Pradėjus šiek tiek domėtis išmaniesiems įrenginiams skirtų žaidimų pasiūla iš pradžių stebinę ganėtinai dideli ir beveik kai kuriems PC žaidimams savo lygiu artimu – jei ne visa galva aukštesni – žaidimai jau pradėjo nebestebint. Tačiau, turbūt, tokia jau ta gyvenimo ironija, kad kuomet manaisi, jog daugiau niekas nebenustebins – pyst ir nustebina. Toks „nustebintojas“ – „Syberia 2“.

Turbūt pirmiausiai reikia paminėti, kad „Siberia 2“, iš tiesų, yra ganėtinai seno, dar 2004 metais išleisto žaidimo portas į mobilias sistemas. Ir, velnias, kaip aš mėgstu tokius portus. Galbūt senstu, bet sėdėti prie kompiuterio, kažką rimtai žaisti šiomis dienomis visai nekyla rankos, tad tokie sąlyginai kokybiški žaidimai kaip šis yra tikras išsigelbėjimas. Negana to, parduotuvėse esanti žaidimo kaina (5 doleriai) tikrai nesikandžioja ir neturi jokių papildomų mokėjimų, kurie paprastai, pavyzdžiui, nuspręstų apriboti procesą kokiais nors ėjimų skaičiais, kiek jų galėtume padaryt per dieną, jei norėtume toliau žaisti. Vienaip ar kitaip…

„Syberia 2“ prasideda beveik ten pat, kur baigėsi pirmoji dalis. Taip, net neabejoju, kad žaidimas tikrai turės daugiau reikšmės jei būsime žaidę pirmąją dalį, bet savo atveju jokių didesnių nepatogumų nepatyriau jos nebandęs. Čia kartu verta pažymėti, kad originalusis „Syberia“ yra „prie tų geresnių“, kurių įvertinimas šlovingoje „Metakritikų“ svetainėje siekia 82/8.5 balus.

Taigi, kaip jau minėjau, žaidimą pradėsime beveik ten kur baigėsi pirmoji dalis. Istorijos metu gausime valdyti visai patrauklią pikselių kombinaciją teisininkę Keitę Walker, siekiančią padėti kažkokiam senokui rasti tik jo vieno fantazijose esančią paslaptingą Siberijos salą, kurioje neva auga mėlyna žolė ir gyvena mamutai. Apskritai, jei ne pati žaidimo istorija, tai „Siberijos“ pasaulis yra tikrai vertas dėmesio: čia visai unikaliai persipina stympanko ir realistinio gyvenimo elementai. Tai yra, vienoje krūvoje galime rasti teisininkus, alkoholikus karius, kabaką, kuriame pardavinėjami saldainiai, automatonus – robotus ir kitokią „blatną“ technologiją, varomą ne kokia termobranduoline energija, o paprastomis anglimis.

Žaidimo atžvilgiu, „Syberia 2“ yra lyg koks pirmasis „Resident Evil“ ar panašūs tos serijos žaidimai. Tai yra, veikėjo valdymas iš trečio asmens perspektyvos, bėgiojant po nuotraukų pasaulį. Deja, ilgainiui tokia sistema ganėtinai nuvilia, ypač, jei užtrunkame ieškodami reikiamo objekto ir turime nuolat bėgioti per krovimosi langus, kurie, laimei, nėra labai ilgi. Apskritai, žaidimas galėtų būt interaktyvesnis. Tai yra, visose vietose žaidimas mums leis naudotis tik su konkrečiais daiktais ir maža to, juos parodys. Taigi, jokio „Shadowkeepinio“ tyrinėjimo ir eksperimentavimo. Nepaisant to, visas procesas yra tiesiai tipinis nuotykių žaidimas: pašnekėti su A, pašnekėti su B, nueiti iki C, paimti D ir nunešti E.

Kita vertus, net esant tokiems nurodymams, turbūt neišvengiamai prieisit vietą, kurioje tiesiog užstrigsit: negalėsit atlikt jokių tolimesniam progresui reikalingų veiksmų, su jumis nesišnekės nei vienas veikėjas…tad beliks du kartus spustelti „home“ klavišą ir aplikaciją nubraukti į viršų…iki kito karto.

Apskritai, „Syberia“ yra tikrai vertas tų kelių dolerių ar eurų, kadangi už juos gausime visavertį, puikios grafinės kokybės ir neprasto įgarsinimo, įdomaus „settingo“ bei ganėtinai gero proceso žaidimą.