Asmeniškai man „Steins;Gate“ – absoliutus fenomenas, kuris žavi nuo pačios idėjos ir jos išpildymo iki kiekvienos šio žaidimo (bei anime serialo) veikėjų išlementos ar iššnibždėtos frazės. O šis žaidimas, apskritai, yra kolosalus ir kruopštus darbas, kurį pavyko itin sėkmingai perkelti ir į 24 (+ 1) serijų japoniškos animacijos serialą, kelis papildomus filmus ir dar aibę papildomo turinio skirtingose medijose. Gera žinoti, kad šio fenomeno, pasaulyje paplitusio kaip „Steins;Gate“ ištakomis tapo štai šis žaidimas, kurį dabar apžvelginėju. Keistas jausmas. Būtent toks, koks užplūdo pirmą kartą įsijungus žaidimą ar stebint pirmąją serialo seriją…

Nepaisant šio žaidimo (ir, apskritai, „Steins;Gate“ visatos) dydžio ir pernelyg neišduodant siužetinių detalių, viską galima įsprausti į saują padrikų, bet gaires užduodančių sakinių. Iš esmės ši istorija yra apie Rintarô Okabe, kuriam tėra 18 metų ir kuris save laiko nesuprastu genijumi. Šis veikėjas, kalbant apskritai, yra vertas atskiros pastraipos, nes pažinčiai su juo pravartu pasiruošti. Okabe tiek žaidime, tiek seriale yra labai ekscentriškas, staigių reakcijų ir daugybės neapibrėžtų klausimų, nukreiptų į žiūrovą, autorius. Jis nuolat kalba apie „organizaciją“, užsikosėja nuo savo ne laiku pradėto maniakiško juoko ir turi įprotį kalbėtis telefonu… pats su savimi. Žodžiu, Okabe neįsipaišo į absoliučiai jokius nei žaidimų, nei bet kokios kitos medijos veikėjų stereotipus ir tampa viso žaidimo žvaigžde. Paprastai vizualinėse novelėse tenka valdyti emocijų stokojančius, blankius ir kaip taisyklę atmintį praradusius herojus, bet Okabe priverčia pakeisti nuomonę apie tokius žaidimus kartą ir visiems laikams. Džiugu, kad kūrėjai drąsiai ryžosi patikėti žaidėjui Okabe, o ne kokį šalutinį ar net išgalvotą personažą (tą sėkmingai-nesėkmingai padarė paskutinio „Ghosbusters“ žaidimo kūrėjai).

Okabe, patekęs į rimtesnes ar svarbesnes scenas, visuomet uždominuoja ir apvagia žiūrėtojo/žaidėjo dėmesį iš kitų personažų. Bet visas žaidimo (ir serialo) stiprumas pasireiškia tuomet, kai iš pusiau komiško priėjimo prie visos koncepcijos ir istorijos staiga ir be skrupulų pereinama prie rimtos dramos, tragedijos bei negailestingų aukų, kurias privalo priimti pats Okabe. Galingas jausmas, kuris tiesiog persmelkia žaidėjo vidų yra suvokimas, kurį pats žaidėjas dalinasi su Okabe, kad visas kelionių laiku konceptas, taikomas šiame žaidime, geriausiai suprantamas būtent žaidėjui ir tam pačiam Okabe. Šis konceptas skrupulingas, nenugludintas, „žalias“ ir gana smulkmeniškas, bet efektyvus, tačiau reikalauja įsitraukimo. Žaidžiant viduje dažnai kažkas virpteli, kai suvoki, jog Okabe iš tikrųjų yra gilus, viską permąstantis ir visai kitaip jaučiantis, nei kalbantis, herojus. Žaidi ir pradedi jausti, kad ta istorija, kuri iš pradžių atrodė paini, chaotiška bei bet kaip sumesta į krūvą Tave įtraukia, tiesiog įsiurbia ir kad tu tampi visiškai neabejingas tiek jai, tiek žaidimo veikėjams ir jų likimams. O tai dar toli gražu ne vienintelis jausmas, užplūstantis žaidžiant…

