokti, priklauso nuo žaidėjo klasės, lygio, darbo ir to, kas buvo prieš tai išmokta. Kiekvieną įgūdį galima tobulinti iki 5 lygio (vieno taško panaudojimas įgūdžiui gerinti pakelia jį vienu lygiu). Nors įgūdžiai gali tam tikram laikui pagerinti žaidėjo valdomo personažo ar kito (pvz. padaryti greitesniu) savybes, tačiau tiesiogiai įgūdžiai neįtakoja jų. Savybes tiesiogiai įtakoja tik turimas lygis, klasė, darbas, apranga ir naudojami brangakmeniai. Pastarieji įtakoja labiausiai. Juos galima dėti, keisti beveik bet kuriame nešiojamame daikte, bet kada ir bet esant bet kurioj vietoj. Priklausomai nuo daikto lygio, nuo kurio jį galima nešioti, keičiasi ir daikte naudojamų akmenėlių skaičius. Kuo didesnis lygis – tuo daugiau galima nešiotis akmenėlių. Brangakmeniai taip pat kaip ir rūbai, ginklai turi savo pradinius lygius nuo kurių galima juos naudoti. Dauguma nešiojamų dalykų gali būti atnaujinami, taip didinant jų duodamą naudą. Atnaujinimams reikia papildomų medžiagų, kurias galima nusipirkti, išsikasti ar gauti žudant. Atnaujinimai ne visada pavyksta. O jei labai nesiseka su atnaujinimais galima gauti net nevykėlio specialų statusą. Pavykę – nepavykę bandymai yra registruojami kiekvienam daiktui atskirai. Maksimalus bandymų skaičius 5. Kai pasiekiama ši riba, galima už tam tikrą mokestį nuėjus pas miestelių kalvius išvalyti nepasisekusių/galimų bandymų skaičių.Taip pat galima niekur neinant išardyti daiktus į jų sudedamąsias dalis. Kuo geresni brangakmeniai naudojami daikte, tuo daugiau šansų gauti retesnių medžiagų naujiems kitų daiktų atnaujinimams. Dar vienas būdas pagerinti daiktus: nuėjus pas kalvį galima pasinaudoti daiktų savybių perpumpavimo mašina. Jos pagalba bus įmanoma vienų daiktų savybes už tam tikrą mokestį pridėti prie kitų daiktų jau turimų savybių.

Nors daugumoje atveju palyginus savo personažo turimą lygį su priešo lygiu, bus galima nuspręsti, kas mūšį laimės, tačiau kartais toks palyginimas neveikia, nes priešai lygiai taip pat turi netik lygius bet ir savybes. Tai reiškia, kad tam tikri priešai kai esate, pavyzdžiui, 21 lygio būdami to paties lygio Jus labai sėkmingai įveiks, tačiau kai kuriuos net ir 38 lygio priešus visiškai įmanoma įveikti būnant net 17 lygiu žemesniais. Tai nebūtų minusas, jei būtų kažkokiu būdu įmanoma šias savybes pamatyti… bet deja… įmanoma tik lygius…

Kalbant apie priešus, verta paminėti, kad dauguma jų gyvena tik tam tikrų žemėlapių tam tikrose dalyse. Verta paminėti, kad neretai priešai nors ir turi skirtingus pavadinimus, atrodo gana panašiai – skiriasi tik kokia nors plaukų ar akių spalvą ir jų lygis. Tiesa, priešų elgsena skiriasi. Vieni yra gana taikūs – puola tik tada, kai juos kažkas puola. Kiti, jei tik pastebi Jus, iškarto bando pribaigti. Treti nepuola tol, kol neužpuolamas Jų koks nors būrio draugas… Bet nors elgsena ir skirtinga, kartais pavyksta vistiek susipainioti. Pradedi žudyti ne tai, ko tau reikia iš tiesų. Nepaisant to, didžiausias minusas, sakyčiau yra visgi, išgalvoti mechaniniai padarai. Kažkaip dauguma iš jų man neįsipaišo į bendrą žaidimo vaizdą, atrodo tarsi žaidimo kūrėjai pritrūko fantazijos…

