Manau, pagaliau galime pasakyti neslėpdami, kad žaidimas „Destiny“, prasidėjus antriesiems jo gyvavimo metams, pagaliau įgauna savo tikrąjį veidą. T.y. tampa toks, kokio visi tikėjosi bei įsivaizdavo prieš pasirodant šiam, kaip skelbia net lietuviška žiniasklaida, daugiausiai kainavusiam žaidimui. Už teisingas permainas reikėtų dėkoti kūrėjams, kurie šiemet pristatydami pirmąjį reikšmingą žaidimo plėtinį „The Taken King“, juo ne tik praplėte originalaus „Destiny“ kampaniją, bet ir labai pastebimai atnaujino, o vietomis – perdarė, originalų žaidimą. O šis apdairus sprendimas leidžia laimėti abiejų pusių žaidėjams – tiems, kas žaidė „Destiny“ nuo pirmos dienos (nes gavo naują turinį, kuris gerokai kokybiškesnis už tai, prie ko jie jau spėjo priprasti) ir tiems, kas dar nežaidė „Destiny“, nes laukė tinkamo meto ar tiesiog neturėjo nuotaikos/progos. Dabar, su „The Taken King“, žaidimas išties tinkamas ir jį pradėti naujiems žaidėjams, ir su užsidegimu tęsti tiems, kas jau spėjo atšipinti į jį savo dantis (ar pirštus).

Ko gero kontraversiškiausia pernai metų „Destiny“ dalis buvo žaidimo istorija, siužetas arba, jei būti teisingiems, istorijos ar siužeto nebuvimas. Turiu omenyje tai, kad pats „Destiny“ pasaulis ir ganėtinai turininga jo atmosfera bei biblioteka turi milžinišką potencialą, bet istorijoje tai paprasčiausiai neatsiskleisdavo – didžiausiems fanams tekdavo atsidaryti naršyklę ir skaitytis apie veikėjus ar žaidimo pasaulis būtent ten. Tačiau „The Taken King“, siūlydamas žaidėjams ne tik dėmesio verta išplėtimą, bet ir perkurtą pirminę istoriją, uoliai taiso visus aspektus, kurie neįtikino arba užkliuvo žaidėjams. Taigi, panašu, kad „Bungie“ klauso ir klauso gerai.

Žinoma, nereikėtų suprasti klaidingai – lyginant „Destiny“ naratyvą, veikėjus ir istoriją su kokiu „Mass Effect“, skirtumai ir atstumas vis dar akivaizdūs, tačiau dabar, su „The Taken King“ pagalba, žaidimas bent jau turi tai, ko paprastai tikiesi iš tokių žaidimų. Atšviežintame ir papildytame „Destiny“ yra daugiau vaizdo intarpų, o juose, savo ruožtu, atskleidžiama daugiau naudingos ar labiau į žaidimą įtraukiančios informacijos. Taip pat dabar visi žaidėjo sutinkami veikėjai turi daugiau eilučių, yra labiau išplėtoti ir iš tikrųjų atrodo kaip dalis visatos, o ne vien pardavėjų ar kelrodžių funkcijas atliekantys modeliai.

Nepaisant to, kad paties išplėtimo „The Taken King“ istorija bei, sakykime, dramatiški momentai yra stipresni už pirmojo „Destiny“ bei jau gali pretenduoti į vietą žaidėjų atmintyje, labiausiai nustebina ir įsimena vienas veikėjas. Tai – Cayde-6, kuriam savo balsą paskolino gerai žinomas aktorius Nathanas Fillionas, lietuviams pažįstamas iš kultinio serialo „Kastlas“ arba savo laiku pakankamai ryškiai spindėjusio filmo „Serenity“ (taip pat ir serialo „Firefly“). Didelė dalis scenų ar dialogų su šiuo veikėju priverčia mažų mažiausiai nusišypsoti, o nuo jo dialogų su Eris Morn – plyšta žandai. Nathano Filliono paskyrimas bei šio veikėjo plėtojimas ir išpildymas – puikus pavyzdys, kaip galima žymiai praturtinti ir pagyvinti „Destiny“ pasaulį, kuriam būtent gyveybės bei išskirtinumo labiausiai ir trūksta. Dar vienas pavyzdys, kaip kūrėjai pergalvoja ir keičia savo sprendimus – tai aktoriaus Peterio Dinklage pakeitimas žaidėjams itin gerai žinomu Nolanu Northu, kuris nuo šiol tapo žaidėją lydinčio „vaiduoklio“ balsu. Tačiau po teisybei, Nathanas Fillionas vis tiek nuneša visus kitus, todėl galvoju ar sprendimas pakeisti tikrai gerą aktorių Peterį žaidėjų labiau pažįstamu ir mėgstamu Nolanu yra toks toliaregiškas ir pasiteisinantis, kaip sprendimas pritraukti Nathaną Fillioną.

Žinoma, yra dalykų, kurie dar labiau paveiks žaidimą nei istorija ar labiau išplėtoti, sugyvinti veikėjai. Tai yra trijų žaidimo klasių – titano (titan), medžiotojo (hunter) bei burtininko (warlock) – papildomos subklasės. Kiekviena jų – „Titan sunbreaker“, „Hunter Nightstalker“ ir „Warlock Stormcaller“ labiau subalansuoja visų klasių galimybes, kas leidžia kiekvieną klasę pasirinkusiems žaidėjams pasireikšti naujuose amplua. Pavyzdžiui, medžiotojai dabar galės vienu kartu nukenksminti dideles priešų gaujas, o magai, išnaudodami naują žaibų galią, nebebijoti priešakinių linijų. Žodžiu, tai tas atvejis kai kūrėjai, pridedami subklases, tikrai subalansuoja žaidimą, o ne prideda tuščių, nieko nereiškiančių ar nekeičiančių dalykų.

