Kaip ir reikėjo tikėtis, paskutinysis ryškų pėdsaką rinkoje palikusių „Rocksteady“ žaidimas apie Betmeną yra kaip niekada dviprasmiškas. Nei vienas iš visų „Arkham“ serijos žaidimų (įskaitant ir „Origins“) neturėjo to, dėl ko visi žaidėjai ir kritikai (bent tie, kurie pasirenka girti žaidimą) būtų taip pritempinėję savo nuomones. Nes kad ir koks kokybiškiausias kovos, žaidimo pasaulio ar žaismo prasme būtų „Arkham Knight“, dėmesio centre atsidūręs batmobilis ir absoliučiai kiaura žaidimo istorija negailestingai leidžia išsivadėti tai kruopščiai visus tuos metus kurtai atmosferai. Ar „Arkham Knight“ parako ir likusių teigiamų dalykų pakanka paskutiniam „Rocksteady“ smūgiui, kurio nekantriai laukė žaidėjai? Jei iš šios apžvalgos jūs tikitės vien šio vieno atsakymo, tuomet – taip. Bet jei norite iš anksto žinoti, kas su žaidimu negerai – kviečiu skaityti toliau.

Visų pirma – ir kas galėjo pagalvoti, kad nei labai geru, nei blogu žaidimu – „Urban Chaos: Riot Response“ – 2006 metais debiutavę kūrėjai „Rocksteady Studios“, jau po trijų metų visus nustebins savąja tamsos riterio interpretacija žaidime „Arkham Asylum“? O dar vėliau – pranoks daugelio lūkesčius pristatydami savo pirmtako vertą tęsinį „Arkham City“. Deja, kaip parodė „WB Games Montreal“ sukurtas „Batman: Arkham Origins“ – žaidėjai šiai serijai kelia itin aukštus reikalavimus ir tikisi naujovių bei, tiesą sakant, nežinia ko. „Arkham Knight“ išties pateikia naujovių ir prie serijos vairui paskutinį kartą sugrįžta „Rocksteady“, bet, kaip matome, stebuklo niekada neišforsuosi (mano asmenine nuomone, panašus likimas buvo ir su didelius lūkesčius kėlusiu paskutiniuoju Kriso Nolano „Tamsos riterio sugrįžimo“ filmu).

Na, pradėkime nuo siužeto. Nors visa tai, ką šįkart į žaidimą nepasikuklino sugrūsti „Rocksteady“ – gana painu, esminės gairės būtų tokios: Gotamo miestą imasi siaubti du blogiečiai – vienas žinomas (Baidyklė) ir kitas šviežias (Arkamo riteris) – o tuo pat metu subtiliai tęsiama ir pirmų dviejų žaidimų istorija, susijusi su garsiausiu Betmeno visatos priešu Džokeriu. Taigi, būtent ši subtilioji dalis (savita pirmų žaidimų tąsa, kurios negaliu atskleisti gerbdamas žaidimo nežaidusius žaidėjus) ir yra maloniausia „Arkham Knight“ istorijos pusė. Tik gaila, kad ji yra visiškai antrame plane. Tuo metu Baidyklės ir Arkamo riterio duetas yra visiškai neįkvepiantis bei liūdnai nuteikiantis – Baidyklės siekis yra tiesiog visą Gotamo miestą paskandinti savo baimės dujose, o Arkamo riteris trokšta paties Betmeno žūties. Tačiau nesupraskite klaidingai – juk visi Betmeno priešai trokšta jo žūties – tačiau Arkamo riteris to trokšta YPATINGAI. Iš visų judviejų akistatų, visų savo monologų ar grėsmingų žinučių atrodo, kad Arkamo riteris temoka vieną frazę – „Betmenai, tau galas!“ Toks betikslis baksnojimas, žaidimo eterio užpildymas bukinančia ta pačia žinute be galo vargina, tačiau dar liūdniau yra tai, kad kūrėjų taip kruopščiai slepiama Arkamo riterio tapatybė yra išduodama… pačių kūrėjų! Nežinau, sąmoningai ar nesąmoningai, bet kažkur žaidimo viduryje kūrėjai labai aiškiai leidžia suprasti, kas iš tiesų yra tas Arkamo riteris. Tuo metu tai visai nustebina, tačiau likusi žaidimo dalis sukurta taip, tarsi žaidėjas nežinotų, kas jo priešas ir žaisti pasidaro absurdiškai kvaila. Ypač, kuomet kovų su pačiu Arkamo riterio antroje žaidimo pusėje ne viena ir jos labai ištęstos. Galiausiai, kai kūrėjai teikiasi nuplėšti kaukę nuo labiausiai intriguoti turėjusio veikėjo – apima juokas. O vėliau užplūsta liūdesys.