Pirkiniai & Co

Taip vadinami nemokami MMORPG žaidimai labai dažnai pasižymi dar viena ypatybe: už papildomas galimybes reikia mokėti. „Asda story“ nėra išimtis. Už specialią aprangą, ginklus, transporto priemones ir eliksyrus teks šiek tiek sumokėti. Ar verta už tai mokėti? Sunku, vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Pirmiausia, todėl kad man neteko pačiam išbandyti visų mokamų gėrybių. Visų antra, visi mano įsigyti pirkiniai neatnešė kažkokio ženkliai didesnio pranašumo. Visų mokamų prekių duodama nauda dažniausiai neviršija daugiau kaip 20% gaunamos papildomos naudos lyginant su nemokamomis prekėmis. Kai kuriems žaidėjams tai gali pasirodyti daug, kitiems – mažai. Todėl pikti/ne pirkti – tai kiekvieno asmeninis reikalas.

Mokamų prekių pirkimai vyksta pačiame žaidime paspaudus atitinkamą mygtuką ir pasirinkus prekę. Prekės suskirstytos į kategorijas, o jos į subkategorijas. Drabužius, aksesuarus, šukuosenas ir ginklus prieš pirkdami galime pasimatuoti, pasižiūrėti kaip jie tinka prie valdomo personažo bendros išvaizdos (tai vyksta prieš patvirtinant pirkimą). Galima pirkti ne pavienes prekes, o pilnus komplektus. Komplekto nešiojimas duoda veikėjui papildomų savybių (pvz. didesnis atsparumas smūgiams). Atrodo, viskas puiku, kol nesuvoki, kad prekės nepriklausomai nesvarbu koks tavo lygis atrodo lygiai taip pat, tik skiriasi jų savybės (beje, skirtingai, nei prekių asortimente daiktai mažose parduotuvėles). Tai reiškia, kad būdamas 10 lygio gali pirkti tą patį komplektą ir būdamas 20 lygio gali tai pakartoti. Suprantamas, kūrėjų noras kuo daugiau užsidirbti, kuo mažiau padarant, bet toks prekių asortimentas, sakyčiau, yra ne kas kito kaip žaidėjų laikymas kvailesniais už save. Juk kūrėjai galėjo kitose, mažiau pastebimose žaidimo srityse kažką „nedakurti“.

Norint mokamoje parduotuvėje pirkti, teks turėti Campus kreditų (trumpinamų beveik visur žaidime ir oficialiame tinklalapyje CC). Jiems gauti yra du būdai. Pirmasis kol kas įmanoma tik JAV gyventojams, kurie netingi neuiti į prekybos centrus ir nusipirkti specialių kortelių. Antrasis, veikiantis ko gero visame pasaulyje, – kreditų pirkimas internetu iš oficialaus „Asda Story“ tinklalapio. Pastaruoju būdu perkant teks pasirinkti vieną iš „Google Checkout“, „Paypal“, „Click and Buy“ arba „Pay by Cash“ apmokėjimo metodų. Kurią iš jų rinktis, jei nesi nei viena iš jų naudojasis, yra greičiausiai skonio reikalas, nes jų pats veikimo principas daugmaž panašus: prisijungi prie sistemos, pažiūri savo pirkinių sąskaitą, užpildai pirkimo anketą, patvirtini pirkimą ir lauki rezultatų. Beveik visi apmokėjimo reikalauja, kad pirkėjas turėtų kreditinę ar virtualią debetinę kortelę. Nors toks apmokėjimo būdas netiks visiems (pvz. jaunesnei žaidėjų auditorijai, neturinčiai dar sąskaitų ir banko kortelių), tačiau aš būčiau jį rekomenduoti. Vien dėl apmokėjimo patvirtinimo trukmės. Pavyzdžiui, mokant per „Google Checkout“ CC kreditus galima panaudoti jau maždaug po 1 valandos. Mokant grynais apmokėjimas gali būti patvirtintas tik po kelių savaičių ar netgi mėnesių.

