Specialiai marinavau laiką, stengdamasis apie šį žaidimą po perėjimo negalvoti ir nieko niekam nerašyti. Šį kartą toks atsiribojimo etapas buvo svarbus, nes norėjau pamatyti, kaip prisiminimas apie žaidimą išsilaiko atmintyje ir ar lieka bent įžiūrimi kontūrai po to, kai praeina daugiau laiko. Kadangi po to, kai perėjau „Murdered: Soul Suspect“ praėjo jau net truputį daugiau nei mėnesis – manau, kad laiko testas išlaikytas ir aš apie šį labai jau emocijomis žaidžiantį žaidimą galiu parašyti objektyvią nuomonę iš savo varpinės.

Pradėti visai tikslinga nuo to, kad nors žaidimą ir leido „Square Enix“, prie kūrimo dirbo „Airtight Games“. Taip, tikiu, kad daugeliui studijos pavadinimas mažai ką sako arba net atrodo, jog tai kokia nors naujai atsiradusi kūrėjų studija. Tikrai ne. Jie jau gyvuoja kuris laikas ir į šį pasaulį atvedė du daugiau mažiau žinomus žaidimus – prastoka, bet žaidžiamą „Dark Void“ bei spalvingą, tačiau ne mano skonio „Quantum Conundrum“. Šiuo atveju „Dark Void“ yra savotiškas indikatorius, kad gali būti ne kas, tačiau galiu patikinti, jog „Murdered: Suol Suspect“ atvejis yra ne visai tas – žaidimas tarsi apsauginį sluoksnį turi intriguojančią bei keistai masinančią istoriją ir neblogą atmosferą.

Kaip jau daugelis, matyt, ne kartą yra skaitę, „Murdered: Soul Suspect“ žaidėjams tenka detektyvo Ronano O’Connoro vaidmuo, kuris pačioje žaidimo pradžioje yra nužudomas, o vėliau tiria savo paties žmogžudystę. Būdamas vaiduokliu. Tačiau o galbūt dar neteko perskaityti, tai visai įdomus paties veikėjo pateikimo kampas: žaidimas nešykšti nuorodų apie purviną, klampų bei gan tamsų Ronano gyvenimą iki tapimo detektyvu – tai liudija ir ne viena tatuiruotė, puošianti jo kūną. Dėl to ir paties veikėjo bendravimas, požiūris arba net ir padrikos mintys yra kiek kitokios nei įprasta, todėl žaisti pasidaro visai įdomu. Įtraukia. Prieš pradėjus gilintis į istorijos apmatus, verta paminėti, kad žaidime šalia Ronano išsidėsto ir sauja kitų veikėjų, bet minusas tas, kad visi pateikti per daug akivaizdžiai: t.y. pamatai ir jau supranti, kad visi turės savo vaidmenį siužete, nei vienas neliks be sau skirtos funkcijos. Tarp tų kitų veikėjų, žinoma, yra ir neformalių pažiūrų užsispyrusi mergaitė, kuri vienintelė geba komunikuoti su Ronanu (vaiduoklio formoje), taip pat Ronano brolis, gedintis bei įniršęs, plikas policininkas, tarsi besidžiaugiantis dėl kolegos mirties, tamsiaplaukė mergaitė, taip pat vaiduoklis, kažką žinanti bet per daug nesakanti ir t.t. Štai toks tas banalokas, bet tikrai žaidimą išvežantis veikėjų kokteilis. Net ir žiūrint priekabiai – veikėjai įtikina.

Toliau – siužetas, tapęs stipriu atspirties tašku šiam žaidimui ir visiems susidomėjusiems žaidėjams. Ir ne, asmeniškai man tai žaidimas tik labai dalinai primena 1990 metų filmą su Patricku Swayze „Ghost“ (Vaiduoklis). Užtai galvodamas apie „Murdered: Soul Suspect“ iškart prisimenu ir užsimanau dar kartą pažaisti 2001 metų žaidimą „Shadow of Destiny“. Mano manymu jo rezgamos paslapties, intrigos bei mistikos žanro lygis panašus į „Murdered“, tik pastarasis kiek tiesmukiškas. Žodžiu, Ronanas sušaudomas, žudikas – nepalyginamai stipresnis už detektyvą – pasišalina, tačiau neapleidžia jausmas, kad Ronano mirtis buvo būtina (žudiko galvoje). Taip Ronanas, stebėdamas viską tarsi per stiklą, bando savo būdais narplioti bylą, tačiau jis negali to daryti kaip jam patinka – tenka maksimaliai manipuliuoti aplinka, kad pasimatytų norimi dalykai ir pan. Visi veikėjai, kaip jau minėti, išstatyti pagal scenarijų ir siužeto eigoje atlieką savo funkciją tada, kada jiems ir numatyta. Taip pat čia yra ir melodramiškas momentas, kuomet Ronanas ilgisi savo mirusios žmonos, jau patekusios anapus, o jam vis dar tenka blaškytis kažkur pusiaukelėje, aiškinantis savo mirties aplinkybes bei priežastis. Bet ši linija neįkyri ir beveik nejuntama.

