Šis žaidimas – tiesioginis 2013 metais mūsų apžvelgto ir gerai įvertinto The Guided Fate Paradox tęsinys. Šiuo požiūriu „The Awakened Fate: Ultimatum“ tuo pat metu yra ir kaip duoklė pirmojo žaidimo gerbėjams, ir kaip visiškai šviežias bei nesprangus kąsnis naujiems žaidėjams. Ar tai gera vieta pradėti pažintį tokio tipo RPG susidomėjusiems žaidėjams? Tikrai taip. Ar „The Guided Fate Paradox“ nėra dar vienas pritemptas tęsinys, sukurtas ir išleistas tikintis pasipelnyti iš pirmtako užvesto vajaus? Visiškai ne. Kada geriausia pradėti žaisti? Dabar.

Daug kam jau gerai žinomi „Nippon Ichi Software“, daugiausiai mėgstami ir giriami už žaidimų seriją „Disgaea“, nepaliauja eksperimentavę (dažniausiai savo žanrų rėmuose) ir kepę visiškai naujų žaidimų. Tai – sveikintina ir, dievaži, pametu skaičių kaskart bandydamas suskaičiuoti, kiek skirtingų, įdomių bei novatoriškų žaidimų ši kūrėjų studija pateikė savo žaidėjams pradedant 1995 metais. Jei reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, jis būtų – daug. Tiesą sakant, jeigu yra norinčių žaisti vien strateginių japoniškų RPG žaidimus, to, ką sukūrė „Nippon Ichi Software“ užtektų tikrai ilgam.

„The Awakened Fate: Ultimatum“ (ir tai, tuo pat metu, yra solidus pliusas kūrėjams) prasideda visiškai atvirkščiai nei pirmasis „The Guided Fate Paradox“. Praeitoje dalyje pagrindinis veikėjas netikėtai laimi loteriją, kurios pagrindinis prizas – tapimas dievu. Tuo metu šiame žaidime žaidėjo valdomas herojus – Shin – vienišas atsiskyrėlis, kuris savo laisvalaikį dažniausiai mėgsta leisti vienumoje ant mokyklos stogo. Ir šio žaidimo pradžia yra gerokai intensyvesnė: Shin keliauja namo, kai jį staiga, iš niekur nieko, užpuola demonai bei perveria savo demoniškais ginklais. Tuomet iš dangaus nusileidžia auksaplaukė angelė ir pasiima Shin į dangų. Čia kita angelė į jo kūną įdeda stebuklingą, gyvastį sugrąžinantį kristalą, dėl ko Shin turės tapti dievu. Tiesą sakant būti dievu šiame žaidime nereiškia to, apie ką visi pagalvojai išgirdę šį žodį – dievas būtent „The Awakened Fate: Ultimatum“ kontekste labiau reiškia tapimą pagrindiniu ginklu, kurį angelai naudoja savo nesibaigiančioje kovoje su demonais. Ar tokio pateikimo siužetas vėliau įtraukia? O taip. Ir, tiesą pasakius, jau įsižaidus panardina žaidėją į gana netikėtą emocinį bei filosofinį gylį.

Žaismo prasme, „The Awakened Fate: Ultimatum“ galima būtų pavadinti gana tipiniu strateginiu RPG su kiekvieną kartą naujai generuojamais žemėlapiais. T.y. lygiai, kuriuos reiks įveikti valdant Shin, kiekvieną kartą bus kitokie, o apatiniame ekrano kampe matomame mini-žemėlapyje matysis jau apeitos konkretaus lygio vietos, atrastos skrynios, priešai, daiktai ir t.t. Tik šiame žaidime pakankamai įprastu tapęs žaismas yra paįvairinamas keliais smagiais dalykais. Vienas jų, pavyzdžiui, tas, kad Shin turi ir angeliškas, ir demoniškas galias, todėl, natūralu, priklausomai nuo tos, kokie yra sutinkami priešai, su jais reikės kautos naudojantis viena arba kita galia. Pats savaime toks sprendimas žaidimuose nėra naujas, tačiau būtent tokio žanro žaidimuose, kuriems atstovauja „The Awakened Fate: Ultimatum“, tai nauja, šviežia ir tikrai smagiai paįvairina įprastą žaidimo procesą. Taip pat įdomumo priduoda pačių lygių išdėstymas – visi lygiai padalinti į tinklą, o jame ant vieno langelio vienu metu gali stovėti tik vienas veikėjas ar priešas. O kadangi beveik visi koridorių tarp didesnių erdvių plotis tėra vienas langelis, kovai su priešais galima pritaikyti spartiečių metodą, kadaise pasiteisinusį Termopilų perėjoje: nepaisant to, koks priešų kiekis, vienu metu siaurame koridoriuje gali gautis tik vienas prieš vieną, todėl patogu išlikti neapsuptam ir visus įveikti po vieną.

