Iš žurnalo PC Klubas 2007/04. Autorius: raw

„Supreme Commander“ buvo anonsuotas dar 2005–ųjų metų rugpjūčio mėnesį. Žaidimo pasirodymo teko laukti ilgiau nei dvejus metus. Arba jis turėjo beviltiškai pasenti iki pasirodymo, arba turėjo būti ištobulintas iki beprotybės.

Fantastiškasis trejetukas

„Supreme Commander“ prieš mus išsirikiuoja trys kovojančios šalys ir visos prašo: „Pažaisk už mane, pažaisk už mane“. Nori nenori turi dvi iš jų nuvilti ir pasakyti, kad palauktų savo eilės. Nes vienu metu žaisti galima tik už vieną. Kaip visada. Rasės (eilės tvarka): United Earth Federation, Aeon ir Cybran. Jei pirmuosius gali priimti kaip tradicinę „žmonių“ rasę, tai kitos dvi kur kas egzotiškesnės.

Kažkada žmonės Galaktikos užkampyje užtiko pernelyg ramią svetimą rasę ir pamanė, kad Visatoje iš jų gali likti tik vienas, todėl be gailesčio ją sunaikino. Tam tikra žmonių grupuotė, šventai tikinti ir išpažįstanti senovinę filosofiją, susižavėjo nelaimingųjų idėjomis, perėmė tradicijas ir gyvenimo būdą. Ji tapo Aeonais. Tik ši rasė nebuvo rami. Ji iškėlė sau šventą tikslą — išvalyti Visatą nuo netikėlių.

Cybran yra pusiau žmonės, pusiau robotai. Kiborgai. Terminatoriai :). Na, gal ne visai. Istorija yra kur kas dramatiškesnė. Vieną dieną kiborgams nusibodo vergauti žmonėms, jie nutarė kovoti dėl savo teisių, tačiau kova nebuvo sėkminga, žmonės aktyvavo programą, padedančią pamišusias būtybes grąžinti į protą. Cybran laimei, vienas profesorius su grupele bendraminčių sugebėjo pasprukti ir ėmėsi kurti atskirą civilizaciją. Be abejo, tyliai ir vienišiems kiborgams–simbiotams neilgai pavyko ištūnoti. Proto brolių rankos ilgos.

Pasaulių užkariavimas

„Supreme Commander“ pasaulyje nereikės ilgai keliauti kosminiais laivais. Vis dar funkcionuoja geriausiais Žemės Imperijos, amžiną jai atilsį, laikais sukurta portalų sistema, kuri atveria duris į daugelį tolimų pasaulių. Tai kaip attidaryti koka–kolos buteliuką. O ir tūkstantinės armijos nereikės vesti per siauručius vartelius. Visą purviną reikalą (bent jau pradinį) atlieka „komanderis“ — jūs. Taip, vadui suteikiamas jūsų pasirinktas profilio vardas, įvairiausius atnaujinimus taip pat „darysite“ sau. Nemalonu? Išoriškai toks „komanderis“ primena „mechą“ iš atitinkamų žaidimų, o struktūriškai vienas paprastas žmogeliukas (aeonukas, cybranukas) sėdi galingame mechanizuotame šarve, naudojasi šio kojomis, rankomis, ginkluote ir kitais Dievo… eee… kūrėjų suteiktais sugebėjimais.

Naujojoje žemėje jis pastato būtiniausius namus, įkuria bazę, gali net kariauti, tik svarbu per daug neįsijausti. O tada galima pasigaminti tikrą statybininką, kuris turi kelias papildomas statybos savybes. Ir taip toliau: pastatai, armija, gynybos įtvirtinimai, jūrų laivynas, oro laivynas…

Du pagrindiniai resursai šiame žaidime: energija ir materija. Energijos gavybos stotis galima statyti tik tam tikrose vietose, todėl dėl jų užverda intensyvi kova. Papildomai statomos energijos ir materijos kaupyklos. Pritrūkus materijos galima į ją iškeisti energiją. Tik, aišku, kažkam teks komisiniai. Energija nenaudojama šaudymui (išskyrus kelis specifinius atvejus), bet statybos, gamyba, radaro darbas, apsaugos laukai suryja jos išties nemažai, todėl energijos pamiršti nevalia. Kaip ir savo dienpinigių. Energijos generatoriai energijos gamins daugiau, jei greta stovės kaupykla. Arti generatoriaus stovinti gamykla savo reikmėms naudos mažiau energijos. Lyg ir reikėtų viską statyti aplink energijos šaltinius, bet tokiu atveju vienu smūgiu galima visko netekti, todėl žaidėjui teks pačiam pasirinkti statybų planavimo taktiką, įvertinti riziką.

Smegenų dantračiai

Priešo DI gana neprastas, todėl atsipalaiduoti iš viso nepatartina. Jis sugeba paskleisti melagingus taikinius, kuriuos beviltiškai stengsis medžioti jūsų pasiųstas būrys, surinkti skirtingų kariuomenės rūšių (kad pridarytų daugiau bėdos) kariauną, o jau užimti energijos šaltinį tikrai nepasikuklins. Pastebėjęs, kad vienoje vietoje sukaupėte nepadoriai didelį statinių kiekį (ypač jei ten daug elektros stočių), būtinai atsiųs pasisvečiuoti bombonešių eskadrilę. Savo vadą saugoti būtina. Jo netekus pralaimėjimas ateina nedelsiant. Akinantis branduolinio sprogimo blyksnis, liepsnose ištirpę kariai… ir ramybė. Ir išsaugojimo kvietimas. Tik nereikia manyti, kad jis, kompiuteris, neklysta. Iš tikrųjų jis toks, kaip mes. Kartais net bukesnis. Gali į jūsų bazę atsiųsti tuščią transporto mašiną ar bet kaip išdėlioti savo pastatus. Nors, tiesą sakant, „bet kaip“ atrodo tik mums, jis gudrus… Jei nebūtų nugalėtas, ta planavimo sistema būtų padėjusi jam iškilti į aukštumas.

