Nors pirmosios puikiai įvertinto „Legend of Grimrock“ dalies žaisti taip ir neteko, gavęs progą išbandyti naujausiąją „Legend of Grimrock 2“ (tiesiog taip, jokių „the advntures of“, „the return to“ ir pan) jaučiausiai kaip mažas devynesdešimtų vaikas, gavęs „snikerį“, „marsą“, ar kitą tuometinį, daug džiaugsmo suteikdavusį raritetą. To priežastis paprasta: žaidimo pristaomajame klipe rodomi žaidimo elementai priminė garsiąją „Might and Magic“ seriją. Tačiau kiek tos jėgos ir magijos žaidime iš tiesų yra?
Taigi, pradėkime nuo pat pradžių, kur galima pasirinkti norimą žaidimo rėžimą. Iš tiesų, nuo to pats žaidimas nesikeis – keisis tik jo sudėtingumo lygis. Taip, čia vis tiek yra tradiciniai, standartiniai, vadinkim juos kaip norime, „lengvas“, „vidutinis“, bei „sunkus“ lygiai, tačiau šalia to, „okdslūlinis“ rėžimas išjungia žaidime esantį žemėlapį, tad nebent turime fotografinę atmintį, belieka pasiimt languotą sąsiuvinį ir žemėlapį braižytis patiems. Kitas rėžimas leidžia išsaugojimo kristalus panaudoti tik vieną kartą, o dar kitas – susikurti savo veikėjus.
Veikėjų kūrimas „Grimrock‘e“ veikia kaip ir kituose rimtesniuose vaidmenų žaidimuose. Pirmiausiai galima pasirinkti norimą rasę: žmones, driežažmogius, minotaurus ir žiurkiažmogius. Kiekviena rasė atitinkamai turi jai būdingų pliusų ir minusų. Pavyzdžiui, žmonės gauna 10% daugiau patirties taškų, minotaurai turi daug jėgos, bet yra netaiklūs ir pan.
Tuomet turime standartinius jėgos, mikrumo, gyvybių iš išmanumo atributus, kuriuos galima atitinkamai pagerinti su dešimčia laisvų taškų. Nuo kiekvieno atributo kyla ne tik baziniai parametrai (daroma žala, turimas manos taškų kiekis), bet ir atsparumas atitinkamo tipo žalai.
Šalia to, taip pat yra įprastos meistrystės. Būtų tai įprotis nešioti šarvus, kovoti skirtingų rūšių ginklais, lavinti taiklumą, didinti manos rezervą ar išmokti virti įvarius gėralus. Kiekvieną šių meistrysčių galima tobulinti kelis kartus, o pasiekus atitinkamą lygį, gauti šiokį – tokį bonusą. Pavyzdžiui, greičiau atstatinėti manos taškus, virti geresnius gėralus, kovoti iš antros eilės, daryti daugiau žalos, arba neprarasti vikrumo, dėvint sunkesnius šarvus.
Bene įdomiausios veikėjo kūrimosi proceso dalys yra atitinkamos profesijos pasirinkimas, nuo kurios priklauso ne tik atitinkamas gyvybių ir manos taškų skaičius, gaunamas kaskart veikėjui pakilus lygiu (pavyzdžiui, barbaras jų gauna 80 ir +1 jėgos, karys šiek tiek mažau), bet ir keletas kitų unikalesnių savybių, kaip „fermerio“ profesija, kurią pasirinkęs veikėjas patirties taškus gauna už maisto valgymą.
Kita įdomioji dalis – atitinkamų pasyvių talentų priskyrimas, kurie taip pat nulems žaidimo eigą: vieni jų leis nešti daugiau svorio ir suvartoti mažiau maisto, antri duos daugiau pariteis taškų, treti daugiau žalos, ketvirti – gynybos ir t.t.
Galop, verta paminėti, jog žaidimas mūsų neverčia kurtis keturių veikėjų. Jei norisi skausmo, galima susikurti varganą fermerį, užmesti visus pasunkinančius žaidimo rėžimus ir tiesiog bandyti laimę.
Kalbant apie patį žaidimo procesą, „Legends of Grimrock 2“ yra pats gryniausias „bandymo ir nesėkmės“ žaidimas. Tikrai taip, kūrėjai tikrai nepasikuklino įdėti įvairiausių spąstų, savo zonoms per stiprių priešų ir kitokių linksmybių, tad beveik be abejonės keletą kartų teks mirti. Mirti vien tam, kad kitąsyk tą vietą galėtume praeiti laisvai, be problemų.
Apskritai, žaidime mirtis nėra pats maloniausias procesas. Nors šiuo atveju nepamesime daiktų ir neprarasime vertingų patirties taškų, gali tekti kartoti nemažą gabalą žaidimo, nes procesą išsaugoti galima tik vienoje vietoje – radus žydros spalvos kristalą. O pastarieji yra ganėtinai reti. Žinoma, visuomet galima nubėgti į prieš tai buvusį lygį, ten išsisaugoti, grįžti ir tęsti nuotykį toliu. Laimei, čia „Shadowgate“ tipo netikėtų mirčių sutikti neteko, tad labiau pasistengus, jų bus galima išvengti. Sąlyginai.
Jei pirmasis „Legend of Grimrock“ buvo vaikščiojimas po nesibaigiančius požemius (na, bent jau iš to, kas matosi), tai antroji dalis nuotykius išplėtė į atvirą pasaulį. Iš tiesų, bent pačioje žaidimo pradžioje, požemiai sudarys mažumą visos tyrinėtinos teritorijos. Nors visas pasaulis yra tiesiog saldainis akims, pasigedau kokio nors pradinio kaimelio (ar „quest hub“) iš kurio būtų galima keliauti toliau. Tačiau ne todėl, kad nebuvo jokių asmenų, kurie man duotų vieną kitą „kvestą“. Tiesiog tokiame žaidime norėtųsi vietos, kurią būtų galima vadinti namais, prastumti nereikalingas šmutkes, ką nors apvogti ir pan. Dabar gi, žaidimas panašesnis į kokį nors negailestingą „Island of the Lizard King“. Bet ir istorija jo panaši: „esame išmetami į paslaptingą salą“.
Kovos sistema čia, priešingai „Might and Magic“ žaidimams nevyksta ėjimų strategijos pagrindu. Tiesa, išlieka svarbus veikėjų pozicionavimas (tai yra, iš priekio stovintis priešas darys žalą priekyje stovinties veikėjams, iš už nugaros išdygęs kirs galinėje eilėje besislepiančiuosius). Atitinkamai, užnugaryje stovintis veikėjas nepasieks priekyje esančių priešų, jei nebus pakankamai taiklus. Tačiau visa likusioji kovos dalis sukasi realiu laiku ir yra apribojama ne ėjimų, o veiksmų atsistatymu. Paprasčiau tariant, jei veikėjas turės ginklą, kurio atsistatymas 3 sekundės – jis galės pulti kas tris sekundes. Tokia sistema taip pet įgalina laiku pasitraukto nuo priešo atakos, užbėgti jam iš šono, netgi atsitraukti, pasigydyti, išsivirti naujų gėralų.
Geriau pagalvojęs, negaliu pasakyt jokių aiškių žaidimo trūkumų. Na, galbūt norėtųsi platesnio rasių pasirinkimo (nykštukai, pavyzdžiui), ar to, kad galėtume pasigrožėti, kaip atrodo naujais šarvais aprėdytas veikėjas. Priešingai, „Legend of Grimrock 2“ yra tiesiog puikus, „oldskūlinis“, beprotiškai sunkus bet ir tuo pačiu įtraukiantis žaidimas.
