Gal ir keistai skamba, bet šis pasakojimas iš pradžių buvo rašytas kaip eilinis „Games.lt TV“ pristatymas, bet, deja, iš esmės taip ir nepanaudotas pagal paskirtį. Kol buvo įgarsintas, sumontuotas video, iki to laiko – per daugiau nei pusmetį – spėjo išleisti ir žaidimą. Gal nebūtų taip blogai, jei žaidimo kūrėjai nebūtų nusprendę savo kūrinį dėl kažkokių teisinių niuansų pervadinti iš „Deadlock“ į „DeadCore“, kas iš esmės reiškia, kad reikėtų dar kartelį perdaryti viską, o krūva kitų darbelių dar laukia! Todėl teko koreguoti pasakojimo formato pasirinktą būdą!

Prieš daugybę metų dar esant pirmam „Unreal Tournament“ ant bangos, gimė žaidimo stilius „Bunny Track“. Jame žaidėjai, visai panašiai kaip ir kaip ir jau tuomet tapusiame klasika pagrobk vėliavėlę žaidimo režime, varžydavosi, kuri komanda pagrobs daugiau priešų vėliavėlių ir atneš pas save. Visgi, tuo abiejų režimų panašumai ir baigėsi. „Bunny Track“ ne komandiniai pasišaudymai buvo svarbiau, o tai kaip pavieniai tų komandų nariai sugeba greitai įveikti daugybės spąstų ir keisčiausių platformų pilnus žemėlapius. Kiekviena mažiausia klaidelė paprastai žaidėją gražina atgal į žemėlapio pradžią. Todėl norint pasiekti priešų vėliavėlę, reikia nemažai pastangų bei įgūdžių. Būtent šia žaidimo mechanika iš esmės remiasi naujas žaidimas „DeadCore“.

Kažkokios ypatingos istorijos žaidime nėra. Žinoma, galima rankioti tekstines užuominas, kurios lyg ir turėtų kažką papasakoti, bet kažin ar norėsis tokia veikla labiau užsiimti nei pagrindiniu žaidimu. Nors tos užuominos ir turi kažkokią prasmę, bet jos nėra pateikiamos taip, kad norėtųsi sužinoti, kaip ten bus ar buvo toliau. Daug įdomesnis „DeadCore“ žaidimo aspektas – tai būtenty judėjimas kažkokioje visatoje, kurios centre spinduliuoja didelis melsvas energijos pliūpsnis, o aplink daugybė išmėtytų įvairiausių platformų. Žaidėjo tikslas čia iš esmės vienas – judėti pirmyn, bandant išvengti mirtinų klaidų ir negalvojant apie kokius nors pašalinius tikslus.

Nors iš pat pradžių naująjį kūrinį lyginome su „Bunny Track“ režimu, tiesos vardan reiktų pasakyti, kad „DeadCore“ pasaulyje galima rasti ir įvairių elementų įkvėptų „Portal“ serijos žaidimų. Nors portalų gamybos ginklų čia nerasime, tačiau kai kurie galvosūkiai, kuriuos sutiksime kelyje keliaujant nuo vieno taško iki kito, primena „Valve“ kūrinius. Pasinaudojant turimu energijos pliūpsniais šaudančiu ginklu, fizika bei aplinka reikės rasti sugebėti atrasti tinkamus būdus kelyje atsirandančioms problemoms išspręsti. Pavyzdžiui, kartais pašokus į viršų reiks suspėti staigiai išauti tokiu būdu laikinai išjungiant energetiniais pliūpsniais šaudantį automatinį ginklą ir tuomet sugebėti nubėgti iki reikiamos platformos. Daryti visa tai taip tarsi tai būtų koks „Portal“ bei labai futuristinis „Mirror’s Edge“ hibridas. Tiesa, be matomų rankų ar kojų ir legendinio portalų kūrimo ginklų.

„DeadCore“ pasižymi didžiuliais lygiais, kuriuose skirtingai nei legendiniame „Bunny Track“ režime, yra daug tarpinių stotelių, kurias aplankius galima išsisaugoti gyvenimą. Netyčia mirus, atsiduriama paskutinėje tokioje stotelėje. Šios stotelės įsimena veiksmus, net ir tuomet kai paliekamas žaidimas, todėl kitą kartą galima tęsti toliau savąjį bėgimą per platformas nuo paskutinės vietos, kurioje viską palikai. Tiesa, yra vienas minusas. Jei pavyksta nukristi nuo aukštos platformos ant žemos ir pataikyti ant anksčiau buvusios stotelės, vėl teks irtis į priekį nuo pastarosios vietos. Kažkodėl kūrėjai nusprendė, kad reiktų įsiminti stotelė pagal paskutinį jos palietimą, bet ne pagal jos buvimo žemėlapyje vietą.