Parako kvapas

Kiekviena šalis turi įdomių, tik jai būdingų vienetų. Žemiečiai labiau pasikliauja sunkiąja technika, tuo tarpu Aeon mėgsta siauros specializacijos, tačiau labai galingą ginkluotę. Cybran technika atrodo pažangiausia, lazerinė, tinkama visur, tiksli, tačiau turi trūkumų puolant įtvirtinimus. Metalinis voras, skraidanti lėkštė, povandeninis lėktuvnešis — tai maža dalis stebuklingos technikos, kurią mums nusiteikęs pademonstruoti „Supreme Commander“. Tobulėjant atsiranda papildomų vienetų, tačiau senieji vis dar lieka naudingi. Atskiros karių rūšys efektyvios tik prieš tam tikras kitas rūšis. Branduolinę raketą numuša priešraketinė gynyba, artilerija smogia tik tolimam priešui, bombonešiai bejėgiai prieš lėktuvus…

Kiekvienos tautos kova tęsiasi per šešis lygius. Nesistebėkite, jei kovojant už antrą ar trečią jėgą teks atsidurti matytuose pasauliuose. Taip turi būti, kova vyksta dėl tų pačių vietų. Tik požiūrio taškas kitas. O tikslas tas pats. Lygių yra nedaug, bet jie užima laiko. Kai pagaliau pavyksta pasiekti užbrėžtą tikslą (pagal video pranešimus mažame langelyje — „Dostya out“), žemėlapis tik py@#… eee… Tik fit — ir išsiplečia: padidėja jo ribos ir gaunamas naujas nurodymas. Po kurio laiko viskas pasikartoja. Ir dar paaiškėja, kad pagrindinė gynyba sukurta ne ten, kur derėtų…

Taip pasikeitusios sąlygos turėtų apsunkinti vienetų kontroliavimą, tačiau žaidime šitas reikalas išspręstas puikiai. Be visiems žinomų kontrolinių grupių galima paprastu pelės ratuko pasukimu vaizdą nutolinti taip, kad viskas matysis kaip iš kosmoso. Visi vienetai, pastatai pavirsta paprasčiausiomis spalvotomis geometrijos figūrėlėmis, kurias labai patogu pažymėti iškart. O po to taip pat įtempus tik piršto raumenis priartinti vaizdą iki vėjo nugairintų kareivių fizionomijų. Kad ir metalinių. Jei maža tokios savybės, žaidėjas gali padalinti ekraną į dvi dalis ir įsakinėti kiekviename vaizde esantiems kariams atskirai. Paprastai žaidimuose kamera artinama ir tolinama savo malonumui, o „Supreme Commander“ tai daryti verčia būtinybė. Įvairūs mygtukai leidžia įjungti arba išjungti papildomas savybes: šūvio pasiekiamumo zonos rodymą, vado savybių stiprinimą…

Laisvasis žaidimas

„Supreme Commander“ nežaisti „skirmish“ yra tiesiog nusikaltimas! Tik ten atsiskleidžia visa kompiuterinio priešininko klasta ir proto miklumas. Priešininką galima pasirinkti „Easy“, „Normal“ arba vieną iš trijų (!) „Hard“ sudėtingumų. „Horde“ puolimui naudos paprastesnius kovinius vienetus, „Balanced“ bus šiek tiek vikresnis, o „Tech“ stiprinsis negailėdamas jėgų ir neleisdamas atsikvėpti siųs galingiausius karius. Kiekvieno teisė rinktis pagal nosį. Didesnei nosiai patarčiau „Balanced“, o tikram „šnobeliui“ — „Tech AI“.

Paveiksliukas

Vaizdą nutolinus maksimaliai, kaip minėjau, lieka tik trikampiukai, priartinus pasimato, kad modeliai nėra nušlifuoti idealiai. Dilde reikėjo, dilde. Gražiai krenta lėktuvai, dega pastatai, pralekia raketos, žemėje įsispaudžia tankų vėžės. Aišku, gražiausia yra destrukcija. Daug vienetų smarkiai apkrauna kompiuterį, todėl stabdžiai žaidžiant — beveik garantuotas dalykas. Nebent einate koja į koją su technikos naujovėmis. Įdomu, kokiais kompiuteriais buvo kuriamas žaidimas, jei jį gamino pustrečių metų. Kiekviena tauta atrodo skirtingai, modeliai skiriasi spalva ir specifinėmis techninėmis detalėmis. Net energijos srautų linijos tarp atskirų vienetų kiekvienai tautai yra skirtingos spalvos ir formos (ar išgaubtumo).

„Supreme Commander“ — vienas iš tų žaidimų, kuriuos privalu turėti ir išbandyti. Jis turi žavių specifinių bruožų, kurie sužavi ir priverčia jį įsiminti ilgam. Vienintelis ryškesnis trūkumas — reikalavimai sistemai. Jei kompiuterį atnaujinsite dar šiemet, vis viena priglauskite „Supreme Commander“, ir jis jums atsilygins. Maloniais įspūdžiais.

Vertinimas

Pirmas įspūdis:

Nagi, nagi. Mechas — į ataką. 8,5

Grafika:

Gal kai kur ir reikėtų pataisyti, bet tikrai neblogai. 8,9

Garsas:

Priešiškumo nesukelia. 8,8

Įdomumas:

Tas besiplečiantis žemėlapis…9,3

Valdymas:

Artinti ir tolinti naudinga. 9,0

Bendras:

Puikus žaidimas, įsimintinas. 9,2