Jaučiu, kad pradedu ketvirtą pastraipą, o mano tekstas – vis dar įžanga. Apmaudu, tačiau pasitikiu kantriausiais skaitytojais ir atsiprašau, kad šis tekstas – painumo sulig „Steins;Gate“ visata. Tad kol visiškai nepasiklydau žaidimo pasaulio aiškinimo labirinte, noriu parašyti, jog ši vizualinė novelė – išskirtinė. Taip, jos visos turi savo standartus, įprastus priėjimus tiek prie žaidimo proceso, tiek prie veikėjų likimo, bet „Steins;Gate“ čia viską apverčia. Tai nėra toks tamsus, beprotiškai nestabilus ar šlykštus žaidimas kaip kai kurios nišinės, iš japonų kalbos taip ir neišverstos vizualinės novelės (neminėsiu pavadinimų, kad nesusigundytumėte), bet visgi „Steins;Gate“ kitoniškas, verčiantis permąstyti daug ne vien veikėjų, bet ir savo gyvenime. Šis žaidimas netgi labai gerai atliepia savo kuriamą pasakojimą spalviškai, garsiškai ir visaip kitaip. Ir apskritai šio žaidimo pasirodymas Europos prieigose yra neįprastas, netikėtas ir malonus dalykas, kurį lai išnaudoja tie, kam atsistoja ausys išgirdus, kad toks žaidimas apskritai egzistuoja.

Vis dar nepereinant prie pačios istorijos ir žaidimo „mėsos“, privalau paminėti, kad kaip tokių sudėtingų temų žaidimui (nuo paties koncepto iki įvykių išdėstymo bei aiškinimo) – čia yra tiesiog tobulas lokalizacijos pavyzdys. Akivaizdu, kad japonai savaip supranta tiek visatą, tiek kaip ir kas joje išdėstyta ir viską savo kalba interpretuoja vienaip. Bet šiuo atveju padirbėta buvo pavyzdingai – viskas pakreipta ar pasukta taip, kad atitiktų anglakalbių žaidėjų mentalitetą. Taip pat linksmos vietos persiskaito nuoširdžiai linksmai, o liūdnos rimtai ir giliai prasismelkia – kaip ir turėtų būti. Seniai vizualinėje novelėje mačiau tokį ne pagal standartus ar įprastus kanonus gerą vertimą – nekyla nė žiupsnelis abejonės, kad prie jo dirbo profesionaliai su japonų kalba draugaujantys žmonės. Manau, kad iš dalies tokio pabrėžtinai puikaus vertimo dėka absoliučiai visi – ne vien Okabe – veikėjai yra įsiminti, maloniai perteikti ir visus iki vieno įdomu sekti, į visus lengva gilintis. Žinoma, visiškai nenuspėjami Okabe sprendimai ir reakcijos dažnai ima viršų, bet kito ir negalima tikėtis, kai vienas herojus yra itin gerai sugalvotas bei išrašytas, išsiskiria iš kitų.

„Steins;Gate“ istorija yra įtraukianti, bauginanti, pilna paslapties, emocijos ir t.t. Galų gale koks skirtumas, kokius žodžius aš čia įrašyčiau? Tinka visi. Tik esmė yra ta, kad būtent ši istorija iš kitų išsiskiria tuo, jog čia beveik tolygiai pasitaikys pakilūs ir svaiginantys pakilimai, triumfai, o iškart po to seks gniuždantys nuosmukiai, o gal ir depresinės nuotaikos visam likusiam vakarui. Žodžiu, tai – galingas ir paveikus žaidimas, todėl juo mėgautis derėtų suvokiant galimą poveikį. „Steins;Gate“ po jokio gailesčio tam tikrais momentais užkelia žaidimo intensyvumą tiek, kad darosi sunku kvėpuoti, bet vėliau veiksmas maloniai nuslopsta ir palieka pakankamai laiko atokvėpiui. Vienok žaidimui prireikia laiko įsivažiavimui (mano nuomone – tokiu likimu dalinasi ir anime serialas). Bet nors tai daug kam gali nepatikti – asmeniškai nematau tame nieko blogo, nes tokiai istorijai ir pasauliui kaip „Steins;Gate“ paruošti reikia laiko bei daug po vieną, po kelias pametamų detalių, be kurių žaidėjas niekaip neįsijaus ar ko nors nesupras visoje vėliau sekančioje įvykių bei netikėtumų spiralėje. Žinoma, ne viskas nuolatinėje įvykių gausoje šiame žaidime stebina, bet net ir kartais banalokus ar nuspėjamus posūkius bei intarpus žaidimo kūrėjai išsprendė taip išskirtinai, stilingai ar kitaip, kad jie taip pat žavi, užuot erzinę. Sakyk, ką nori, bet tai – meistriškumas.

