Nekenčiu šito žaidimo kūrėjų. Ne, ne iš tikrųjų. Aš draugiškai. Bet jei manęs paklaustų ‘kodėl’, tai sakyčiau, kad už pasaką be galo. Ne, aš suprantu, kad Harių Poterių vaikams niekada nebus per daug, bet kam mums reikia daugiau? Spiderwick apskritai kaipo toks projektas atsakė į šį klausimą. Reikia daugiau todėl, kad atsiranda žmonių, galinčių padaryti geriau. Ir tokiu būdu tie, kurie sukūrė šitą žaidimą, tęsia tą nesibaigiančią pasaką. O dabar didysis klausimas: ar tikite pasakomis?

Viskas prasidėjo po to, kai Artūras Spaidervikas (su Artojumi neturintis nieko bendro :)) atrado aplink savo dvarą alternatyvų pasaulį. Kadangi pats buvo mokytas žmogus, didžiąją dalį visų savo pastebėjimų jis užfiksavo žurnale/knygoje. Po to jo istorijos linija nutrūko ir užleido vietą šių dienų dramai: jauna trijų vaikų motina išsiskyrė su savo vyru ir persikėlė į užleistą Spaiderviko dvarą. Bet nuo šio taško motina mums neįdomi, todėl aptarkime visus tris vaikus, kuriuos mums teks valdyti: du dvyniai broliai Simonas ir Džeredas bei jų sesė Malori. Džeredas tai aišku visų įvykių ašis – tuojau pat išgriauna dvaro sienoje skylę, pakyla mažyčiu liftu į Spaiderviko slaptas dirbtuves palėpėje ir pradeda raustis. Atkapstęs kiek aukščiau minėtąją Artūro knygą vaikas imasi ją studijuoti ir jau labai greitai įsitikina, kad jų pasaulis – ne vienintelis. Bandydamas kažką aiškinti sesei arba broliui Džeredas nesusilaukia jokio dėmesio, o tik spyrio per sėdimąją ir būną greitai pavaromas šalin. Bet berniukui kas? Pasiema tokią gerą, medinę beisbolo lazdą, susiranda kažkokį įnamį, tas jam atkapsto akmeninį žiedą, pro kurį galima matyti alternatyvų pasaulį ir nuotykiai prasideda… Didysis klausimas išlieka: ar tikite pasakomis? O jei netikite, tai galbūt norite patikėti? 🙂

Jeigu atsakymas yra taip

Žaidimas gražus tuom, kad yra pritaikytas ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Bet tai, kad jis yra ir suagusiems – minusas, o koks būtent sužinosite kitoje pastraipoje. Dabar dėl vaikų. Viskas, kas reikalinga jaunųjų žaidėjų džiaugsmui – vietoje. Kalba eina apie įdomius, smalsius ir tikroviškus vaikų personažus, taip pat apie smagiai išraitytas užduotis (panašias galima pastebėti Hario Poterio žaidimuose) ir labai, labai pavyzdingą tokiam žaidimui grafiką. Po galais, čia yra net efektai… Bet tokie rimti: Džeredas pašoka su beisbolo lazda į orą, viskas akimirkai sustingsta (taip sustiprinamas būsimo smūgio įspūdis), o tada su griausmu nusileidžia ant žemės ir parbloškia aplink susibūrusius priešus. Bet toks jau tas Džeredas: ir smalsus, ir drąsus. Tokie veikėjai kaip įprasta žavi žmones, todėl jie būtini bet kokio masto nuotykyje. Tuo tarpu Simonas yra kur kas kuklesnis, vaikinas domisi įvairiausiais išradimais, pats puikiai tokius meistrauja ir t.t. Kai Džeredo drąsa ar jėga nelabai kaip gali būti panaudota, į pagalbą pasitelkiamas Simono protas ir sugebėjimai. Jam tik duok daiktų ir jis tau padarys bet ką. Man tokie veikėjai patinka, nes pasakoms tai – būtinas akcentas. Be to jie, kaip įprasta, yra labai smagūs savo tuo pacifistišku charakteriu. Maždaug ne ne, nė musės nenuskriausčiau, tikrai, bet ginklą, jai užmušti, aš tau padarysiu, tikrai. Malori iš viso trejeto vienintelė atrodo brandžiausiai. Tokios kaip ji mūsų šalyje dažniausiai jau daugiabučių laiptinėse sėdi bernams ant kelių ir gurkšnoja sidrą. Žaidime visgi to nėra: mergaitė, matosi, išlaikyta, tačiau mergaitiškai principinga, gal kiek iš aukšto žiūri į jaunesnius už save brolius ir, kaip bebūtų keista, vienintelė kovoje su priešais naudoja šaltuosius ginklus. Pavyzdžiui, špagą 🙂 Na, turiu pripažinti, kad kovose orientuojasi ji tikrai šauniai. Ir fektuotis su ja man net labai patiko, aukščiausia klasė. Jeigu dabar būtų kuriamas Karibų Piratų žaidimas (turiu omenyje normalus, teikiantis malonumo), tai aš, leidėjų vietoje, samdyčiau Spiderwick Chronicles kūrėjus – kovos su kardais būtų aukščiausios prabos.