Be mokamos prekybos žaidime vyksta ir įvairi virtuali prekyba: klesti mažos specializuotos parduotuvėlės, kuriose prekiauja kompiuterio valdomi personažai, bei Keitimų turgus (angl. Exchange market). Mažose parduotuvėlėse galima nusipirkti visada tų pačių prekių už fiksuotą kainą. Keitimų turguje galima parduoti, pirkti įvairius rastus, gautus daiktus. Kainas nusako pats tų daiktų pardavėjas, todėl kartais tenais galima rasti prekių kurios yra daug pigesnės nei parduotuvėlėse. Pardavėjų gali būti bet kas ir, kas svarbiausia, nereikia laikyti įjungto kompiuterio su paleistu žaidimu, kad vyktų prekyba. Tereikia norimas parduoti prekes turgaus anketos pagalba padėti į turgų. Vienu metu galima dėti į prekybą iki 5 ginklų, šarvų, arba/ir iki 10 skirtingų kristalų, eliksyrų. Už kiekvieną padėtą prekę į turgų reikia sumokėti tam tikrą vienkartinį mokestį plius papildomus procentus, kurie priklauso kuriam periodui prekė dedama į prekybą. Maksimalus prekyboje prekės laikymo laikas yra 7 dienos. Praėjus šiam laiko tarpui, jei niekas nenuperka padėtų prekių, reikia jas atsiimti ir, jei yra dar noro, iš naujo padėti į prekybą. Jei kas nors nuperka tavo kažkurią prekę, iškarto, kad ir kur bebūtum gauni prašytą pinigų sumą. Verta paminėti, kad kokius daiktus galima dėti į prekybą priklauso nuo turimo lygio. Pavyzdžiui, žaidėjas iki 24 lygio negali prekiauti eliksyrais. Taip pat, kiek pastebėjau, negalima prekiauti nešiotais drabužiais, šarvais.

Keitimų turgus nėra vien svarbi vieta dėlto, kad joje galima lengvai prekiauti ir gauti kai kuriuos daiktus pigiau, bet todėl kad jame galima rasti daiktų, kurių neįmanoma įsigyti jokioje mažytėje parduotuvėlėje ar net mokamoje parduotuvėje. Šie daiktai pasižymi tarpinėmis savybėmis tarp mokamų ir įsigyjamų už virtualius pinigus. Jie atsiranda kitiems žaidėjams tam tikrose misijose gavus tam tikrų prizų ir nusprendus jais atsikratyti.

Sukčiavimas

Auksinė taisyklė, teigianti, kad kuo didesnė žmonių grupė, tuo daugiau atsiranda įvairių sukčių, suprantama, galioja ir ASDA pasaulyje. Tačiau priešingai nei daugumoje kitų žaidimų, tokie veikėjai yra gana didelė retenybė. Čia dažniausiai sukčiai pirmame žemėlapyje rėkaudami reklamuoja svetaines, kuriose anot jų galima pigiau išsikeisti pinigus į CC kreditus. Tas „pigiau“ kol kas realiai nėra įmanomas, bet, kadangi nepaisant administratorių pastangų juos baninti, tokių reklamerių botų vis atsiranda, galima teigti, kad susidomėjusių ir pasinaudojusių tokiais tinklalapiais būna. Ar visi tokie tinklalapiai perkant parduoda išvis kokių nors kreditų sunku pasakyti, tačiau teigiama, kad dauguma iš jų renka mokėjimo kortelių duomenis ir asmeninę informaciją, o paskui ja arba patys naudojasi arba pardavinėja įvairioms nusikalstamo pasaulio grupuotėms.

