„Drunken Robot Pornography“. Tikrai taip, viską perskaitėte teisingai. O, kad jau prakalbome apie keistus žaidimų pavadinimus, tai tikrai nėra kažkas tokio, dėl ko būtų verta spygauti, ar kelti bet kokio tipo šurmulį, kaip linkę daryti daugelis – juk yra ganėtinai sveikas kiekis kitų žaidimų, kurie taip pat gali „pasigirti“ išradingais pavadinimais. Pavyzdžiui, „Fantastikos aušra, „OMG, zombiai“, ar „Super bitė žudikė: prisikėlimas“. Ir, ne, pornografijos čia tikrai nerasime. Na, bent jau tikrąja to žodžio prasme. Tačiau bus daug alkoholio ir didelių, ko gero pagiriotų ir piktų, robotų – titanų.
Nepaisant keistojo pavadinimo, DRP (paprastumo sumetimais vartokime šį trumpinį) yra kiek neįprasta pirmojo asmens „bullet hell“ inkarnacija – kaip žinia, „bullet hell“ dažniausiai žengia koja kojon kartu su dvieju dimensijų arkadiniais „SHMUP‘ais“.
Taigi, ką gi tie girti robotai veikia? Kad ir kaip bebūtų keista, žaidime yra šiokia tokia istorija. Pasirodo, mes valdysime dabar jau uždaryto baro savininką, kurio vyriausiajam barmenui – robotui išsilydė keletas mikroschemų, jis pakvaišo, su savimi pasiėmė šokėjas ir jas pavertė į milžiniškus robotus, kuriais bando sunaikinti (ar užgrobti – koks gi skirtumas) Bostono miestą. Todėl savininkui nelieka nieko kito, kaip tik atleisti savo buvusį darbuotoją. Sunkiuoju būdu.
Aišku, kitaip ir būti negali, barmenas pasislėpė pačiame paskutiniame lygyje, tad norėdami jį pasiekti prieš tai turėsime nuleisti titaniškas robotiškas šokėjas. Kitais žodžiais tariant, lygiai dažniausiai susidarys iš šių objektų: per ribotą laiko tarpą surinkti reikiamą taškų kiekį šaudant mažesnius robotus, arba, vėlgi per ritobtą laiką, numušti vieną ar kelis didžiuosius titanus. Ir, aišku, likti gyvam. Čia negalėčiau pasakyti, kad žaidimas turi aiškią sudėtingumo kreivę: pirmieji lygiai bus tokie lengvi jog bus sunku suprasti, kas apskritai įvyko, tolimesnieji taip pat nebus itin sudėtingi – juos įveikti pavyks iš pirmo, blogesniu atveju antro karto. Tačiau tarpe jų, pasitaikys tikrai sunkių, kuriuos greičiausiai reiks kartoti ne du ir ne tris kartus.
Kaip ir pridera kiekvienam „bullet hell“ atstovui, daugeliu atveju žaidimas bus labai chaotiškas: į visas puses skries mūsų ir priešų paleistos kulkos, lazeriai, suksis pusę ekrano užimantis titanas, aplink jį skraidys mažesni robotai, o mums reikės rūpintis ne tik savo gyvybių stulpeliu ir vis mažėjančiu laikmačiu, bet ir įvairiais taškų daugikliais, kitos rūšies šoviniais ir t.t.
Ko gero, daug chaoso prideda tai, kad žaidimo lygis, viso labo, yra nedidelė „Quake“, ar „Unreal Tournament“ lygio arena, kurioje pilna įvairių mažesnių pastatėlių, praėjimų, pralindimų, ore skraidančių salų, į viršų ar šonus numetančių platformų. Apskritai, didelis žaidimo ypatumas yra tai, kad daugiau laiko praleisime sklandydami ore, ne lakstydami ant žemės ir slapstydamiesi už kiekvieno kampo.
Daugeliu atvejų žaidime duoto laiko nepakaks, kad titaną numuštume (ar surinktume reikiamą taškų kiekį) naudodamiesi tik standartiniu ginklu, tad neišvengiamai reikės pasirankioti kitų. Tiesa, pats ginklas nesikeis – keisis pačios kulkos. Įdomu, kad šiuos „patobulinimus“ galima dėti vieną ant kito. Tai yra, pasiėmę „trigubo srauto“, „padidintos greitošaudos“ ir „galingesnio šūvio“ ženkliukus, gausime visus juos apjungiantį efektą.
Patys robotai – titanai yra tikrai įspūdingi: milžiniški mechaniniai daugiakojai, apginkluoti visais įmanomais ginklais. Ko gero, keisčiausia tai, kad kituose žaidimuose tokio lygio „bosus“ rasdavome tik pačių lygių galuose (pavyzdžiui, „Contra“), o čia prieš juos kovoti tenka vos ne kiekviename lygyje. Taip pat, kaip ir senuosiuose žaidimuose, DRP‘o robotus nugalėsime ne aklai šaudydami, o po vieną nuiminėdami ginkluotas galūnes, kol beliks saldus beginklis viduriukas.
Na, o jei neužteks istorinio rėžimo, žaidimas siūlo nemažą kiekį užklasinės veiklos. Tai „alkoholio nešimas“, kuriame reikės išvenginėti nuolat didėjančio priešų kiekio ir per tam tikrą laiką stengtis į namu bazę parnešti kuo daugiau aplink besimėtančių butelių, „savaitės robotų arena“, leisianti kas savaitę kovoti prieš vis kitokius robotus, rinkti taškus, siekiant pirmosios vietos, virtualioje erdvėje, galimybė sukurti nuosavą titaną ir leisti kitiems žaidėjams išbandyti laimę kovojant prieš jį, bei dar keli mini žaidimai.
Pabaigai, galima drąsiai teigti, kad „Drunken Robot Pornography“, idėja kovoti prieš milžiniškus robotus tikrai neeilinė ir, netgi, ganėtinai smagi, dėl savo absurdiškojo „bullet hell“ faktoriaus. Visgi, po tam tikro laiko šios arenos praranda savo įspūdį ir nenorom į galvą pradeda lįsti įvairios, su „štampuotėmis“ susietos mintys.