Kiek geresnė situacija yra su Baidykle – blogietis pristatytas įdomiai, jo siužetinė linija neturi tokių ryškių pakilimų ir staigių nusileidimų kaip Arkamo riterio dalis, tačiau yra kita problema… Žaidžiant susidaro įspūdis, kad Baidyklė – visiškai neišnaudotas kaip veikėjas. Drįsčiau pasakyti, kad vien „Arkham Asylum“ šio veikėjo iššūkiai Betmenui buvo įspūdingesni ir labiau įtraukiantys nei tai, kas vyksta „Arkham Knight“. Ir be galo apmaudu, kad pats Betmenas beveik nepatiria ryškaus, išties bauginančio Baidyklės baimės dujų efekto. T.y. visos tos kelios scenos yra gana banalios ir neprilygsta lūkesčiams, kurie daugeliui kilo dar tada, kuomet „Rocksteady“ pranešė apie paskutiniam žaidimui pasirinktus pagrindinius blogiečius. Todėl žaidžiant iškilo klausimas: kodėl kūrėjai pasirinko būtent šiuos veikėjus, jei jų net deramai neišnaudojo? Pagal tai, kas žaidime vyksta (ar nevyksta), Baidyklės personažo vietą žaidime pilnai galėjo užimti ir Dviveidis ar, pavyzdžiui, Pingvinas. Jau nekalbant apie kitus, mažiau išeksploatuotus ar žinomus Betmeno visatos priešus.

Taip pat gana liūdnoje situacijoje atsiduria, šiuo atveju, šalutiniai veikėjai – tie patys Dviveidis, Pingvinas, Azraelis bei kiti, kurių neminėsiu tam, kad žaidžiant dažniau suveiktų malonaus nustebimo faktorius. Kaip bebūtų, visi šalutiniai veikėjai nėra įtraukiami į pagrindinę žaidimo istorija, kaip kad buvo pirmuose trijuose „Arkham“ serijos žaidimuose, bet turi savo šalutines misijas. Liūdna, kad beveik visų šių veikėjų šalutinės misijos yra begėdiškai monotoniškos, o joms pasibaigus – taip ir nepajunti malonumo, nes nebūna jokios įspūdingos kovos tarp Betmeno ir blogiečio su tik jam būdingomis savybėmis ar, bent jau, ginklais. Dažniausiai tai būna serija panašių ar vienodų užduočių, kurias įvykdžius, nusikaltėlis tiesiog patalpinamas į Gotamo policijos departamento specialias kameras. Žinoma, yra kelios malonios išimtys. Tačiau yra ir nemalonių išimčių: daugiau nei trečdalis visų šalutinių misijų apima tokias užduotis, kaip visiškai vienodas, tačiau ir daugkartinis, gaisrininkų gelbėjimas, bombų išminavimas kovojant su tankais bei dronais ar priešų užgultų teritorijų vadavimas. Ar tai tas su monotonija per kraštus lipantis naujos kartos Betmenas, kurio visi laukė? Ups.

Labiausiai „Arkham Knight“ kontekste pasisekė tiems, kas dievina Mįsliaus personažą bei „Arkham“ serijai būdingus galvosūkius. Nes šiame žaidime bus ne tik pamėgti (ar, kažkieno, nekenčiami) tradiciniai Mįsliaus galvosūkiai, bet ir atskira siužetinė linija, kurios metu iš Betmenui reikės gelbėti moterį-katę. Jiedu šiame žaidime puikiai dera – tiek kovojant su priešais, tiek sprendžiant užduotis ar flirtuojant – o dar geriau atrodo konceptualiai išpildytas Mįsliaus „devynių katės“ gyvybių iššūkis Betmenui. Žodžiu, neabejingi galvosūkiams su šia žaidimo dalimi turės neišdildomų įspūdžių ir smagų laiką. Apskritai, moteris-katė – vienas įsimintiniausių „Arkham Knight“ veikėjų. Gal todėl, kad ji mažiausiai plokščia, lyginant su kitais, o gal todėl, kad atrodo ir kalba gerokai geriau nei filmo „Dark Knight Rises“ Anne Hathaway sukurta veikėja.