Žaidimo procesas – viena iki galo neišpildytų dalių, bet jis tikrai maksimaliai geras, kai tokios koncepcijos ir išpildymo žaidimui, kokiu galiausiai tapo „Murdered: Soul Suspect“. Iš esmės Ronanas tiesiog tyrinėja Salemo miestą (galima vaikščioti po jį visą, atskirose vietose įeinant į dideles teritorijas, kurios ir tampa lygiais) bei ieško įkalčių ar užuominų. Taigi žaidimo pagrindu tampa labai jau ribotų galvosūkių sprendimas, nusikaltimo vietų apžiūra, rišlus išvadų susidėliojimas ir t.t. Galiu pasakyti iš karto, kad lygiai pusė visų šių žaidimo elementų yra įdomus, o kita pusė – niekam tikę. Pavyzdžiui išvadų susidėliojimas dažniausiai vyksta painiai ir net labai priforsuotai – ekrane kabo daug žodžių, o žaidėjas turi išsirinkti tris, kurie atitiktų apmąstomą situaciją. Nykoka. Tačiau pačių nusikaltimo vietų apžiūra yra gana įtraukianti, nors žaismo forma taip pat skurdoka. Noriu pasakyti, kad žaidime beveik nėra jokio iššūkio ar azarto – tai veikiau tiesiog labiau nuotykių (kvesto) žanro žaidimas su tamsia atmosfera, veikėjais bei aplinkomis.

Vienintelis dalykas, praskaidrinantis kiek monotonišką „Murdered: Soul Suspect“ žaidimo procesą, tai – demonai. Gaila tik, kad jie integruoti čia paviršutiniškai ir apart potencialios grėsmės žaidėjui apie pačius daugiau nieko paplėtota nėra. Aha, demonai – tai sielos per ilgai prabuvę tokioje limbo stadijoje kaip Ronanas, bet… o daugiau? Nieko, prašome nesgilinti! Na gerai. Tai štai, šie demonai medžios Ronaną, todėl kartais teks pažaisti slėpynių žaidimą. Ar Ronanas gali juos įveikti? Taip, bet reikės prisėlinti iš galo ir tik tada jis galės kažką jiems daryti, kol šie susprogs. Jei demonai pamato žaidėją pirmi, jie pradeda klykti bei siurbti jį į save (ar kažką panašaus…), po ko labai greitai gali pasirodyti žaidimo pabaigos užsklanda. Bet iš esmės šis žaidimas su demonais yra laiko gaišimas ir tikrai prastai bei neskaniai integruotas į žaidimą elementas. Net neįsivaizduoju žmogaus sąmoningai žaidžiančio ir besimėgaujančiu tuo, kas vyksta. Beje, Ronanas gali lakstyti kiaurai sienas (žinoma, ne visas, bet kokį 90%), todėl išvengti demonų bus lengviau, tačiau susidūrimai vis tiek vargina, o jokio įdomumo ar smagumo vis tiek neatneša.

Vienas esminių dalykų, kodėl „Murdered: Soul Suspect“ primena kvestą yra įvairių daiktų rinkimas, pradedant nuo specifinių daiktų surankiojimo papildomoms trumpoms vaiduoklių istorijoms, ir baigiant įvairiausių iškarpų, nuotraukų ir kt. rinkimo informacijai apie žaidimo veikėjus bei pasaulį. Tai va šis rinkimas kartais perima iniciatyva bei tampa varomąja žaidimo jėga, nes rinkti ir po dalelytę dėliotis bendrą istorijos vaizdą yra įdomu, o įvairūs daiktai dažnai bus kaip nors sumaniai paslėpti, todėl nuo to tik dar įdomiau. Surinkti viską šimtu procentu nėra lengviausia užduotis (tiesą sakant šiame žaidime tai sunkiausiai įgyvendinamas tikslas), bet tą padaryti visai verta. Įžvalgos apie skirtingus veikėjus bei detalės gana turiningos, jos patenkina smalsumą ir verčia stengtis ieškoti toliau.

„Murdered: Soul Suspect“ aplinkos esti apyvienodės, pilkos, niūrios, tamsios. Dažnai net atrodo, kad su keliomis išimtimis visi lygiai susilieja į vieną gniutulą, iš kurio ir buvo lipdomi. Bet juos naršyti vis tiek smalsu, o vietomis net pamatai kažką gražaus. Kita vertus yra lygių, kurie labai nuvilia (pavyzdžiui beprotnamis), bet yra ir tokių, kurie padaryti itin taikliai bei net paliečia emocionaliai, vienas jų – Ronano sugrįžimas į nuovadą, kurioje dirbo, tik jau vaiduoklio pavidalu. Veikėjų modeliai taip pat detalūs ir išsiskiria savo bruožais, apranga ar aksesuarais. Muzika žaidime labai jau foninė, todėl labiau ir neišsiskiria, o įgarsinimas – išties kokybiškas. Veikėjų malonu klausytis, visi įgarsinti įtikinančiai (žinoma, gal tik kiek pašlubuoja pati pabaiga bei išrišimas, tačiau dėl to kalta tiesiog pati pabaigos idėja ir, juo labiau, tiesmukas jos realizavimas).

Galiu nemeluodamas pasakyti, kad su visu tuo, ką turi, žaidimas tikrai sugeba sukurti ir išlaikyti gana mistinį foną. Pagrindinė žaidimo paslaptis yra sandariai uždaryta ir kruopščiai saugojama iki pat titrų, bet patiks išrišimas tikrai ne visiems. Ar verta „Murdered: Soul Suspect“ žaisti žinant visus minusus ir suvokiant, kad pabaiga, greičiausiai, nepatiks? Taip, nes šis žaidimas, nors vietomis ir labai prastokas, yra labai unikalus ir atmintyje nori nenori išlieka. Žinoma, toks stilius gal ar žaidimo nuotaika patiks ne visiems, bet valandos, praleistos prie „Murdered: Soul Suspect“ tikrai nenueis perniekt. Ir, kas yra tikrai gerai, maloniai prisiminsite, o gal ir darsyk pereisite „Shadow of Destiny“.