Atsimerk! Užteks miegoti! Juk miegojai taip ilgai… dabar daug, kas yra pasikeitę… pasaulis dabar atrodo kitaip! Klausi, kaip čia atsidūrei, bet juk tai ne taip ir svarbu… pakeisti to nebegali, gali tik bandyti suprasti pasaulį, kuriame tu dabar esi, ir galbūt padaryti jį bent šiek tiek geresniu…

Ar tai ta ateitis, apie kurią svajojai?

Šis klausimas sukasi tavo galvoje, bet atsakyti į jį sunku. Sunku, nes esamas pasaulis šiek tiek kitoks nei tu anksčiau įsivaizdavai. Ateitis kitokia nei norėjai matyti. Taip, dangus vis dar mėlynas ir gražus, tačiau visa kita… kažkaip ne taip atrodo! Tu juk tikėjais aukštesnio technologijų išsivystymo lygio. Norėjai pamatyti savo akimis, kas iš XXI amžiaus meno kūrinių taps šedevrais. Taip pat svajojai išbandyti naujas pramogas. Tikėjais, kad galbūt visos ligos bus nugalėtos ir žmonijai nebereikės dėl to dejuoti. Galvojai, kad ateity robotai taps žmogaus tarnais… bet dabar… atrodo, kad visos tos svajonės, norai tapo bereikšmiais. Visi jie nublanksta prieš tai, ką dabar matai savo akimis…

Atrodo, tie gamtos saugotojai, kurie tave nervindavo savo šnekomis, buvo teisūs. Bet ar tu tuomet galvojai apie tai? Pirmiausia – patogumas, vėliau gamta ir žemiškieji resursai! Deja, ne tu vienas taip manei ir pagal šį principą elgeisi – tokių žmonių buvo labai daug. Galiausiai tokia politika privedė prie resursų trūkumo. Tai, savo ruožtu, XXI amžiaus pabaigoje išprovokavo pirmuosius karinius konfliktus, kurie galiausiai peraugo į 3-iąjį pasaulinį karą, dar žinomą Paskutiniojo karo vardu. Kaip dabar regi, žmonija vietoj to, kad iš esmės spręstų ją užgriuvusią problemą, tuomet eilinį kartą pasirinko ėjimą savęs sunaikinimo link. Atrodo, žmogiški instinktai išlikti pirmiausia patiems, lipant ant kitų galvų…

Visai gali būti, kad pasaulyje nebevaikščiotų žmogus, jei ne Continoma projektas, inicijuotas kai kurių šalių lyderių jau prasidėjus kariniams konfliktams. Atrodo, nors ir ne daug bet atsirado žmonių, nusprendusių sukurti kažką, kas galėtų žmonijai tapti bilietu į išlikimą. Projekto tikslas buvo surinkti atsiminimus, mintis ir visą kitą, kas yra saugoma kiekvieno žmogaus galvoje į milžinišką duomenų banką, kuris būtų panaudotas žmonijos atkūrimui. Kažkaip į čia atsidūrei ir tu. Gali būti, kad tu buvai vienas iš taip vadinamos Pirmos kartos žmonių, kurių protai buvo nukopijuoti jiems jau seniai mirus prieš pradedant skenuoti gyvuosius. Tave tai stebina? Be juk reikėjo kažkaip tyrimus atliekantiems apsidrausti, nuo medicininių nesėkmių! Galbūt bandomuoju triušiu prieš savo valia tapti nėra labai jau smagu, bet bent jau šiandien gali savimi didžiuotis – kažkuria prasme dabar gali tapti didvyriu, galinčiu prikelti Žemę!

Ar tai ta ateitis, kurioje ginklus galima spausdinti?

Klausi to, nes vieną iš jų matai vis savo sapne?.. Jame kažkoks vaikinas ir mergina juk yra?.. Na, visai gali būti, kad taip ir yra. Juk 20-o amžiaus pabaigoje jau buvo atsiradę pirmi 3D spausdintuvai. Žinoma, tuomet jie buvo brangūs ir spausdino tik labai paprastus objektus, tačiau laikas juk lekia ir technologijos tobulėja… tiesa, ar tai ką tu matai, nebūtinai gali būti kažkoks 3D spausdintuvas… bent jau tai kaip tu supratai anksčiau… Viskas, dabar labai pasikeitę…

Galbūt priežastis ta, kad vis matai ir matai tą pačią sceną savo galvoje kažkaip susijusi su tuo, kad nepamirštum, kad reikia išlikti. Klausi kam tau to reikia? Na, pirmiausia dėl per paskutinį didįjį karą pasikeitusios faunos, kuri dabar tapo daug plėšresnė nei buvo anksčiau. Antra, nors kažkada buvo tikėtasi, kad karui pasibaigus sunaikinta žmonija atsikurs ir, kaip sakoma pasakose, toliau visi laimingai gyvens, tačiau dabar Continoma su Noir varžosi dėl įtakos zonų. Kiekviena pusė bando vilioti naujokus tokius kaip tu, savo saldžiais pažadais apie geresnį rytojų. Kiekviena pusė negaili ginklų, šarvų bei kitokių priemonių – svarbu, kad pajustum kuriai nors iš jų didesnę simpatiją, kad būtum ištikimas kažkuriai iš jų…

Ar tai ta ateitis, kurioje mirti nėra baisu?