Kadangi jau pradėjau kalbą apie veikėjus, tai ją ir užbaigsiu, paminėdamas, kad žaidime – ir visa Betmeno kada nors surinkta pagalbininkų svita. Čia bus ir dabartinis Robinas, ir anksčiau Robinu buvęs, tačiau vėliau Nightwing`u (net neketinu jo versti) persivadinęs herojus, ir Džimo Gordono dukra Barbara, dar žinoma kaip Orakulė ar „Batgirl“ ir kt. Su abiem Robinais (dabartiniu bei buvusiu), o taip pat ir su moterimi-kate žaidime siūloma pažaisti poroje, t.y. dalyvauti tradicinėse „Arkham“ tipo kovose kaitaliojant personažus tarp Betmeno ir, pavyzdžiui, Robino bei atliekant dvigubus baigiamuosius judesius. Ar tai kažkas ypatingo? Tikrai ne. Ar tai priduoda daugiau smagumo bei įsitraukimo žaidžiant? Be abejonės, taip.

Žinoma, svarbiausias dėmesys žaidime skiriamas pirmą kartą „Arkham“ serijoje pasirodančiam betmobiliui. Tiksliau betmobiliui, virstančiam tanku. Šios ratuotos priemonės atsiradimas žaidime pateisinamas tuo, kad Arkamo riteris kartu su savimi atsiveda ištisą armiją. Tam, kad galėtų jai pasipriešinti, Betmenas jau pačioje žaidimo pradžioje turi turėti atsvarą. Na, apie betmobilį galima būtų kalbėti daug ir nuobodžiai. Tiesą sakant, galima būtų kalbėti vien tik apie jį, nes su juo labai glaudžiai susietas beveik visas žaidimas – pradedant galvosūkių sprendimais ir baigiant praktiškai vienintelėmis kovomis su bosais. Smarkiai nepatinka betmobilis? Tuomet greičiausiai nepatiks ir visas „Arkham Knight“, o ypatingai – paskutinis žaidimo trečdalis, kuriame atrodo, kad žaidžiame žaidimą ne apie Betmeną, bet apie betmobilį. Kartais atrodo keistas vienas dalykas – kaip šis herojus apskritai praeitose dalyse apsieidavo be šios transporto priemonės? Net keista. Tiesa, kalbant apie betmobilį grynai iš judėjimo perspektyvos – žaidimo pamėgto sklandymo jis nepraspjauna: „Arkham Knight“ nusigavimas į vieno taško į kitą vis dar greičiausias tuomet, kai tą darai sklęsdamas.

Važinėjimas kartais per siauromis, o kartais – per plačiomis Gotamo gatvėmis bei tuneliais žaidime yra vidutiniškas, nes betmobilis kartais tampa sunkiai suvaldomas. Trumpiau tarius jaučiasi, kad tai kūrėjams – pirmas kartas kuriant žaidimą su automobiliu. Čia jie sužaidė „va bank“. Ir gaila, kad ne visai sėkmingai. Tačiau važinėjimaisi bent iš dalies tikrai garsių filmų apie Betmeną scenas primenančiuose žaidimo segmentuose nėra vienintelė Betmobilio paskirtis. Kadangi Arkamo riteris su savimi atsivedė armiją, tam, kad su ja kovoti, garsioji herojaus mašina taps tanku. Valdymo schema aktyvavus jį pasikeis, o kovos, ypač vėlesniuose žaidimo etapuose, primins fejerverkų fabriko sprogimą. Visame ekrane – priešų pabūklų lazeriai, šūviai, sprogimai, o viso to centre – žaidėjo valdomas tankas, manevruojantis po žemėlapį. Ar tai smagu? Kelis pirmus kartus – taip, tačiau šimtąjį kartą – tikrai ne. Visos kovos dėl savo išpildymo yra gana ribotos, todėl jose tegalima šaudyti keliais pasirinktais ginklais ir manevruoti vengiant priešų šūvių.

Taip pat kūrėjai nusprendė pilnai išpildyti savo sumanymą ir įdėjo sėlinimo misijas su… betmobiliu! Taip, važiuojant su šarvuotuoju automobiliu teks sėlinti dideliems ir itin pavojingiems tankams iš paskos ir šaudyti į jų jautriausią vietą, kuri, tradiciškai, begėdiškai pūpso užpakalyje. Nežinau ar ką nustebinsiu pasakydamas, kad kur kas malonesnį skonį palieka paties Betmeno sėlinimo segmentai, kuriuose tenka nepastebėtam neutralizuoti ginkluotus priešus. „Arkham Knight“ šis pavyzdiniu laikomas šios serijos žaismo elementas yra itin nušlifuotas ir pripildytas maloniais bei patogiais manevrais, naujų Betmeno žaisliukų galimybėmis bei naujais judesiais-būdais, kaip tyliai ir nepastebėtam nukenksminti eilinį priešą.