Kuo dar „Steins;Gate“, kaip žaidimas, patraukia – žaidėjui suteikiama galia. Trumpiau tariant čia nuo žaidėjo pasirinkimų priklauso labai daug. Ir tai tikrai jaučiasi ir ne, ne vien tuo, kad tam, jog atrakintum pagrindinę, „tikrą pabaigą“, reikės atsižvelgti bei atlikti daug smulkmenų. Žaidime nuolat bus vienokie ar kitokie pasirinkimai, privalomi sprendimai ar posūkiai, prie kurių iš žaidėjo tikimasi tikrai nuoširdaus indelio. Tai yra ta vizualinė novelė, kurią žaisdamas jauti, jog tai kažkas, kur įsitraukimas nepriforsuotas, o tikras, reikalaujantis skrupulingumo. Galų gale tie, kas nėra perfekcionistai ir neieškos tobulo finalo savo žaidimo procesui, gali pažiūrėti į „Steins;Gate“ grynai egoistiškai – va, dagiau peržaidimo galimybių, galima pereiti žaidimą nors ir keliskart, atrandant vis kitokią kryptį bei pabaigą (jų yra ne viena). Ši laisvė nėra taip gerai išnaudojama kituose vizualinėse novelėse, todėl žaidimas išsiskiria iš kitų.

Šio žaidimo vizualimas – retas pavyzdys to, kai išties išskirtinei istorijai bei veikėjams norima suteikti ir išskirtinį vizualinį pranešumą bei išskirtinumą – „Steins;Gate“ tą akivaizdžiai turi. Nekyla nė menkiausios abejonės, kad tiek prie aplinkų, tiek prie veikėjų modelių dirbo profesionalai („anime“ serialas pasirodė juk jau po žaidimo), kurių darbas absoliučiai rauna stogą. Dar prie gerų emocijų prisideda ir kaip tos pačios aplinkos bei veikėjai integruojami į žaidimo procesą – veikėjų atvaizdai juda, keičiasi bei reaguoja labai jiems tinkančiu ritmu, todėl „Steins;Gate“ yra itin nuosekli, maloniai akimis bei ausimis sekama vizualinė novelė. Tuo metu apie personažų įgarsinimą ir jo kokybę aš jau minėjau… Bet net jei pasirenki žaisti su originaliu, japonišku įgarsinimu bei angliškais titrais, gali išgirsti, kokiomis emocijomis ir kaip iš savęs originalaus įgarsinimo aktoriai garsino savo veikėjus. Tai tokia kokybė, kurios neriboja net kalbos barjerai.
Muzikinis fonas, kaip, manau, ir reikėtų tikėtis, puikiai priderintas prie bendros žaidimo atmosferos. Savaime suprantama, kad įtampa niekada nebūtų kuriame taip efektyviai, jei vaizdo nelydėtų nervais lakstantys muzikiniai intarpai arba paslaptingos, kelių ar, kartais, ir daugiau garsų kompozicijos. Vienintelis minusas, kurį apskritai būtų galima pripaišyti žaidimui, tai – galimybės žaisti pilnu ekranu nebuvimas. Keistas dalykas, kurio visai nesupratau, bet jei jau taip yra, to tikrai nepakanka, kad atbaidyti geros istorijos ištroškusį žaidėją. Smagu, kad „Steins;Gate“ yra ir asmeniniams kompiuteriams, nes tokio masto bei kokybės vizualinių novelių šiai plaftormai beveik nėra. Taip pat žaidimas turi tam tikrą pasiekimų sistemą ir saują malonaus papildomo turinio, kas tikrai pradžiugins ieškančius išskirtinio dėmesio iš kūrėjų.

Kalbant apskritai, „Steins;Gate“ yra persismelkiantis, kandus bei skirtas dabartinei, mūsų žaidėjų kartai. Tai lyg „Drugio efektas“ kalbant apie kino filmus: „Steins;Gate“ parodo, kokia yra/gali būti arba visados buvo greito vartojimo pasekmė. Šis žaidimas kaip kempinė sugeria tai, kas aktualiausia paskutiniu metu ar per pastarąjį dešimtmetį, o vėliau leidžia žaidėjui išsigręžti kartu su vien jam kylančiomis emocijomis ar mintimis. Visa šį užtaisą lydi neeilinė, ne kiekvienam įkandama istorija, kuri nepamainomai pritaikyta tokiam minčių ir prasmių fonui.

„Steins;Gate“ yra viena geriausių vizualinių novelių, kuri, be kita ko, dar ir apie mus.