Ach, komandiniai („party based”) veiksmo RPG žaidimai…paskutiniai tokio žanro žaidimai buvo perleistas „Icewind Dale” ir kiek senesnis „Aarklash: Legacy”. Atvirai sakant, man visuomet prie širdies arčiau stovėjo apie vieną veikėją besisukantys RPG žaidimai. Galbūt pagrindinė to priežastis – pastarajame žanre tiesiog privalomas multitaskingas. Tai yra, būtinybė šokinėti per veikėjus, aktyvuoti jų abilkas, prižiūrėti 4–5 gyvybių stulpelius vienu metu, susigaudyti, kuris iš jų kažką daro, o kuris tiesiog stovi vietoje ir panašiai. Na, nebent sudėtingumo lygį numuštume iki pačio lengviausio ir nesivargindami viską „nuzergintume”. Aišku, žinoma, be jokios abejonės, toks žaidimo tipas turi savų pliusų, kaip (automatiškas) atributų dėliojimo, šarvų kaitaliojimo gilumas, ar bendras strateginis aspektas, be kurio, aukštesniuose sudėtingumo lygiuose – nei iš vietos. Toks tad tasai „Kyn”.

Taigi, žaidimo veiksmas vyksta pseudo vikingų fantastiniame pasaulyje, kuriame vienu metu vaikšto burtininkai, kažkokie elfai – goblinai, paprasti vargani žmonės, milžinai ir kitokie sutvėrimai, kovojantys dėl magiškų blizgučių, o mes imamės valdyti du, dideliems žygdarbiams nulemtus karius. Iiir, taip. Žaidimas (deja) pateikia jau sukurtus veikėjus, kurie anaiptol nėra nežinomieji, šiame plačiame vikingų pasaulyje. Tad, jokių nuosavų istorijų. Apskritai, nors žaidimas sukasi apie komandą, bent iki 4 lygio (jų žaidime yra apie 20) valdysime tuos pačius du pagrindinius veikėjus. Nors tai galbūt nėra labai blogai, nes gauname pakankamai laiko priprasti prie kelių veikėjų valdymo.

Veikėjų lygių, įgūdžių ir atributų sistema „Kyn’e” labai paprasta: turime tris pagrindinius atributus, susietus su trejomis pagrindinėmis rolėmis: jėgos (kario-„tanko“), proto (mago–gydytojo) bei kontroliavimo (pagalbinės rolės/lankininko). Kiekvienam atributui, atitinkamai, priskiriami atitinkami veiksmai: artimos kovos, magijos ar padedamieji. Šie išmokstami kas kartą, kai reikiamą atributą pakeliame iki tam tikro skaičiaus. Pavyzdžiui, naujus veiksmus išmoksime tik tada, jei jėga bus lygi 15. Nuo atributų taip pat priklausys kokius šarvus ir ginklus galėsime naudoti. Tiesa, tokia sistema, bent jau pačioje žaidimo pradžioje, verčia rinktis ko labiau norime: geresnių veiksmų ar įmantresnių ginklų savo veikėjui. Laimei, „Kyn’as” čia leidžia eksperimentuoti be jokių apribojimų. Kitaip tariant, visus atributų taškus galėsime bet kada atstatyti ir išbandyti kitokius konfigūracijas. Čia taip pat reikia paminėti tai, kad vienu veikėjas galės naudoti tik tris veiksmus, iš kurių du bus nuolat aktyvūs (jei tik leis manos rezervas), o trečiasis užsikraus ilgainiui, turės stebėtinai galingą efektą ir jį toliau bus galima tobulinti (keisti) prisegant skirtingus brangakmenius.

Lygių progresavimo atžvilgiu, „Kyn” yra ganėtinai paprastas: tiesias koridorių sienas pakeičia kampuotos, neišvengiamai nuvedančios ten, kur reikia. Tiesa, visi šie kampai, įmantrūs “užbėgimai” tiesiog prašyte prašosi ištyrinėjami. Tačiau, skrynios gulės tikrai ne kiekviename kamputyje, kuriame manysime jas esančias. Šioje vietoje norėčiau „Kyn‘ui“ brėžti riebų minusą už masyvius, vietomis tuščius lygius, reikalaujančius ilgai ir nuobodžiai bėgti taip nieko nesutinkant. Galop, žaidimo pasaulis nėra laisvai tyrinėjamas, kaip tai galima padaryti kituose veiksmo RPG žaidimuose, bėgant nuo vienos zonos per kitą, kol nesutinkame kitą aktą saugančio boso. Ne, „Kyn” esantys lygiai yra „instanced” tipo. Tai reiškia, kad įvykdę užduotį A galėsime teleportuotis (keliauti) atgal į miestą, ten pasiimti naują užduotį, sutvarkyti kitokius reikalus ir tada vėl teleportuotis (keliauti) į zoną B. Deja, žaidime nėra galimybės keliauti atgal, į prieš tai praeitus lygius.

Tačiau jei pats keliavimas per žaidimo pasaulį atrodo paprastas, tai kovos sistema, kaip ir pritinka komandiniams veiksmo RPG žaidimams, yra ganėtinai sudėtinga ir reikalauja taktiškumo. Turint omenyje, kad nežaidžiame ant lengviausio ir vidutinio režimų. Apskritai, verta pažymėti, kad kituose žaidimuose esantis eigos sustabdymas čia visko nesustabdo, o tik ribotam laikui sulėtina, tad ilgiems pamąstymams laiko nelieka.

Gaila, bet čia neišvengiame keleto AI kliūčių. Pavyzdžiui, jei veikėjas neturės galimybės atakoms per atstumą – į jį šaudantį priešą tiesiog nereaguos. Kitais atvejais jie priešus vysis tol, kol nepagaus, taip pritraukdami dar daugiau priešų. Taip pat be galo užkniso sistema, per kurią, gavę ir atlikę komandą veikėjai tiesiog sustoja vietoje, vietoj to, kad, pavyzdžiui, toliau atlikinėtų paprastas atakas. Tiesa, paskutinėmis žiniomis, žadama šią problemą pataisyti pridedant veikėjų stovėsenų, kad šie taptų agresyvesni ir pan.

Kadangi žaidime šarvai ir ginklai nėra labai dažni (taip pat panašu, kad krintantys daiktai yra jau nustatyti, nei atsitiktiniai), yra įdiegta labai paprasta gaminimo sistema, leidžianti nusikaldinti (ar pasisiūdinti) itin galingus daiktus už mažesnę kainą, nei galima rasti pas pardavėjus. Tai – šioks toks smagus priedėlis. Ir papildoma reikiamos jėgos injekcija, žaidžiant sudėtingesniame režime.
Žvelgiant iš grafinės pusės, žaidimas atrodo tikrai gerai. Vienintelis užkliūvantis dalykas – veikėjų portretų stilistika, kurioje norėtųsi matyti daugiau rimtesnių, vikingiškų, galbūt net brutalių motyvų. Dabar, gi, viskas labiau primena pasaką vaikams.

Apskritai, „Kyn” – dar vienas, šiandieninis komandinis veiksmo RPG žaidimas. Tikrai negalėčiau teigti, kad jame rasime kažką labai, labai inovatyvaus ar unikalaus, tačiau žaidimas savo funkciją atlieka gerai. Na, o vasarą, kuomet didžiųjų žaidimų rinka sustojusi lyg koks pietų valstybės miestelis vidurdienį, „Kyn” yra tikrai neprastas pasirinkimas.