Jeigu atsakymas yra ne

Jeigu jūsų atsakymas į klausimą „ar tikite pasakomis“ yra neigiamas, tai šis žaidimas tokio požiūrio nepakeis. O aš pateiksiu faktus, kodėl jis ir neturėtų pakeisti. Visų pirma tai pačio magiško pasaulio koncepcija. Iš esmės tai tas alternatyvus pasaulis, kurį, naudodami specialų akmenį su skyle, pamato vaikai, priklauso fėjoms. Bet egzistuoja jame ne vien fėjos. Be jų čia karts nuo karto prabėga koks goblinas… Aišku, vos vaikai įžengia į svetimą pasaulį, goblinai jų jau laukia. Goblinams reikia knygos. Ko reikia vaikams – nėra aišku, bet jie aktyviai dalyvauja bendroje su goblinais veikloje. Čia primena vieną vaikystės žaidimą, kur banda vaikų pamažu artinasi prie kito vaiko, kuris simbolizuoja vilką ir dainuoja provokuojančias daineles, kol galiausiai vilkas metasi jų pusėn ir stengiasi kurį vieną sugauti. Taip ir čia. Bijo vaikai vilko (goblinų), bet vis tiek lenda. O kad padrąsintų vaikus tai goblinai būna patys kurį su savimi išsitempia. Pats drąsiausias ir aktyviausias čia, aišku, Džeredas, nes jis vienintelis nuo pat pradžių tikėjo stebuklais ir pasakomis, jo brolis ir sesė į tai žiūrėjo šaltai, bet kai pajuto realią grėsmę tai reiškėsi neblogiau už patį Džeredą. Kaip jau sakiau, ypatingai grakščiai ir gražiai juda su špaga rankose Malori. Mane sužavėjo, bet visiškai nepatiko fėjų gaudymas. Jas gaudyti bus privalu, nes jos naudojamos kovose su goblinais. Bet štai bėda… Užmetus ant fėjos tinklą prasidės erzinantis mini žaidimas, kur per duotą (labai, beje, ribotą) laiką reikės baltame popieriaus lakšte „nupiešti“ sugautą fėją. Jei nepavyksta ji ištrunka ir jūs visomis keturiomis vejatės ją, nes fėjos yra jėga ir jų labai reikia. Goblinai tai labai pasyvūs. Jie dažniausiai stovi ant kokio žemės iškilimo ir viskas. Jiems kažkaip vienodai rodo. Aišku, jei artinsitės jie lįs, tačiau veikėjai juk ginkluoti… Dabar kas nepatiko tai kažkokių konkrečių daiktų paieškos. Kadangi žaidimas iš pagrindų šiaip skirtas vaikams, žaidžiant toks neatrodo. Dažnai, labai dažnai reikės kažko ieškoti. Ir tas kažkas taip pat dažnai yra didžiausias sąrašas daiktų, kurių reikia Džeredui, kurių reikia Simonui arba kam nors dar. Ir jūs jų ieškote. O ieškote orientuodamiesi pagal angliškus pavadinimus, kas mūsų lietuviškiems vaikams gali pasirodyti kėblu, todėl ir reikia pasitelkti į pagalbą bent minimalias anglų kalbos žinias demonstruojantį tėvelį. Kartais galima viską padaryti ir be anglų, tereikia logiško supratimo. Arba tiesiog bėgioti ir aklai spaudinėti prie bet ko priėjus A mygtuką, tačiau tai, patys žinote, ne išeitis.

Jeigu atsakymas yra ne, bet norėčiau

Taigi jeigu jūsų atsakymas į didįjį klausimą „ar tikite pasakomis“ yra „ne, bet visai norėčiau“ – Spiderwick Chronicles sukuria tam visas būtinas sąlygas. Na, pradėkime nuo to, kad čia, sakyčiau, yra tikrai visai originali istorija. Nežinau kodėl, bet šitas žaidimas man net kažkuom labai primena 2000 metų Animorphs. Ten skirtingi paaugliai galėdavo pasiversti į skirtingus gyvūnus ir taip visi drauge vykdė įdomias užduotis. Tai va pradėjęs Spiderwick visų pirma išpūčiau akis dėl to, kad šis žaidimas nėra lėkštas, o po to iškart prisiminiau Animorphs. Nežinau, kiek čia dabar žiūrėjau, tai tas klasikinis nuotykis negauna daug, bet vėlgi… Nei tada nei šiandien užsienis žaidimų nevertino taip, kaip tą daro lietuvis. Be to, jei norite išbandyti pasakiškus herojus, žaidime leidžiama valdyti tokį gan keistą įnamį, kuris mažo ūgio, bet judrus ir šnekus. Įdomus priedas prie bendro vaizdo. Gan keista, bet Spiderwick ir muzika įsimintina. Kai lakstai po didžiulį dvarą skamba labai deranti prie žaidimo ir tam tikrą nuotaiką sukurianti muzika. Gražus ir spindintis medalis kūrėjams už tai.

Be atsakymo

Jeigu jums niekas nesvarbu, o greičiau norite žaisti, tai tuomet lai didysis klausimas lieka retoriniu, o Spiderwick pasakiško pasaulio durys – plačiai atlapotos. Jame jūsų laukia daug kas, bet svarbiausia, kad viskas, ką rasite šiame žaidime yra įmontuota į jį su skoniu ir atsakingai. Dabar kai prisimenu tai, ką mačiau, aš nesiraukau. Kartais, tiesa, šypteliu (Simonas iš namų apyvokos daiktų ir rakandų susikonstravo keistą, bet patrauklų ginklą, šaudantį… patys pamatysit, kuo :)). Bet visa tai galioja jums tik tuo atveju, jei linksite, kai jus pavadina vaiku arba jei norite prisiminti vaikystę. Jei užaugę svajojat būti dideliais raumeningais vyrais arba, jei esate mergina, manekenėmis, tuomet tai ne jums. Laukit Fable 2 :). Bet jei va užeina silpnumo akimirka ir norisi pasvajoti, palakstyti po tikrai pasakišką pasaulį arba paklausyti gan įdomios istorijos, prašau – durys į vaiko širdį visuomet atidarytos.