Kai kuriems žaidėjams, įsigijusiems „Xbox 360“ skirtą versiją, „The Crew“ po instaliacijos taip ir nepasileido. Jiems pasisekė. Žaidimas absoliučiai masyvus ir absoliučiai neišbaigtas. O šioje praėjusios kartos konsolėje – dar ir ne itin gražus ir stabilus.

Tekstūros išsiliejusios. Geometrija primityvi. Tiek viena, tiek kita geriausiai pastebima apžiūrinėjant automobilius, jų kampuotas apdailos detales, neryškius žibintus. Viduje – ne ką geriau. Ir taip, kiekvienas automobilis turi interjerą, nors kameros iš vidaus šioje versijoje nėra. Praeivių gatvėse – taip pat. Pašalinis eismas niekur nedingo, tačiau jo čia gerokai mažiau, kaip ir apskritai visų aplinkos objektų. Vaizdas šiurkščiai nelygus. Sunku atrasti liniją, kurį neatrodytų kaip dvi savaites be paliovos naudoto vienkartinio skutimosi peiliuko geležtė. Ar taip yra dėl mažos rezoliucijos, ar dėl radikalios anti aliasing dietos, nežinau.

Žinau tik tiek, kad „Xbox 360“ žaidimai mano televizoriaus ekrane paprastai atrodo daug tvarkingiau. O kur dar tie sutrūkinėję kadrai, atsirandantys dėl nesinchronizuoto kadrų kaitos ir vaizdo atnaujinimo dažnio. Jų padaugėja atsidūrus tankiau apgyvendintose vietovėse, kur daugiau skirtingo paviršiaus ir formos objektų. Jais apsirijęs, žaidimo variklis ilgai trūkčioja. Geras apšvietimo variklis, tinkamai reguliuojantis tai, kaip aplinka sugeria ir atspindi šviesą, radikaliai pagerintų vaizdo kokybę, bet tokio čia nėra. Spalvos išblukusios kaip po dešimties skalbimų. Negana to, krovimo ekranai įkyriai dažni bei ilgi. Ir visa tai tik tam, kad ši „The Crew“ versija turėtų tokį pat milžinišką žemėlapį kaip ir kitos.

Šioje srityje „Ivory Tower“ ir „Ubisoft Reflections“ tandemui pavyko pasiekti užsibrėžtų tikslų, o „Asobo Studio“ ir „Ubisoft Shanghai“ – jų įdirbį be nuostolių perkelti į „Xbox 360“ konsolę. Penkių tūkstančių kvadratinių kilometrų plotas prieinamas beveik iškart, su visais savo miniatiūriniais miestais, miesteliais, kaimais, upėmis, ežerais, vandenynais, miškais, kalnais, slėniais, dykumomis, lygumomis, sniegynais, pelkėmis, dirbamais laukais, magistralėmis, greitkeliais ir žvyrkeliais.

Gali sukarti dešimtis kilometrų bet kuria kryptimi nesusidurdamas su jokia nenatūralia kliūtimi. Nusigauti nuo rytinės pakrantės iki vakarinės gali iš tikrųjų prireikti kelių valandų, nelygu kokiu automobiliu ir maršrutu važiuosi. Buvau ir pats suplanavęs tokią kelionę, tačiau, apšilimui pabandęs nukeliauti iš Detroito į Majamį, persigalvojau.

Retkarčiais atsiveria vienas kitas eilėraščio vertas peizažas, bet didžiąją laiko dalį nelabai yra į ką žiūrėti. Net lankytinos vietos atrodo prastai, o ypač palyginus su tuo, kaip kai kurios iš jų buvo atkurtos tokiuose žaidimuose kaip „Red Dead Redemption“ „Forza Horizon“, „Grand Theft Auto IV“, „Grand Theft Auto V“ ir net „Watch Dogs“. Kita vertus, reikia nepamiršti, jog visų šių žaidimų žemėlapiai lengvai tilptų į „The Crew“ žemėlapį ir dar liktų vietos aibei kitų.

Tai sukelia šiokių tokių nepatogumų. Kartais atrodo, jog kursuodamas iš varžybų į varžybas praleidi daugiau laiko negu dalyvaudamas jose. Žaidimas leidžia nusiteleportuoti į bet kurią jau aplankytą vietą, tačiau lenktynės išdėstytos taip, kad vis tiek dažnai tenka įveikti po kelis ar net keliolika kilometrų.

