Nusprendęs nustoti žaisti gerai visiems žinomus „AAA“ žaidimus ir pradėjęs savo kelionę po dar mažai ištyrinėtus žaidėjų takus gali atrasti tikrą žaidimų Eldoradą arba per žioplumą patekti į visiškai nevykusių žaidimų šiukšlyną. Bet kartais, gali aptikti ir kažką tokio kaip „Enchanted Arms“.

„Enchanted Arms“ nėra naujas žaidimas. Šis JRPG senąjį žemyną pasiekė prieš ketverius metus. Įsigijau jį ganėtina spontaniškai, net nenutuokdamas kas čia per žaidimas. Kaip senais gerais laikais, pasiklioviau tuo, ką mačiau ant žaidimo dėžutės. Ant jos puikavosi užrašas „Pirmasis tikras Xbox 360 RPG žaidimas“. Tai ne visai tiesa, reikėtų užrašą pakoreguoti į „JRPG žaidimas“, nes būtent šio sub-žanro grynuolis ir yra „Enchanted Arms“, su visais to pliusais ir minusais.

„Enchanted Arms“ taip ir netapo populiariu žaidimu. Rodos tapti hitu sąlygos buvo palankios: jau senokai nebuvo didelio mąsto JRPG žaidimo, o stambaus kalibro šio žanro atstovai buvo nustumti į 2007 metus. Deja, tuo metu išėjo garsusis „The Elder Scrolls IV: Oblivion“. Žaidimai atstovaujantys skirtingus sub-žanrus, „Oblivion“ – evoliucionavusį RPG, o „Enchated Arms“- senosios mokyklos JRPG. Keista, bet ne vienas ir ne du apžvalgininkai šį žaidimą lygino su „Oblivion“, dėl ko „Enchanted Arms“ buvo tyliai ir ramiai pasiųstas po velėna. Aš, kaip JRPG fanas žvelgsiu iš kitokios perspektyvos ir stengsiuosi nesivelti į abejotinos prasmės palyginimus su vakarietiškais RPG žaidimais.

„Enchanted Arms“ yra kažkuo kitoks nei kiti mano žaisti JRPG žaidimai. Galiu pasakyti, kad „Enchanted Arms“ yra kol kas prasčiausią pirmą įspūdį palikęs JRPG žaidimas. Istorija, veikėjai, aplinkos, kovos…- visa tai nieko gero nežadėjo.Turiu prisipažinti, kad žaidimą norėjau išjungti jau po kokio pusvalandžio. Bet laimei, kažkaip įstengiau prisiversti pažaisti dar truputį ir dabar dėl to labai džiaugiuosi, nes „Enchanted Arms“ yra puikus pasirinkimas tikram JRPG fanui.

Veiksmas prasideda Jokohamos universitete (tai nieko bendro neturi su realiu Jokohamos miestu), kur studentai Atsuma, Toja ir Makoto klausosi paskaitos apie Golemų karą, vykusį prieš tūkstantmetį. Jo metu žmonių sukurtos karo mašinos vadinamos golemais stojo prieš savo kūrėjus. Po įnirtingų kovų žmonėms pavyko nuginkluoti golemus ir priversti juos dirbti liaudies gerovei, o pačius galingiausius, vadinamus „Devil Golems“ saugiai atskirti nuo magijos ir išorinio pasaulio įkalinat požemiuose. Atsuma įkalba savo draugus Toja ir Mokato nusiplauti nuo paskaitų ir eiti į miesto šventę. Ten pramogaujant, prasideda Golemų maištas. Trijulė nusprendžia išsiaiškinti kas čia vyksta ir pradeda kelionę, kuri kardinaliai pakeis jų gyvenimus.

„Enchated Arms“ istorija yra ko gero pati stipriausia žaidimo dalis. Iš pradžių truputį sunkoka susiprasti kas ir kaip, bet vėliau labai prisiriši prie veikėjų ir darosi labai smalsu kas bus toliau. Istorija nėra pernelyg sudėtinga ir paini, dėl to ganėtinai greitai įsisavinama. Tai akivaizdžiai parodo, kad žaidimas taikytinas jaunesnei auditorijai. Čia nebus kraujo, nebus keiksmažodžių ir didelio kiekio smurto. Vietoje to, gausi nemažą dozę gyvenimiškos patirties ir žmogiškųjų vertybių suvokimo. Paskutiniu metu to pasigendu žaidimuose. Siužeto varomasis variklis šiais laikais kerštas, pinigai, arba vadovybės įsakymas. „Enchanted Arms“ ta varomoji jėga yra draugystė, kuri nugali viską.

