Būti žaidimų serija „Street Fighter“ yra ir gerai, ir blogai. Gerai, pirmiausiai, dėl to, kad tai – jau dešimtmečius atpažįstamas pavadinimas, naujos šios serijos dalies kaskart laukia tūkstančiai ištikimų gerbėjų, o kūrėjai gali būti garantuoti žaidimo sėkme. Vienokia ar kitokia… O štai blogai būti „Street Fighter“ yra dėl tų pačių gerbėjų lūkesčių. O jie yra dvejopi. Nes gerbėjai vienu metu nori ir kad niekas žaidimų serijoje nesikeistų ir, tuo pačiu, kad joje rastųsi kažko naujo. Akivaizdu, jog su kiekviena nauja žaidimo dalimi tai padaryti – vis sunkiau. Bet kur dar visa krūva naujų žaidėjų, kurių įsijungtas „Street Fighter V“ bus pirmasis serijos žaidimas, kurį jie žais? Žodžiu, kūrėjams tikrai yra ką veikti ir, kaip bebūtų liūdna, panašu, kad su kiekviena dalimi jiems darosi vis sunkiau susitvarkyti.

Kompanija „Capcom“ žaidimus kuria jau nuo 1984-ųjų. O pirmasis jų žaidimų serijos „Street Fighter“ žaidimas pasirodė 1987-ais ir buvo skirtas „arkadoms“. Po metų jis persikėlė ir į namų žaidimų kompiuterius, kur prigijo išties ilgam. Kaip matome, iki 2016-ųjų ir skaičiuosime toliau. 29 metai. Akivaizdu, kad „Street Fighter“ yra viena pamatinių kompanijos žaidimų serijų (ilgaamžiškumu pranokstanti net kitus kompanijos arkliukus „Resident Evil“, „Mega Man“ ir kt.), kuriai kitąmet sukaks jau trys dešimtys metų. Ar tai, koks dabar yra „Street Fighter V“, primena mums apie nenumaldomai artėjantį įspūdingą šios serijos jubiliejų? Nuleidus galvą tenka pasakyti, kad ne. Kodėl? Būtent apie tai šį „apžvalga-rant‘as“ ir bus.

Pagrindinė „Street Fighter V“ problema yra ta, kad… šiame žaidime dar praktiškai nėra žaidimo. Per savo žaidėjo kelią aš turbūt pirmą kartą ištraukiau iš dėžutės žaidimo diską, įdėjau jį į konsolę ir pasijaučiau keistai: kodėl aš žaidžiu kažkokią keistą DEMO versiją? T.y. o, matau 16 veikėjų, pradedu žaisti su jais istorijos žaidimą (kurį „Capcom“ ilgai ir nuobodžiai gyrė bei pristatinėjo – „pagaliau pilnas, įvairus ir dramatiškas istorijos režimas!“) ir matau, kad šiame režime yra tik 16-os veikėjų istorijų DEMO versijos. Po 3 ar net tik 2 kovas ir menkutė intriga, kiekvieno iš jų kelio pradžia… „Capcom“, kol jūs išleidote šį žaidimą dabar? Aš išsakydavau šį klausimą balsu perėjęs kiekvieną iš visų siužetinių veikėjų pristatymų (kitaip nepavadinsi). O „Capcom“, pasirodo, tą uoliai išgirtą siužetinę kampaniją išleis, viskas gerai, bet tik birželį. Birželį! Tai kaip aš galiu apžvelginėti žaidimą, kurio didžiąją dalį gausiu tik birželį? O įsigijau – vasario mėnesį. Tai galbūt man labiau apsimoka ignoruoti ilgai lauktą žaidimą ir nusipirkti jį tada (gal net pigiau!), kai jis bus visiškai pilnas?