Kai pavyksta pereiti žaidimo lygį, atsirakina galimybė begalę kartų jį vis peržaisti „Speed Run“ režime, kuriame žaidėjai iš viso pasaulio varžosi, kas galėtų greičiau viską įveikti ir galbūt patekti į Gineso rekordų knygą, kaip greičiausiai įveikusiam žaidimo lygius bei pademonstravusiems nuostabiausią meistriškumą.

„DeadCore“ idėja gimė konkurse, kuriame reikėjo sukurti pirmo asmens šaudyklę per 5 dienas. Nors tuomet kūrėjams nepavyko pasiekti bent dalies užsibrėžtų tikslų, nenumestas darbas bei tikslų siekimas lėmė tai, kad tai, kas iš pradžių priminė labiau modifikaciją, pamažu virto kažkuo, ką būtų galima vadinti pilnateisiu geru žaidimu. Žinoma, prie viso to prisidėjo ir sėkmingas reikalingų pinigų surinkimas „Ulule“ minios projektų finansuojamame tinklalapyje bei „5 bits Games Studio“ komandos narių turima patirtis. Tarp studijos narių yra dirbusių „Neko Entertainment“ bei „Ubisoft“ kompanijose su žaidėjų mėgstamais projektais.

„DeadCore“ naudoja „Unity“ žaidimo varikliuką. Ir tai daroma iš ties labai gerai. Aplinkos bei efektai atrodo gana įspūdingai. Tiesa, kartais atrodo, jog kai kurie vaizdiniai elementai žaidime šiek tiek „stabdo“. Kodėl taip yra, sunku pasakyti, nes neatrodo, kad būtų labai kam. Greičiausiai ne viskas pakankamai gerai optimizuota.

Skirtingai nei „Bunny Track“ modulio „DeadCore“ tiesiogine šio žodžio prasme neįmanoma pažaisti internetu. Yra tik globalios lygių įveikimo reitingų lentelės, į kurias galima patekti užsiregistravus bei prisijungus. Nors tai ir šis bei tas, bet tikrai būtų smagu žaidimo metu lakstant per lygius kartais ir matyti kaip kiti juos įveikia. Bandant įveikti kai kuriuos galvosūkius tenka pasukti labai galvą ir kartais peržaisti bei peržaisti vėl kol „netyčia“ pasiekiamas norimas rezultatas.

Nors kai kuriuos lygius galima įveikti keliais skirtingais keliais, bet ir juos įveikinėjant gali atsibosti. Būtent dėl šio tikslo „DeadCore“ siūlo dar papildomus žemėlapiū rinkinius, kurie niekaip nesusiję su pagrindinia siužeto linija, bet apart to konceptualiai labai panašūs – reikia sugalvoti kaip tik juos pereiti. O jei perėjus, atrodo, kad galima tai padaryti geriau, visada įmanoma pasinaudoti ir minėtu „Speed Run“ režimu.

Kaip galima tikėtis iš šiuolaikinio žaidimo, taip ir „DeadCore“ turi pasiekimus. Jų nėra daug, bet visus surinkti nėra paprasta. Tai dar vienas dalykas, ką galima veikti žaidime. Bet jei dėl kažkokių priežasčių pasiekimus kolekcionuioti gali pasirodyti per nuobodu, galima bandyti kolekcionuoti elektroninės muzikos garso takelius, kurie kažkodėl atrakinami žaidimo eigoje.

Tad ar „DeadCore“ vertas dėmesio? Jei norisi geriau išmokti kabarėtis ant įvairiausių paviršių ir spręsti įvairius galvosūkius su platformomis, tuomet tikrai taip. Tai tikrai neblogas kūrinys nors ir reikalaujantis daug nervų bei pastangų. Bet kitavertus, kad ir kiek bekeikiant viską, po kurio laiko atsiranda vėl noras pabandyti dar ir dar… ir ne dėl labai įdomios istorijo, bet dėl pačio iššūkio sau! Ar tikrai pats galiu žengti toliau ir įveikti viską?