Labai liūdna, bet istorijos pateikimas nevykęs. Originaliai, „Enchanted Arms“ buvo planuotas kaip trijų DVD žaidimas, tačiau „Ubisoft“ spaudžiant užbaigti žaidimą iki „Xbox 360″ starto Japonijoje , šis JRPG žanro atstovas buvo išleistas viename diske. Dėl to, beveik visa istorija perteikiamai vien veikėjų pokalbiais bei tik kartais rodomomis animacijomis, dar rečiau – video intarpais. Tad dažniausiai teks pasinaudoti vaizduote. Gerai, kad bent jau PAL versijai paliko originalų japonų įgarsinimą, kuris turiu pripažinti, yra atliktas geriau nei angliškas, na gal išskyrus pagrindinį veikėją Atsuma, kurio įgarsintojas japonas jo asmenybei suteikia per daug nereikalingo pykčio ir samurajiško rimtumo.

Tam tikroms problemoms išaugus į globalinį lygį, teks pakeliauti pasaulį. „Enchanted Arms“ pasaulis nėra didelis. Netgi sakyčiau jis yra visai mažytis. Yra vos keletas miestų, o visur kitur laukinė gamta su apribota judėjimo laisve. Išties labai liūdna, kad kūrėjai ne visoms aplinkoms skyrė vienodai dėmesio. Kai kurios aplinkos, ypač pradžioje atrodo labai šaltos, niūrios ir dirbtinės. Vėliau pakeliavus po kalnus ir miškus su pasakiškais kraštovaizdžiais atrodo, kad tai kūrė visai kiti žmonės. O tada staiga vėl į kažkokią blyškią vietovę užklysti. Labai nepatiko tai, kad laisvė keliauti yra velniškai ribota. Maždaug tik pačioje žaidimo pabaigoje gavau galimybę tyrinėti pasaulį nevaržomai. Teoriškai niekas Tau nedraudžia eiti kitur nei liepia istorija, bet praktiškai visada atsiras kelią užtvėrusios uolos ar stovinti sargyba. O jei niekas praėjimo į kitą vietovę nesaugos, Atsuma garsiai pagalvos: „Hmm, čia ne tas kelias kuriuo turėčiau eiti“. Patyrusiems žaidėjams toks vedžiojimas už rankos yra erzinantis, tačiau JRPG naujokams neleidžiantis „nugrybauti“ ten kur nereikia ir susikauti su dešimteriopai didesnio lygio priešu.

Susikovus susidursi su itin užkabinančia bei puikai subalansuota kovos sistema. Kova vyksta ėjimais, o pats kovos laukas yra padalytas į langelius. Kova vyksta taip: išsirenki veikėją, tada pasirenki norimą atakos rūšį ir galiausiai priešą kurį nori pulti. Paskui taip pat padarai su likusiais trimis savo veikėjais. Kaip ir viskas šiame žadime, tokia kovos mechanika iš pradžių labai nepatiko, bet vėliau supratau, kokias taktikos ir kovojimo strategijos kūrimo laisves ji atveria. Panaši sistema buvo ir „Shinning Force“, tačiau čia ji veikia kur kas geriau ir intuityviau. Kovojant „Enchanted Arms“ reikia kreipti dėmesį ne tik į tai kokią ataką naudoti, bet ir kaip kur pastatyti veikėją, kad jo nepasiektų priešų atakos.

Norėsi to ar ne, kautis reikės labai dažnai. Su priešais susidursi atsitiktinai klajodamas po pasaulį, kas yra įprasta JRPG žaidimuose. Gaila, bet kovos vyksta gerokai per dažnai. Kartais būna taip, kad pajudi vos keletą žingsnių ir vėl matai iš langelių sudarytą areną bei veikėjus laukiančius Tavo komandos.

Laimei, šį reikalą galima truputį pataisyti. Visų pirma, yra kovos pagreitinimo mygtukas, kurį mano nuomone turėtų turėti kiekvienas JRPG žaidimas ėjimais, be jokių išimčių. Veikia jis labai paprastai: nuspaudus „Y“ mygtuką atliekamų atakų animacijos rodomos pagreitintai, dėl to nereikės kiekvieną kartą peržiūrėti kartais ganėtinai ilgų priešų ir savo personažų atakų. Be tai dar ne viskas. Yra ir automatinės atakos režimas, kada kompiuteris už Tave nuspręs ką Tau reikia daryti. Visa tai aktyvuojama poros mygtukų paspaudimu. Žinoma, kompiuteris sąmoningai nenaudos pačios geriausios taktikos, tad visą žaidimą naudoti automatinės kovos labai nerekomenduotina dėl mažesnių kovos bonusų, kurie smarkiai atsiliepia veikėjų vystymuisi.

Iš kovos galima ir pabėgti ir kitaip nei kituose JRPG žaidimuose, beveik su šimtaprocentine tikimybe, išskyrus bosus. Pabėgimas iš kovos ar labai didelė žala patirta jos metu mažina VP taškus, kurių pagalba po kiekvienos kovos Tavo veikėjams bus atstatomi tokie taškai kaip HP (gyvybės) ir EP (kituose JRPG žinomi kaip AP; šie taškai naudojami atakoms rengti). VP stulpeliui pasiekus nulį, kiekvieną kovą veikėjas pradės su 1 HP ir 1 EP tašku, kas be gėrimų pagalbos yra garantuotas pralaimėjimas.

