„Battlefield 4“ išleistas pernelyg anksti. Tačiau priežastis, kodėl taip buvo pasielgta suprantu – „EA“ akis drasko milžiniški „Activision“ vis kuriamo „Call of Duty“ pardavimai. Ir jiems norisi būtent TO pyrago gabalo, kurį sau vis riekia didžiausi konkurentai. Šių dviejų serijų šiuometiniai leidimai žinomi net ir pradinukams, vos išmokusiems skaityti – „Kel of dūty: gausts“ ir „Bettelefyld“. Apie juos žino visi, ir išmelžti iš šių serijų paskutinius nešamus pinigus vis norisi, kol žinomumas nesunyko. Gi šiuolakinis žmogus nesugeba prisiminti dalykų, jei jie nesikartoja kasmet tuo pačiu metu ir yra beveik identiški!

Tačiau šiemet aš pykti galiu tik dėl to, jog „Dice“ nepakako laiko. Žaidimas išties didelis, ir vos pradėjus žaisti darosi akivaizdu, jog jis smarkiai patobulintas lyginant su praeitų metų dalimi. O laiko kūrėjams trūko tik žaidimo „išlaižymui ir nupoliravimui“. Didžiausios žaidimo problemos jau ištaisytos, o smulkesnių koregavimas kasdien vykstantis dalykas, taigi ir šis mano argumentas pamažus praranda reikšmę.

Kalbant apie patį „Battlefield 4“, aš, kaip žmogus mėgstantis žaidimus, turinčius puikų vieno asmens žaidimo režimą, norėčiau pradėti nuo kampanijos. Paprasčiausias būdas apibūdinti „Battlefield 4“ kampaniją, yra išvis apie ją nekalbėti. Galbūt reikėjo visas pajėgas fokusuoti į daugelio žaidėjų režimą? Tačiau kyla kita problema – kaip žaidėjams be didžiulio triukšmo prakišti daugelio žaidėjų žaidimą, už pilno žaidimo kainą? Taigi, problemos sprendimas buvo neadekvatus, savotiškas „multiplayer“ tutorial’as, pilnas įkyrių veikėjų ir istorijos posūkių(?). Ir ohoho, tie veikėjai tikrai įkyrūs. Jei žiūrėdami pristatomuosius filmukus to nepajutote, tai įsivaizduokite – geriausia žaidimo dalis ta, jog jis pirmąsias keletą valandų vieną po kito šluoja vienokią ar kitokią įtaką žaidimo eigai turinčius veikėjus. Vieni pasirodys tik tam kad suerzintų ir pats norėtum juos nukepti, kiti – kaip žaidimui dramatizmo suteikiantys kartoniniai paveiksliukai. Jų rotacija vyks kaip ant parduotuvės lentynos – su tavimi nuolat draugaus pora antrarūšių kolegų, tačiau populiaresnės prekės dings vos tik spėsi įsiminti jų slapyvardį. Tačiau visi iki vieno jie neįdomūs, įkyrūs bei nereikalingi. O mūsų valdomas veikėjas yra būrio vadas, kuris nemoka šnekėti, bei klauso didžiausio komandos avigalvio, kuris, kaip nekeista, yra juodaodis. Prisiminimai apie namus ar murmėjimai apie ateities ambicijas bei ironiški slapyvardžiai – būtini šiems veikėjams. Nereiktų pamiršti ir ne tokio ir subtilaus veikėjo pasirodymo iš „Battlefield 3“, žaidimui artėjant link pabaigos. Tačiau ironiška, jog geriausios žaidimo akimirkos seka po šio veikėjo pasirodymo ir trunka lygiai tiek, kiek ir trunka jo gyvenimas.

Tikrai įdomios žaidimo nuotrupos labiau primena mano mylimą „Battlefield: Bad Company 2“, nei kokį naują, brandintą gaminį. Geriau pagalvojus, „Battlefield 4“ vieno žaidėjo kampanija tikrai nemažai skolinasi iš „Blogosios Kompanijos“. Dėžės ginklų, išmetytų prieš didžiulius susišaudymus, tam, kad galėtum pasirinkti tinkamiausius būtent tam susirėmimui? Yra. Afigieno grožio fauna ir aplinkos? YRA! „Kietas“ bei visiškai nereikalingas veikėjas, kuris mus erzina vien savo pasirodymu? Tikrai yra! Taigi, ko trūksta „Battlefield 4“? Vieningo atsakymo nėra, taigi leisiu pasirinkti patiems: istorijos, atmosferos, logikos, protingų priešų, klaidų ištaisymo, patrauklių veikėjų, įvairesnių misijų.