Neskaitant reklaminių botų ar kompiuterio valdomų personažų, kažko daugiau man neteko pamatyti. Visi kiti mano žaidime sutikti žmonės buvo gyvų žmonių valdomi personažai. Tikėtina, kad tam įtakos turi labai žiauri žaidimo apsaugos sistema, besiskelbianti pirmaujanti pasaulyje, – „GameGuard“. Jos žiaurumas pasireiškia beveik visų fone veikiančių programų automatišku atjungimu. Pavyzdžiui, rašei ką nors Microsoft Word‘e, kalbėjaisi su kažkuom per Skype, skaitei internete Games.lt – visa tai bus automatiškai išjungta. Maža to, net poto kai paleidžiamas žaidimas ir visa kas tik galėjo būti, buvo atjungta, „GameGuard“ neleidžia paleisti programų, automatiškai jas atjungdama. Tiesa, po n-kartų bandymų paleisti pavyksta įveikti tokį apsaugos mechanizmą. Tokio apsaugos sistemos veikimo man dar neteko prieš tai niekur matyti. Taip, greičiausiai jis puikiai apsaugo žaidimą nuo rimtesnių botų, bet ar verta saugoti žaidimo pasaulį tokia kaina? Tokią žaidimo apsaugos logiką, drįsčiau palyginti su ankščiau visuomenės pasipiktinimą sukėlusiomis sistemomis, kurios kartais net ir originalius žaidimų diskus palaikydavo piratiniais.

Ar „GameGuard“ pergudrauti neįmanoma? Žinoma, įmanoma! Pavyzdžiui, šios apžvalgos rašymo metu, „GameGuard“ leido vykdyti „Microsoft .NET“ pagrindu veikiančias programas. Vadinasi, tereikia pasirašyti programėle, kuri arba modifikuotų „ASDA Story“ žaidimo atmintyje esančius kintamuosius, arba tiesiog siųstų, negreičiau kaip 100 milisekundžių paspaudžiamų klavišų kombinacijas į žaidimo langą. Gal nebūčiau apie juos ir pagalvojęs, jei nebūtų atsibodę mūšiuose spaudalioti vis tas pačias klavišų kombinacijas ar užsiiminėti kasyba. Kadangi pirmo sukčiavimo varianto įgyvenimas užimtų nemažai laiko, nusprendžiau pasinaudoti antruoju. Sukčiavimo programėlę užtruko man parašyti gal kokias 15 minučių. Nauda? Kelias naktis ištiesų savo lovoje bemiegodamas, prisikasiau daugybę gėrybių, kurias pardaviau mažoms parduotuvėms. Kovų metu mažiau lamdžiau savo klaviatūros mygtukus. Supratau, kad net ir automatizavimas po kurio laiko nelabai padeda padaryti, kad šis žaidimas toliau būtų vis dar įdomus… Taip pat suvokiau, kad adminai visiškai neseka arba atlaidžiai žiūri į po 16 valandų per dieną užsiiminėjančius žmones kasyba be jokių pertraukėlių…

Be įvairaus botizmo yra dar vienas reiškinys gana dažnas įvairiose MMORPG žaidimuose. Tai kito rastų, užtarnautų daiktų ėmimas. Kiekviename žaidime ši problema arba išvis nesprendžiama arba sprendžiama vis kažkaip kitaip. Dažniausiai daiktus pasisavinti gali iš karto tik tas, kuris juos užsitarnavo, kitiems tenka palaukti kažkokio laiko periodo, kol galės šiuos daiktus paimti. Nors „Asda Story“ ši sistema taip pat yra, bet yra labai trumpas laiko tarpas. Skirtingai nuo daugumos kitų žaidimų, vėliau už nesavų daiktų ėmimą galima užsitarnauti vagies statusą. Pačio statuso buvimas gal ir nestebintų, bet keistas pats dalykas, kad nepaisant didelio paliekamų kitų žaidėjų daiktų skaičiaus, šis statusas visvien bet kada gali būti užsitarnautas…

Pabaigai

Japoniškų animacinių filmukų stiliaus žaidimo grafika tikrai ne kiekvienam. Tuo labiau, kad ji nors nėra ir bloga, bet neblizga. Jei tai nekliudo, ir ne prieš, kad veiktų agresyvi „GameGuard“ žaidimo apsaugo sistema žaidimo metu, tuomet verta išbandyti šį žaidimą ir Tau. Žaidimas išties turi kažkokį mielumo faktorių, neaišku, kodėl pritraukiantį tave vėl ir vėl jį žaisti… Tiesa, rekomenduoti pereidinėti visgi nedrįsčiau, nes kuo toliau žengi, tuo daugiau galima pamatyti neišbaigtumo, tuo mažiau norisi žaisti žaidimą…