Suprasčiau, jei ši problema (turinio nepakankamumas) būtų juntama tik kalbant apie istorijos režimą. Bet šiuo atveju, deja, ne! Šiandien „Street Fighter V“ mes negalime žaisti nei tradicinio arkadinio režimo, kuriame vyktų laisvos kovos prieš AI, negalime paspausti ant užpilkinto iššūkių režimo ar net įeiti į žaidimo parduotuvę, kurioje taip norisi išleisti jau prikauptą krūvą žaidimo valiutos. Garbės žodis, tokio keisto jausmo žaidžiant žaidimą aš dar nesu patyręs: tai ar čia DEMO versiją, ar čia tiek neužbaigtas žaidimas, kad visi tą supranta, bet iš pasimetimo tyli? Dilema. Vieninteliai dalykai, ką šiandien žaidėjas, nusipirkęs „Street Fighter V“, galės su juo daryti, tai jau minėtos istorijos režimo DEMO versijos kiekvienam veikėjui, visai vykęs išlikimo režimas (kuriame su vienu pasirinktu veikėju teks išgyventi 30 kovų skirtingais sudėtingumo lygiais) ir, žinoma, kovos tinkle. Na, iš principo tai nėra taip jau blogai, bet vėlgi… Žaisdamas vis vien pasijauti apgautas. Ar apgaudinėjamas. Kita vertus, emocijoms nuslūgus ir suvokus, kad veiklos su žaidimu turi ne tiek ir daug, pradedi atidžiau stebėti (ir pastebėti!) tai, kas su šiuo žaidimu yra tikrai labai gerai.

Absoliučiai puikiems žaidimo vizualiems bei garsiniams atnaujinimams po pliusą uždėsiu kiek vėliau, o dabar negaliu nepasakyti, kad kūrėjai atliko fantastišką darbą prie „Street Fighter V“ veikėjų. Dabar galime įvaldyti 16 skirtingų veikėjų, kurių 8 – sugrįžtantys klasikiniai ir visiems jau iki kaulų smegenų gerai pažįstami. Pirmas geras dalykas, kurį norisi pasakyti kūrėjams – padėka, kad pasirinkus bet kurį iš senų veikėjų, net jei žaidi SF žaidimus nuo vaikystės, liksi nustebintas. Visi sugrįžtantys veikėjai yra atnaujinti, kiek pakeisti arba net tarsi sukurti iš naujo. Labiausiai nustebinęs veikėjas – Vega. Atsimenu, kad jis buvo tikrai ne mano veikėjas, sunkiai susikalbėdavau su juo žaisdamas senesnėmis konsolėmis, tačiau „Street Fighter V“ jo valdymas man – kaip sviestu pateptas. Ir tai nėra koks nors vienas kūrėjų priimtas sprendimas, dėl kurio pasijaučia tokia maloni permaina – akivaizdu, kad jie nuosekliai prie to padirbėjo, o laimi iš to žaidėjas: dabar Vega bus prieinamas ne tik užkietėjusiems jo gerbėjams.

Labai stiprų teigiamą įspūdį palieka ir beveik visi nauji veikėjai. Pradedant visiškai šviežia Laura ir baigiant kiek pastebimiau buvusius veikėjus pakeičiančia Karin – visi yra patrauklūs, unikalūs ir skatinantys pasirinkti juos daugiau nei vieną simbolinį kartą. Apskritai, kalbant apie veikėjus ir jų subalansavimą, „Capcom“ padarė kaip niekada didelį darbą. Žaidžiant „Street Fighter V“ visi veikėjai tapo gana lengvai prieinami, bet tuo pat metu ir visiškai skirtingi bei kiekvienas reikalaujantis įsigilinimo. Tai – labai gerai, nes žaidimas ne taip greitai atsibosta kaip bet kuris eilinis kitas muštynių žaidimas. Kita vertus, jei to, apie ką dabar rašau nebūtų, „Street Fighter V“, garbės žodis, tebūtų žaidimas absoliučiai vienam vakarui. Ir ši mintis yra ir labai juokinga, ir graudi tuo pat metu. Dabar parašysiu kaip paskutinis pensininkas, bet „ot laikai atėjo“…