Kaip ir įprasta, Shin lygiuose turi tris stulpelius – gyvybių, specialių sugebėjimų ir veiksmų taškų. Taigi, kadangi apsiginti nuo priešų atakų čia neįmanoma (galima mėginti nebent jų išvengti), teks priprasti galvoti bent jau keliais ėjimais į priekį, nes judant personažui – judės ir priešai. Žinoma, būdas pakreipti kovą savo naudai, kaip ir daugelyje kitų žaidimų, yra specialūs herojaus sugebėjimai. Čia jų viso bus 16, tarp kurių pusė – angeliški, o kita pusė – demoniškieji. Priklausomai nuo to, kurią formą žaidėjas aktyvuoja, skirsis ir sugebėjimai, bet gali būti ramus: čia bus ir magiškų strėlių atakos, ir atakavimas priešų, kurių stovi už gerų dešimties langelių, ir teleportavimasis, ir visi kiti gėri bei pamėgti dalykai, kurių tikiesi iš panašaus žaidimo.

Taip pat patekus į požemius ar žaidimo lygius, labai svarbus žaidėjo budrumas. Jo prireiks sumaniau naudojant angelišką bei demonišką formas, kurių aktyvavimas ir neišjungimas eikvos atitinkamą stulpelį. O užsimiršti, patikėk lengva, nes požemiuose ir taip bus, ką veikti. Lygiai taip pat svarbu yra stebėti veikėjo veiksmų stulpelį, nes kiekvienas Shin žengtas žingsnis jį pamažins. Vienintelis būdas atstatyti šį stulpelį – valgyti tuose pačiuose požemiuose rastą ar iš anksto iš prekeivių įsigytą maistą. Galiausiai, požemiai arba žaidimo lygiai bus vienintelė vieta, kurioje bus galima gauti pinigų (žaidimo valiutos) ar pasikelti veikėjo lygį. Žinoma, pinigai reikalingi gana dažniems apsipirkimams parduotuvėse, prieinamose nebūnant požemiuose, todėl svarbu prieš kiekvieną lygį tinkamai apsipirkti.

Shin vienu metu gali naudoti kardą (kitokį ginklą), skydą ir medalioną ar panašaus tipo daiktą. Tam, kad skydas ir kardas būtų stipresni, darytų daugiau žalos ar labiau apsaugotų veikėją, visus ginklus bei skydus galima sujungti tarpusavyje. Bet ne vien, pavyzdžiui, ietį su ietimi, tačiau ir kuoką su kardu ar pan. Sujungiant skirtingus ginklus, naujas ginklas bus tas, kurį apjungimui pasirinksite pirmąjį, tačiau jis turės daugiau atakos taškų bei perims kito ginklo savybes. Be ginklų apjungimo, į daugelį galima įstatyti brangakmenius, kurie, savo ruožtu, ginklui suteikia įvairių papildomų savybių.

Žaidžiant ir skinantis kelią per žaidimą teks ne vien aklai vykdyti užduotis požemiuose ar kovoti su priešais, bet ir priimti įvairius pasirinkimus už Shin. Turbūt didžiausia dalis pasirinkimų priklauso nuo to, su kuria iš dviejų pagrindinių merginų – Jupiel ar Ariael – žaidėjas norės suartėti. Žinoma, visą įsitraukimą truputį slopina tai, kad Jupiel yra tobulai gera ir akivaizdžiai priklauso angelų stovyklai, o Ariael, nors ir teigiama veikėja, akivaizdžiai yra demoniškos prigimties. Todėl renkantis tarp šių dviejų merginų susidaro įspūdis, kad, lyg žaisdamas kokį „Mass Effect“, renkiesi tarp teigiamo ir neigiamo kelio. Tačiau „The Awakened Fate: Ultimatum“ reikės iš tikrųjų rinktis tarp tam tikrų sprendimų, kurių vienas bus susijęs su angelais, kitas – su demonais ir žaidimas kartais baudžia žaidėją, pasirinkus teigiamąją pusę, tad, panašu, viskas užpainiota.

