Kažkada jau buvau minėjęs, kad pastaruoju metu vis netikėtai pasirodo koks nors, 20 metų senumo žaidimo perleidimas. Ne išimtis iš „Shadowgate“, kurį taip pat galima priskirti originalesniųjų kategorijai, mat tai nėra tiesmukas „portas“, o iš naujo perkurtas ir perbalansuotas žaidimas.
Su pačiu „point and click“ žanru, (ar bent jau arčiausiai to), prieš tai teko susidurti tik vieną kartą – paslėptų objektų ieškojimo žaidime, su kuriuo, turiu pasakyti, „Shadowgate“ dalinasi bent keletu esminių panašumų. Tai reiškia, kad čia taip pat keliausime per atskirus kambarius, bandysime įžlibinti po visus kampus išmėtytus daiktus, o juos surinkę turėsime kominuoti, siekdami išpręsti nesibaigiančias mįsles. Tik jei pastarasis paslėptų daiktu ieškojimo žaidimas savo pobūdžiu priminė lengvą pasivaikščiojimą po saulės nušviestą, čiulbančių paukštukų pilną parką, tai „Shadowgate“ yra tolygus kelionei į pragaro centrą ir labiau primena kokią nors didžiai gerbiamų Iano Livingstono ir/ar Steve‘o Jackson‘o „Fighting Fantasy“ serijos knygą, kur ne toks pasirinkimas dažniausiai nubausdavo itin skaudžiai, o kovos būdavo beveik neįmanomos, arba jose reikėdavo sukčiaut, „netyčiom“ paverčiant kauliuką savo naudai.
Taigi, žaidime mes perimsime „Pranašystės Sėklos“ (kaip interpretuosit žodį „sėkla“ – jūsų reikalas) vaidmenį, kuriam (oi, kaip netikėta), lemta nugalėti patį pikčiausią Raganių, užsibarikadavusį pačiame tolimiausiame šios prakeiktos pilies kampe. Visa bėda, kad Sėkla, daugiau – mažiau yra tik paprastas mirtingasis.
Iš tiesų, „Shadowgate“ pirmiausiai nustebina savo savotišku gilumu ir atliekamų veiksmų logika. Paprasčiau tariant, žaidime galėsime atlikti eilę įvairių veiksmų: pakelti, atidaryti, suduoti, panaudoti, skaityti, pažiūrėti, eiti ir taip toliau. Norėdami atlikti kokią nors užduotį (pavyzdžiui uždegti deglą), pirmiausiai turėsime paspausti ant rankose laikomo deglo, tuomet pasirinkti veiksmą „naudoti“ ir paspausti ant fone kambaryje esančio ugnies šaltinio (jei toks, žinoma, apskritai bus).
Maža to, kai kuriuos veiksmus galima atlikti (ar bent pabandyti atlikti) keliais skirtingais būdais. Pavyzdžiui, radę mumiją galėsime pabandyti išvynioti rankiniu būdu (pasirinkę komandas „naudoti“ ir paspaudę ant savęs), bet žaidimas supypsės, kad bintai per daug užsimazgę ir nerandame laisvo galo, nuo kurio galėtume pradėti. Tuomet galima pabandyti juos nupjauti peiliu, bet, vėlgi, kažkas ne taip – peilis per daug atšipęs. Galiausiai, kyla mintis mumiją padegti. Ir ką gi? Išdžiūvę tvarsčiai nesunkiai užsidega, o pelenuose randame keistą skreptrą ir raštelį. Tiesa, tai – vieni geresnių pavyzdžių. Kitais atvejais galvą reikės pasukti kur kas labiau.
Apskritai, nors žaidime ir yra šioks toks pagalbininkas (kalbanti kaukolė), jis nieko per daug nepataria ir absoliučiai viską tenka išsiaiškinti pačiam. Štai, kad ir burtai: mes žinoma jų pavadinimus, bet ką jie daro, išlieka tikra mįslė. Ir nors žaidime yra trys sudetingumo lygiai, netgi pats lengviausias į tokį tikrai nepanašus. Na, bent jau lyginant su eile dabartinių žaidimų, kur lengviausias yra tolygus saulėtam parkui.
Ko gero, todėl „Shadowgate“ ir yra toks puikus, nes čia viskas grindžiama vadinamuoju „trial and error“ būdu, kur dažniausiai klaidas išsiaiškiname pačiu paprasčiausiu būdu: mirštame ant kiekvieno įmanomo kampo. Pavyzdžiui, pats paprasčiausias būdas (per daug neišduodant žaidimo eigos): išnaudojau visus turimus deglus ir viskas paskendo tamsome. Beeidamas atgal kažkur užkliuvau ir griūdamas nusilaužiau sprandą. Taip baigėsi epinė Sėklos istorija.
Vienintelis nelabai patikęs dalykas buvo pati „point ant click“ sistema. Nors visi veiksmai yra iš karto sudėlioti klaviatūroje (intuityviai – patogiai, kur „O“ reiškia „Open“, „U“ – „Use“, „L“ – „Look“ ir t.t.), idan sumažintų spaudinėjimo procesą, visgi prie viso to reikia priprasti, nes kai kuriais atvejais galima pasimesti, ką ant ko ruošiamės naudoti.
Prisipažinsiu, nukeliauti į pačius giliausius požemius tikrai pritrūko „smarvės“ – pasiekęs tam tikrą tašką nebegalėjau pajudėti iš vietos, nes tiesiog neįsivaizdavau, ką galėčiau padaryti, tad teko nuolat naudotis forumais. Bet, nepaisant aukšto sudėtingumo lygio, žaidimas turi sunkiai apibūdinamą, bet labai įtraukiančią išgyvenimo atmosferą, verčiančią vis ieškoti sprendimų, kaip pasiekti tą užsislėpusį raganių, o „sufeilinus“ viską kartoti iš naujo. Visa sprendimų gausybė, netikėtos mirtys, ribotas laikas, nuostabus grafinis apipavidalinimas bei superinis garso takelis leidžia sakyti, kad „Shadowgate“ – vienas geresnių nutikusių dalykų.