Greitai pamėgstamas dalykas pradėjus žaisti „Street Fighter V“ yra kiek pakeista bei patobulinta pati kovų sistema. Aiškiai matyti, kad su kiekvienu sukuriamu, išleidžiamu, o vėliau tobulinamu šios serijos žaidimu, kūrėjai klausosi žaidėjų ir visi šie pasiklausymai priveda prie malonių rezultatų. Dabar kovos žaidime yra įtraukiančios kaip niekada – nauja sistema nebeleidžia parkritusio priešo užtvatyti be atvangos, o jei tam tikrais atvejais ir leidžia, parkritusysis turi bent tris kelius, kaip savo keblią padėtį atsukti prieš priešininką. Garbės žodis, kovos dabar greitos ir jose, nori nenori, dažnai tenka improvizuoti, todėl pirmąjį vakarą su „Street Fighter V“ net nepajutau, kaip sužaidžiau daugiau nei dešimtį kovų tinkle. Kovos tiek įvairios, kad net susidūręs su šimtu lygių už tave aukščiau stovinčiu žaidėju, žaisdamas imi ir nugali jį ar bent jau priverti varžovą paprakaituoti. Ir čia yra visas „Street Fighter V“ grožis – nesvarbu, kuris veikėjas yra tavo mėgstamiausias, ar kiek jau laiko žaidi šį žaidimą – vieną dieną ar vieną mėnesį – vis tiek turi gana didelį šansą nugalėti savo priešininką ar bent jau pasiimti iš mačo daugiau nei apgailėtino sutriuškinimo jausmą. Žinoma, tai garantuoja ir naujos „V-Skills“ bei „V-Triggers“ sistemos, kurios absoliučiai su kiekvienu skirtingu veikėju skiriasi, bet apie tai nesiplėsiu, nes žaidime yra labai išsamus bei patogus treniruočių režimas (ir, ačiū Die, šiuo metu jis jau prieinamas žaidimą įsigijusiems žaidėjams).

Žinoma, grafinis žaidimo apipavidalinimas bei muzikinis fonas – greičiausiai pastebimi teigiami „Street Fighter V“ dalykai. Grafika, kuri atsispyrė nuo jau teisingu keliu žengusio labai sėkmingo „Street Fighter IV“, paryškinta, papildyta bei pagerinta labai teisingose vietose, o žaidimo efektai bei pačių kovotojų modeliai – malonūs akiai. Labai geras šį kartą yra ir žaidimo garso takelis – žaidi ir tiesiog malonu klausytis bei net įkvepia sėkmingai užbaigti kovą. Ir garso takelis, kuriame susitinka pamiksuotos senos pažįstamų kovotojų muzikinės temos su naujomis kompozicijomis, visuomet, kaip pasirodė, skamba laiku ir vietoje. T.y. atitinka vykstančią kovą, kovos areną ar pačius kovotojus. Manau, kad netgi pabūsiu drąsus ir parašysiu, kad „Street Fighter V“ garso takelis yra geriausias visoje serijoje. Iš kitos pusės – o kas galėtų užginčyti? Įgarsinimas šioje dalyje, kuri pretenduoja į platesnį bei išsamesnį istorijos režimą, taip pat vykęs, bet jo išgirdau dar nepakankamai, kad galėčiau pasakyti galutinę nuomonę. Panašu, kad teks palaukti birželio…

Žodžiu, kalbėti ar rašyti galima tiek ir tiek, bet anksčiau ar vėliau vis tiek iškyla tas pats, vienintelis klausimas: „ar pirkti „Street Fighter V“ šiandien?“ Susumavus galvoje esančias prieštaringas mintis, galiu atsakyti „taip“ ištikimiems serijos gerbėjams, „dar ne“ tiems, kurie mėgsta už savo pinigus gauti išbaigtą produktą ir, vis tik, „ne“ tiems, kurie apskritai svarsto, ar verta pirkti, o gal geriau nusipirkti ką nors kito… Svarstantiems, šiuo atveju, lokiškesnis pirkinys būtų „Mortal Kombat X“ (arba naujai pasirodęs XL). Kita vertus tie, kas negali gyventi be kovų tinkle, mėgsta jas arba tiesiog renka bei žaidžia muštynių žaidimus, „Street Fighter V“ būtinai turėtų jei nenusipirkti, tai bent išbandyti. O pabaigai – filosofinis klausimas: gal žaidimas, kuris ilgus mėnesius vis sulaukia naujo bei nemokamo turinio (pamirštant faktą, kad tas turinys turėjo būti žaidimo dalimi nuo pat pradžių) – visai nieko?..