Kad laikas nebūtų švaistomas tuščiai, pakeliui galima atlikinėti papildomas užduotis, už kurias, kaip ir pagrindines, galima laimėti geresnių detalių automobiliui. Užduotys įvairios. Slalomas, važiavimas nustatyta linija, didelio greičio palaikymas, objektų daužymas ir panašiai. Kadangi šios užduotys aktyvuojamos čia pat, pravažiavus pro pažymėtą vietą, sėkmė juose daug kuo priklauso nuo tuometinių eismo sąlygų. Ir nuo automobilio tipo. Savaime aišku, kad su bekelei skirtu automobiliu ant asfalto nepasieksi tokio paties rezultato kaip su lenktynių trasai skirtu bolidu. Laimei, pasikeisti transporto priemonei užtenka vos kelių mygtuko paspaudimų. Neskaitant to bei dar keleto smulkmenų, vartotojo sąsaja perdėtai komplikuota.

„The Crew“ yra vienas iš nedaugelio man žinomų lenktynių žaidimų, kuriuos galima pereiti nuo pradžių iki galo vienu ir tuo pačiu automobiliu. Savąjį „Nissan 370Z“ iškeičiau į „Nissan Skyline GT-R“ tik todėl, jog užsimaniau visais ratais varomo automobilio. Šiedu modeliai, kitaip nei dalis kitų, gali būti paversti visų keturių tipų lenktynių automobiliais – „Street“, „Performance“, „Circuit“, „Raid“, „Dirt“ – ir dalyvauti visų penkių tipų lenktynėse. Kiekvienam lenktinių tipui galima, tačiau nebūtina turėti po atskirą automobilį – užtenka reikiamo tipo įrangos komplekto. Skirtingų modifikacijų mašinos tobulinamos individualiai. Individuali net jų rida, tarsi tai būtų atskiri automobiliai.

Lenktyniaujant prieš dirbtinį intelektą, tinkamai patobulinti pigiausi modeliai niekuo nenusileidžia patiems brangiausiems, todėl gali natūraliai kilti klausimas, kokia prasmė jiems taupytis. Atsakymo nežinau, bet spėju, kad tam tikri modeliai gali būti geriau pritaikyti tam tikriems lenktynių tipams. Pats reikšmingų skirtumų tarp skirtingų tos pačios modifikacijos automobilių nepastebėjau. Aiškius skirtumus jutau tik tarp skirtingų modifikacijų.

Vairavimas pusiau tikroviškas ir visiškai smagus, nors fizikos variklis ne iš geriausiųjų. Atskirų vairavimo pagalbų reguliuoti negalima. Siūloma rinktis iš trijų nustatymų: „All Driving Help“, „Sport Mode“, „Hardcore Mode“. Pastaraisiais dviem nustatymais automobilis į pasukimus reaguoja jautriau, kaprizingiau išsitiesina, prasčiau sukimba su kelio danga. Šiaip, kaip jau minėjau, visi automobiliai valdosi panašiai ir gali būti panašiai greiti.

Todėl ir nesivarginau ieškoti apleistų antikvarinių modelių, kuriais nudrabstytas žemėlapis. Gal visur ir nepavykdavo laimėti aukso medalių, bet išlošti sidabrą ar bronzą būdavo lengva. Daug prasmingiau atrodė ieškoti komunikacijos bokštų, atskleidžiančių papildomų užduočių vietas, nors, tiesą sakant, ir to nesivargindavau daryti. Maniau, jei pakeliui pasitaikys kokia papildoma užduotis, tai ją ir įvykdysiu, o jei ne, tai negaišiu laiko jos ieškodamas ar iki jos važiuodamas. Tiesa, po kurio laiko buvau priverstas ir ieškoti, ir važiuoti.

Vykdant tik pagrindines užduotis, vairuotojo ir automobilio lygis nekyla taip greitai, kad galėtum sklandžiai progresuoti žaidime. Greitai ateina laikas, kai, nori ar nenori, turi užsiimti papildoma veikla, kitaip liksi su per mažu vairuotojo lygiu ir per mažos galios automobiliu. Tokios jau tos pagrindinės užduotys, vadinamos misijomis, ir tokie jų reikalavimai.