Ypatingas saldainis, laukiantis tų, kas jau yra sužaidę pradinį „Destiny“, tai – Oryxo drednautas. Jis skrieja Saturno orbitoje ir būtent iš čia žaidėjai leisis vykdyti naujų misijų, straikų ar reidų. Kalbant apskritai, šis drednautas yra didžiausia lokacija, skirta žaidimui po pradinio „Destiny“ pasirodymo ir čia, įskaitant visus netikėtus siurprizus bei paslpatis, gaubiančias drednautą, žaidėjai pajus kur kas daugiau įdomumo nei panašiose lokacijose originaliajame „Destiny“. Taip pat drednaute žaidėjų lauks užrakintos skrynios, kurių atrakinimui reikės išpildyti tam tikras sąlygas, paslaptingi tuneliai, tiesiog prašyte prašantys juos ištyrinėti ir eilė veiklų, kurios leis pasiraitoti rankoves pabaigus pagrindines misijas ar didįjį „King‘s Fall“ reidą.

Su „The Taken King“ plėtiniu į sceną žengia ir nauji priešai – vadinamieji „taken“. Tiesa, iš pažiūros jie naujumu net nekvepia, nes atrodo tiesiog kaip perdažyti įprasti „cabal“ ar „vex“ priešai iš įprasto „Destiny“, tačiau jų kontrolę perima pats Oryxas. Galbūt gali kilti mintis, kad kūrėjai nenori korti naujų priešų, o tiesiog naudoja senus resursus ir tokiu būdu taupo, tačiau šios naujosios senų priešų versijos kaunasi ir mąsto visiškai kitaip. Galima drąsiai pasakyti, kad dabar priešai yra taktiškesni ir naudojasi strategijomis, kurių „Destiny“ žaidėjai iki šiol nebuvo matę: pavyzdžiui, goblinai nesiblaškys, o saugiai susigrūs bei sekios stipresnį priešą, kas reikš, jog žaidėjui teks arba nelauktai improvizuoti arba susikurti ir naudoti naujas taktikas.

Jei viskas, kas parašyta apie „The Taken King“ išplėtimą masina pradinio „Destiny“ net nežaidusius žaidėjus iškart pasinerti į išplėtimą, „Destiny: The Taken King“ suteikia tokią galimybę po pirmosios misijos iškart įšokti į 25 lygio batus, kas leis keliauti vykdyti išplėtimo misijų. Tačiau kaip jau keletą sykių minėjau, pradinis „Destiny“ dabar yra perdarytas ir jį sužaisti tiems, kas nežaidė – būtina. O jei baugina įvairūs neigiami dalykai, kurių teko prisiklausyti iš pradinę versiją žaidusių draugų – pats laikas visų jų atsikratyti. Iš tikrujų dabar žaidimo kvestai yra kur kas labiau subalansuoti ir vykdydamas vieną po kito nesijausi atitrūkęs ar per mažo lygio. Taip pat laimės faktorius nebegroja pirmu smuiku – norimų daiktų gausi ir vykdydamas kvestus, kurie vien tuo ir masins juos vykdyti (ko anksčiau nebūdavo), o ne vien dalyvaudamas reiduose ar straikuose ir slapčia melsdamasis, kad gausi tai, ko tau trūksta.

Na ir, žinoma, reidas „King‘s fall“. Šiandien internete galima praktiškai bet kur surasti pareiškimų, kad šis reidas – tai įspūdingiausia ir geriausia, ką „Bungie“ nusprendė sukurti ir pridėti į jau ir taip plačią bei žaidėjų pamėgtą „Destiny“ visatą. „King‘s Fall“ yra labai išskirtinis, prifarširuotas bosų, naudojančių sudėtingas mechanikas ir tikrai neprimenančių „kempinių kulkoms“, taip pat jame yra netgi platforminimo ir puikus apipavidalinimas bei viena už kitą geresnės aplinkos. Šis reidas įsimena ir tuo, kad visi šeši žaidėjai turi iš tikrųjų bendradarbiauti ir tas bendradarbiavimas vyksta ne vien ekrane, bet ir kalbantis per ausines – visi bosai, platforminimo sekcijos ar užrakintos skrynios nebus įveikti be nuolatinio kalbėjimosi ir mąstymo, kaip komandai. Būtent šis aspektas daugelį ir užveda sugrįžti prie šio reido vėl ir vėl.

Apibendrinimą norėčiau pradėti nuo to, kad tie, kas vis dar nežaidė „Destiny“, dabar, su „The Taken King“, turi puikią galimybę ištaisyti šią klaidą ir patekti į daugelio jau pamėgtą visatą žymiai geresnėmis sąlygomis nei teko ankstesniems žaidėjams. O tiems, kas jau mano, jog yra prisižaidę „Destiny“, galiu pateikti tokį palyginimą: „The Taken King“ pradiniam „Destiny“ yra maždaug toks kaip „Reaper of Souls“ yra pradiniam „Diablo III“. Ir tai reiškia, kad kūrėjai tikrai klausosi ir tai, ką išgirdo, kokybiškai bei sumaniai įtraukia į savo žaidimą, todėl šis gerėja kaip ant mielių. Tuo pačiu kūrėjai suteikia ir pačias geriausias bei šilčiausias galimybes naujiems žaidėjams. Tad ko dar gali norėti?