Apie kovas, apart to, kad jos šioje dalyje atrodo dar įspūdingiau (vien todėl, kad padaugėjo žaisliukų bei judesių) nieko pasakyti negaliu, o ir nėra poreikio – apie jas per visus pastaruosius metus jau prikalbėta tiek ir tiek. Tačiau džiugina, kad šiame žaidime galime pakovoti ne tik Betmeno kumščiais, bet ir moters-katės nagais, Robino lazda ir kt. Nors nedidelis, tačiau tai tikrai apgalvotas bei malonus gestas serijos ar Betmeno gerbėjams. Tiesa, šiek tiek rėžia akį nuolatinis akcentavimas, kad Betmenas – niekada nieko negalabija. Tai suprantama ir seniai žinoma, bet pastovus to komunikavimas bei kaišiojimas net į atsitiktinius dialogus tarp žaidimo veikėjų ima atrodyti komiškai. Ypač kai lekiant Gotamo gatvėmis betmobiliu priešai patys sulenda po ratais, tačiau iškart po to tiesiog išskrieja iš po jų, nutrenkti elektros.

Vienas labiausiai jaučiamų pasikeitimų žaidime – jo grafika bei pats Gotamo miestas. Akivaizdu, kad naujos kartos konsolės kūrėjus įgalina padaryti žaidimą gražesniu ir jie nesivaržydami tą padarė: nuo lietaus srovių ant išskleisto Betmeno apsiausto sklandant ore iki veikėjų modelių bei sprogimų viskas atrodo žymiai geriau nei žaidžiant bet kurį kitą „Arkham“ serijos žaidimą. Miestas – taip pat milžiniškas, o jo gatvės, nors visi žmonės ir evakuoti, niekada neatrodo tuščios: čia visuomet knibžda nusikaltėlių, vyksta pavienės gaudynės tarp policijos ir sprunkančių niekšelių ar plaikstosi popieriaus skiautės, Betmeno susprogdintų dronų liekanos. Žaidimo pasaulis – gyvas, o po tokį Gotamo miestą, koks jis yra šiame žaidime, malonu sklęsti ar trankytis Betmobiliu grynai dėl savęs, o ne vykdant eilinę užduotį.

Vienas keisčiausių momentų, kuris driekiasi viso žaidimo metu, yra nuolatinis moteriškos lyties veikėjų grobimas. Žaidime pagrobiamos arba kur nors prieš savo valią laikomos beveik visos veikėjos ir Betmenas visas jas gelbėja. Tiesiog masinis silpnosios lyties silpnumas. Kita vertus, pagrobiami ar sabotuojami ir svarbiausi veikėjai vyrai, tad susidaro įspūdis, jog jei nebūtų Betmeno, visi veikėjai sėdėtų nelaisvėje ir skaičiuotų dienas. Kita vertus, jei nebūtų Betmeno, gal apskritai niekas nieko negrobtų, visi nusikaltėliai užsiimtų savo reikalais ar verslu ir Gotamas klestėtų? Įdomi tema vystymui.

„Arkham Knight“ – įkvepiu didelį oro gurkšnį prieš pasipiktinimo bangą – prasčiausias šios serijos žaidimas. Daugelis mano, kad „Arkham Origins“ yra prastesnis, bet drįsčiau teigti, jog pastarojo istorija yra bent dviem galvom aukščiau „Arkham Knight“. Tačiau paskutinis „Rocksteady“ kurtas žaidimas apie Betmeną, kad ir koks prastas būtų lyginant su kitomis serijomis dalimis, yra gana savitas, dėl kitų dalykų nei įprasta, įtraukiantis žaidimas apie ausyląjį detektyvą. Nors ir pilnas keistų sprendimų, rėtį primenančiu siužetu, kuriame viskas, ką per 30 valandų trunkančią istoriją padaro žaidėjas, tai stabdo Baidyklę nuo baimės dujų atakos, „Arkham Knight“ yra įtraukiantis ir įdomus žaisti. Žinoma, tiems, kas nėra abejingi veiksmo žaidimų žanrui bei nejaučia alergijos dideliems žaidimų pasauliams ir daugybei smulkių užduočių, kurias galima vykdyti iki nukritimo.