Atstatyti veikėjų parametrus galima ne tik geriant gėrimus ar atstatant juos spec. stotelėse, bet ir juos trumpam pašalinat iš pagrindinės grupės. Tada į sceną įžengia golemai. Juos galima pirkti arba susimedžioti (visai kaip pokemonus). Į tinkamą padėtį pastatytas golemas gali būti n kartų galingesnis už žmones, net ir įvertinus tai, kad golemai negali išmokti naujų atakų ir iš viso neturi uber galingų „EX“ atakų, kurias gali atlikti tik žmonės užpildę EX stulpelį. Jis pildosi patiriant didelę žalą. Golemai į ir taip taktika pagrįstą žaidimą įneša dar daugiau strategijos, kuomet reikia spręsti pvz. ar į kovą pasiimti nuotolinėms atakoms puikiai tinkantį golemą ar visų rūšių atakomis pasižymintį, bet ne tokį stiprų žmogų.

Paskaičius ką parašiau galima įsivaizduoti, kad „Enchanted Arms“ sunkus, taktinis JRPG žaidimas. Tačiau taip nėra. Čia kaip ir su istorija be pasauliu – jis pritaikytas labiau JRPG naujokams, tad kažkokį didesnį pasipriešinimą galima patirti ilgesnį laiko tarpą nekėlus veikėjo lygio arba pačiose paskutinėse vietovėse. Visur kitur didesnių strigimų vargu ar bus. Gal tik verta paminėti keturių elementų šventyklas (vėjo, vandens, ugnies ir žemės) bei Holy Beast šventyklą, kurioje bus patikrinti Tavo sugebėjimai ir veikėjų ištvermė. Skirtingai nei kitos galingesniais priešais pasižyminčios vietovės, keturių elementų šventyklos netampa prieinamos tada, kai turi adekvataus lygio veikėjus. Jas rasi jau nuo pat pradžių keliaudamas po pasaulį. Aišku, pirmą kartą jas atradus įveikti tikrai nepavyks, bet turėsi supratimą kas laukia žaidimo pabaigoje. Čia irgi yra naujokų apsauga: pirmą kartą priėjus prie šventyklos įėjimo, žaidimas įspės, kad toliau laukia itin galingi priešai.

Žaidimas stengiasi žaidėjui taip viską išaiškinti, kad net naujokas pasijaus lyg laikomas paskutiniu durneliu. Kai kurios pamokos atliktos bene tobulai, pavyzdžiui kovos sistemos išaiškinimas su visai s ten „HP“, „EP“, „PP“, „SP“, „TB“, „EX“, „Combo“, „Upper Cut“, „Over Break“, „ELM“ bei aiškiai išdėstys kaip gaminti ginklus ir golemus. Apmokymai visada pasiekiami pagrindiniame meniu. Yra ir kvailų apmokymų, tokių kaip bežaidžiant „A“ mygtuku naudojamų komandų aiškinimas: „Atsuma, jei nori sudaužyti dėžę, prieik prie jos ir spausk „A“, „Žiūrėk Atsuma, kopėčios! Jei nori jomis lipti, prieik ir spausk „A“, „Atsuma, čia yra teleportas, jei nori juo pasinaudoti, priek ir spausk „A“, „ Atsuma, jei nori plaukti…“. Leisk atspėti brangus kolega, turėčiau spausti „A“, ar ne?

Šias laikais jau nieko nestebina RPG žaidimuose vykdyti „sidequest“us“. Dažniausiai jų nauda yra papildomi daiktai, naujos siužetinės detalės, geresnis pasaulio suvokimas. Labai nustebau, kai sužinojau, kad tokių dalykų „Enchanted Arms“ nesiūlo. Be siužeto, daugiau nieko negalima veikti. Na iš to liūdesio galima nukakti iki Londono (vėl gi, nereikia painioti su tikru miestu) pažaisti kazino. Kūrėjai kazino labai gyrė, bet realiai jis naudingas nebent keletui retų sugebėjimų išlošti ar šiaip laiką prastumti.

O taip stumdant matyt ir galima pasiekti kūrėjų deklaruojamą 50 val. žaidimo trukmę. Aš pilnai įveikiau visą žaidimą neskubėdamas per mažiau nei 40 val. , o tai tikrai nėra blogai, prisiminus kiek teko nukeliauti bei išgyventi ir svarbiausia išmokti to, ko mano nuomone sugeba išmokyti tik JRPG žaidimai – žmogiškųjų vertybių.

„Enchanted Arms“ yra tikrai neblogas JPRG žaidimas, kuris dėl savo paprastutės, bet žmogiškąsias vertybes iškeliančios istorijos bei labai kabinančios kovos mechanikos, pamalonins ne vieną JRPG faną. „Enchanted Arms“ paprastiems, mažiau patyrusiems žaidėjams yra nieko daugiau nei eilinis keistas japoniškas RPG žaidimas, tačiau senosios mokyklos fanui pro pirštus žiūrinčiam į JRPG žanro klišes tai gali būti tikras perliukas. Ir visa tai mažiau nei už dvidešimt litų.