Pats žaidimas, nors ir tikrai geras bei įsimintinas, visgi kai kam gali sukelti kai kurių nepageidaujamų emocijų. Pavyzdžiui, žaidimo istorija, kuri nėra tokia išskirtinė nei savo veikėjais (kažkodėl kaip puikų netradicinių veikėjų pavyzdį prisiminiau „Wii“ ekskliuzyvą „The Last Story“) nei pasakojimu (t.y. tikrai nesiekia „Final Fantasy VIII“ aukštumų ir net neturi panašių ambicijų), bet yra pakankamai intriguojanti, kad norėtum sužinoti, kaip viskas baigiasi. Tik, tiems, ko Shin ir jo tapimo dievu pasakojimas neužkabins, žaidimo dialogai gali pasirodyti pernelyg užtęsti ir mygtuko „x“ spaudinėjimas, pagreitinant pokalbius tarp veikėjų, bus lydymas gilių atodūsių. Taip pat gali erzinti keistas sprendimas neleisti žaidėjui užsisaugoti prieš priimant svarbų pasirinkimą. Natūralu, kad žaidėjas gali norėti pasirinkti iš naujo, bet tada jis turės iš naujo pereidinėti ištisą požemį ir tikėtis, kad jam vėl iškris tokie pat geri daiktai kaip pirmą kartą ar kad lygio bosas nebus toks negailestingas ar pan. Žinoma, tokie dalykai iš dalies yra smulkmenos, bet jų pragalvojimas tikrai įvertinamas tų, kas vėliau žaidžia.

Grafiškai žaidimas atrodo, gerai tai ar blogai, kaip eilinis panašaus stiliaus PS3 žaidimas. Tad tiems, kas jau spėjo pripratinti savo akis prie PS4 žaidimų, teks truputį pasimažinti lūkesčius. Aišku, šiek tiek gaila, kad žaidimas, bent jau vykstant dialogams tarp veikėjų, neatrodo taip gerai, kaip kitas „NIS America“ šį pavasarį išleistas žaidimas Tokyo Twilight Ghost Hunters, bet, kita vertus, visi „The Awakened Fate: Ultimatum“ veikėjų modeliai (ypač Ariael!) atrodo patraukliai ir į juos, nors ir daugiausiai statiškus, neatsibosta žiūrėti viso žaidimo metu. Tuo metu paties žaismo grafika būnant požemiuose ar dalyvaujant kovose su priešais yra padori ir nors visiškai PS3 laikų, akių nebado – kadangi jos stilius bei pateikimas atsparesnis senėjimui (t.y. po n metų šis žaidimas atrodys geriau išsilaikęs nei koks kitas PS3 žaidimas, savo laiku naudojęs realistiškesnę grafiką). Galiausiai, orkestrinis garso takelis yra malonus klausyti, bet turi riziką atsibosti, nes kiekviename požemyje skamba tik po tą pačią muzikinę temą, o kiekvieną požemį, tikėtina, žaidėjas kartos ne vieną kartą tam, kad pasikeltų lygį prieš sunkesnius požemius, susirinktų gerų daiktų ir t.t. Bet, vėlgi, žiūrint bendrai, tai tėra smulkmena.

Ar šis žaidimas vertas savo kainos? Visapusiškai. „The Awakened Fate: Ultimatum“ iš kiekvieno žaidėjo pareikalaus nuo 40 iki 50 valandų pirmam žaidimo perėjimui, o mainais pasiūlys keletą skirtingų pabaigų, papildomas misijas bei istorijos gabaliukus jau perėjus žaidimą bei, žinoma, papildomą naujo žaidimo režimą, į kurį persikels viskas, ko pavyko pasiekti žaidžiant pirmąjį kartą. Kalbant visiškai bendrai, „The Awakened Fate: Ultimatum“ ir geras gurkšnis šalto, gaivaus šaltinio vandens trokštančiam nuo panašių japoniškų RPG troškulio.