Na taip… Technologiniai pokyčiai pakeitė buvusią mirties sampratą. Mirtis tapo atgyvena, kurios bijoti labai neverta. Juk visa informacija apie tavo kūną susieta su duomenų baze! Praradus kūną, gausi naują, kuris bus ne ką blogesnis už seną. Galėsi drąsiai mirti dar ir dar kartą. Galėsi pajausti tai, ką anksčiau gyvenusių žmonių negalėjo padaryti… Bet kad ir kaip tai tau būtų smagu svarbu nepamiršti, kad numirus gali prarasti daiktus, kuriuos sunkiai užsidirbai. Deja, naudojamos technologijos nors iš pažiūros atrodo labai nuostabiai, vis dar nėra visagalės. Laimei, galima pasinaudoti draudėjų paslaugomis, kurios leidžia „apdrausti“ tam tikrą kiekį daiktų nuo sunaikinimo. Žinoma, tai kainuoja, tačiau, jei turi polinkį dažnai mirti ir prikaupęs vertingų daiktų, greičiausiai šia galimybe tikrai vertėtų pasinaudoti…

Įsivaizduok, net valgyti nėra būtina! Visvien numirti nepasiseks! Tiesa, pasitaiko valgančių plėšriąsias žiurkes… sako, kad jos visai skanios… galbūt ir tu kada jų paragausi… bet tikrai ne būtinybė! Maistas dabar atgyvena, kaip ir mirtis!

Ar tai ta ateitis, kurioje kas nors dar nėra „atgyvena“?

Žinai, geras klausimas! Viskas taip čia pasikeitę… nors visgi, galima aptikti kai ko, kas iš esmės lieka tas pats… Dar nesupranti? Tai žmonių supratimas visatos, kurioje gyvena! Tai taip pat ir begalinis noras tapti geriausiais ir teisiausiais! Galbūt tai ir yra pagrindinė priežastis verčianti judėti žmonių pasaulį tolyn, tobulėti. Bet kitavertus tai tas pats nepastovus auksinių popieriukų kaitaliojimas ir manymas, kad judama bent jau kažkur… Klausi, kokia tau prasmė iš tokios „neatgyvenos“? Na… turbūt… ko gero, kad bent turėtum galimybę kažką gero nuveikti! Juk mirtis dabar atgyvena, o be jos belieka tik „stumpti“ savo egzistavimo laiką visatos pabaigos link… gal dabar tau tai skamba gana keistai, nes priprasti dar sunku, tačiau be mirties nebeliko iš esmės tos gyvenimo prasmės, kuri kažkur anksčiau kiekvieno žmogaus pasąmonėje vis rusendavo… dabar… greičiausiai belieka laukti, tikėtis, kad visatos pabaiga kada nors tikrai ateis ir tuo tarpu bandyti sau įteigti, kad dabartinio tavo gyvenimo prasmė – prikelti Žemę…

Dabartinėje situacijoje šis tikslas skamba gan keistai. Juk Continoma su Noir iš esmės kariauja. Lyg maža to būtų, klesti kone visur anarchija. Atrodytų, beprasmybė – juk ką tu čia padarysi, tačiau jei surasi draugų… na, ar bent bendraminčių… gali būti, kad pamažu tapsi žemių valdovu, kurios pamažėle išaugs į didelę valstybę! Sako, tokių mažų valstybėlių šiame laike jau yra, bet bent kol kas jos gana silpnos. Gali būti, kad ilgai jos neišsilaikys. Greičiausiai atsiras prikeltųjų, kurie bus nuspręs išžudyti ir sugriauti tu valstybėlių tvarką… Nerimauji dėl jų? Greičiausiai neverta! Žinančių, kuriuo tvarkos, vystymosi keliu pasukti kol kas nėra daug… arba jie kol kas vis dar neįtakingi… na, pavyzdžiui, kaip tu!.. Visai gali būti, kad praeis ne tiek ir daug laiko, kai ne kas kitas, o tu parodysi esamam pasauliui kaip elgtis… Juokiesi? Netiki, kad gali padaryti pasaulį geresniu? Geriau patikėk – juk visvien be to kažin ar labai daug turėsi ką veikti…

Žinoma, tu gali taip pat tobulinti ir save. Taip, taip! Kaip ir senais laikais! Tiesa, ne štanginėj už kampo, ar vartant keistus popierinius keistų simbolių prirašytus lapus, bet atliekant įvairius darbelius gaunant šiokios tokios patirties, kuri gali virsti į naudingus įgūdžius, ar užsidirbant šiek tiek pinigėlių, už kuriuos gali visada nusipirkti geresnių rūbų ar inventoriaus. Kai pagalvoji, tikrai smagu, kad bent kažkas tau primins tuos senus laikus, iš kurių atkeliavai… bent jau mokytis apie naujus dalykus reikės mažiau…

Ar tai ta ateitis, kurioje kažkas gali skaityti mano mintis?!

Galbūt skaitančių ir yra, bet tikrai tai darau ne aš… Tiesiog pasakoju tau apie tai, nes pats dar visai neseniai buvo toks pats kaip tu… bet dabar… jaučiuosi tikrai gana keistai… Gamta, mėlynas dangus ir oras pasilikti čia tikrai vilioja, bet, kitavertus, ši ateitis kitokia nei norėtųsi, kad būtų… Visa tai, atrodo kaip pragaras… Tiesa, gražus… Galbūt, todėl norėtųsi kažkur užrašyti tris šešetus, sudarančius Žvėries skaičių, dar kažkada buvusį kitaip žinomą, kaip Šėtono arba Antikristo skaičių. Norisi padaryti tai vien tam, kad visiems, kurie atmerkia akis kaip tu, kad pagaliau jie pateka į pragarą… gražų pragarą… tokį, apie kurį jokiose religinėse knygose nebuvo anksčiau rašyta… Bet, deja, negaliu. Kažkur surastas mažas kreidos gabaliukas lūžinėja. Užrašyti pavyko tik du skaičius… ir šie atrodo gana keistai… lyg, kažkas tarp jų būtų padėjęs kablelį…