Misijos kur kas labiau ribotos negu papildomos užduotys. Jos gali būti vykdomos tik su nurodytos modifikacijos automobiliais. Ypatingomis progomis juos paskolina organizatoriai. Būtų buvę gerokai įdomiau, jei žaidimas būtų leidęs pačiam pasirinkti, kokių modifikacijų automobilius vairuoti. Vienos įsimintiniausių misijų buvo kaip tik tos, kuriose varžėsi kelių skirtingų modifikacijų automobiliai ir kuriose reikėjo išnaudoti savosios modifikacijos pranašumus. Deja, jas, kaip ir kitas, lydėjo įkyri problema – nesąžiningas dirbtinis intelektas.

Kuo dažniau jį matai pro priekinį stiklą, o ne galinio vaizdo veidrodėlį, tuo geriau tai pastebima. Kartais jis ima važiuoti taip greitai, kad iš nevilties norisi sviesti pultelį į ekraną. Net nemėgink nardyti tarp automobilių taip, kaip tai daro jis. Jis pro juos tiesiog praskrieja kiaurai. Ir net nemėgink taip įveikinėti posūkių – jo nevaržo nei išcentrinė, nei įcentrinė jėgos. Labiausiai dirbtinis intelektas nukamavo tose misijose, kuriose turėjau per ribotą laiką pavyti ir sudaužyti bėglio automobilį. Buvo atvejų, kaip per duota laiką net neįstengdavau jo prisivyti, o paskui, antru ar trečiu bandymu, pavydavau ir sudaužydavau jį per keliolika sekundžių. Žodžiu, sėkmė šiame žaidime priklauso ne tik nuo gebėjimo vairuoti ir automobilio galios, bet ir nuo dirbtinio intelekto nuotaikos.

Vis dėlto didžiausią neapykantą sukėlė ne jis. Toli gražu. Tai – siužetas. Man tai buvo naujiena. Nežinojau, kad „The Crew“ turės siužetinę liniją. Ką gi. Jis ją turi. Ir ji tiesiog siaubinga. Dar siaubingiau tai, kad jos pagrindą sukūrė Christianas Cantamessa, buvęs atsakingas už „Red Dead Redemption“ siužetinę dalį, o parašė Jamesas Worrallas, vienas iš „Grand Theft Auto: Vice City“, „Grand Theft Auto: San Andreas“ bei „Driver: San Francisco“ scenaristų, ir Ianas Mayoras, be „Driver: San Francisco“, dar prisidėjęs ir prie „Watch Dogs“ scenarijaus. Pastarieji du žaidimai siužeto prasme nebuvo itin vykę, bet „Red Dead Redemption“, „Vice City“, „San Andreas“, – tai juk bene geriausia, ką turi video žaidimai. „The Crew“ – atvirkščiai. Jis tiems žmonėms turėtų kelti gėdą. Neįtikėtinai banali ir neįtikėtinai daug kartų matyta istorija, nuspėjama įvykių eiga, nepakenčiamai stereotipiški personažai, veikiausiai sukurti „Ubisoft“ rinkodaros departamento, dirbtinė vaidyba, moterys, atrodančios kaip elitinės prostitutės, tipiški blogiukai…

Ir žinai, kas blogiausia? Visa tai sunku ignoruoti, nes prieš ir po kiekvienos misijos rodomi vaizdo intarpai, jų metu girdimi veikėjų komentarai, o jie patys dažnai skambina telefonu. Laimei, vaizdo intarpus galima praleisti, komentarus misijų metu – nutildyti, o telefoninius skambučius… Na, su jais teks susitaikyti.

Vienas pagrindinių „The Crew“ akcentų – tinklo režimas. Panašiai kaip „Test Drive: Unlimited“ ir „Need for Speed: Rivals“ atveju, čia nėra atskiro tinklo režimo. Jei esi prisijungęs prie interneto, automatiškai esi tinklo režime su kitais žaidėjais. Dėl šios priežasties negali kada panorėjęs sustabdyti žaidimo. Tai galima padaryti tik vykdant misijas, ir tik tai darant vienam.

Dviejų žaidėjų kooperacinio režimo taip ir neišbandžiau. Niekas nepriėmė mano kvietimų ir niekas neatsiuntė jų man. „The Crew“ nedidelėmis dozėmis žaidžiau beveik dvi savaites. Su kitais žaidėjais pavyko išbandyti tik paprastas lenktynes. Nustebino, kad jose gali lenktyniauti tik iki keturių žaidėjų. Na, bet koks skirtumas. Didžiausios lenktynės, kuriose teko dalyvauti, buvo vienas prieš vieną.