Prakalbus apie grožį, vieno žaidėjo kampanija turi tikrai puikių kraštovaizdžių, o aplinkų destrukcija dabar dar gilesnė ir tikroviškesnė. Aš, mėgstantis pasijuokti iš netikroviškos daiktų veiklos (dažnai savavališkos) žaidimuose, nepraleidau progos to padaryti ir čia – medžiai dažnai pinasi po kojomis, o į kovą nejučiomis galime nusinešti ir dalį betoninės sienos. Tačiau tokios problemos labiau žmonių, mėgstančių kištį nosį ne ten, kur turėtų, problemos, o ne žaidimą griaunančios bėdos. Jų ir taip apstu.

Apipavidalinimo prasme „Battlefield 4“ krauna praeitų metų žaidimui malkas – o svarbiausia – žaidimas daug geriau optimizuotas, taigi atsisakę vienokių ar kitokių nereikalingų dalykų galėsite mėgautis nuostabia fauna ar šešėlių žaismu. Efektai puikūs – liepsnos liežuviai ar rankinių granatų pliūpsniai tikras saldainis žaidėjų akims. Ach, ir vos nepamiršau – veikėjų veidai bei animacijos „Battlefield 4“ tikrai verčia iš koto. Visų veikėjų ar net civilių (kurie vaidina gyvų malkų vaidmenį) išvaizda tikrai puiki bei tikroviška. Tačiau tikroviška ne veido porų ar seilių blizgesio ant lūpų atžvilgiu, tačiau tokiu, jog tiki tuo, kuo jie šneka, nors ir šneka visišką „bizpridielą“. Audiofilai irgi neliko nuskriausti – ginklai skamba puikiai, sprogimai svilina ausų plaukus, o kartas nuo karto pasirodantis garso takelis labiau pamirštamas, nei įkyrus. Tiesa firminis „Battlefield“ serijos perdimas išliko. Kalbant apie apipavidalinimą kartkartėmis pradeda atrodyti, jog prie ginklų padirbėta pernelyg gerai. Dažnai atrodo, jog jie yra tikroviškesni, nei jie esą tikrovėje – jie visi nupoliruoti, blizgantys, be mažiausio įbrėžimo (na, RPG nesiskaito – tai vienintelis išlikęs Rusijos simbolis po to, kai ant AK-47 pradėta lipdyti krūva šlamšto kaip lazeriniai taikikliai ar optiniai kamufliažai). O skambesys.. Mmm… Užliūliuotų kiekvieną karo užgrūdintą generolą. O žaidimo balansas žaidžiant istoriją leido rinktis ginklus kaip mergina parduotuvėje renkasi drabužius (va šitas turi lazeriuką, bet jo apkabos forma nelabai derinasi prie mano pistoleto).

Žinodami, jog žmonės „Battlefield 4“ pirks dėl daugelio žaidėjų batalijų, „Dice“ pasirūpino ir tam tikrais apdovanojimais, kuriuos gaus savo pareigą atlikę žaidėjai, perėję ir vieno asmens kampaniją. Tai gana nedidelės smulkmenos, tačiau puikiai parodo šių dvieju režimų integraciją tarpusavyje. Perėję žaidimą galite atrakinti keletą specialių ginklų, keletą peilių bei galybę dog tag’ų, kurių, aš prisiekiu viso pasaulio kačiukais, niekas nerinks nes dėl jų neapsimoka žudyti savo smegenų ląstelių, atsakingų už erdvės suvokimą. Be to, dalis jų padedami tiesiog žaidėjams nematomose vietose. Atrakintas gerybes galima naudoti nors ir pirmą kartą įsijungus daugelio žaidėjų režimą. Žaisdamas gali bandyti rinkti kuo daugiau taškų, atrakinti tik istorijos režime naudojamus ginklus bei rodyti savo draugams sugebėjimą iškęsti neįdomią istoriją, kurią atspindi tavo surinkti taškai. Tačiau tai leidžia tik lyginti savo ir draugų sugebėjimą žaisti „run’n’gun“ stiliumi, kadangi jis ir leidžia surinkti daugiausia taškų. Tokia režimų integracija tarpusavyje gal ir yra geras ženklas ateities kartoms, tačiau šiuo metu tai tik užima tuščią „Battlelog“ skyrelį ir nepasiūlo jokių svarių privalumų žaidėjams.

Prakalbus apie „Battlelog“, ši programa – tinklalapis labiau apkrauna kompiuterį, nei suteikia naudingos informacijos, o ir navigacija po 30 valandų žaidimo joje išliko paslaptimi. Beveik neįmanoma išsiaiškinti tam tikrų dalykų nesikreipiant į „Google“ informacijos lobynus. Priedu, išėjus iš žaidimo, priverčia kompiuterį nustoti funkcionuoti bent keletai minučių, o serverių keitimas dažnai išvis neregistruojamas. Tačiau neneigsiu, matyti savo taiklumo statistiką ar tam tikras žaidimo tendencijas tikrai įdomu. Nors tai ir galėjo būti padaryta kaip atskiras priedas prie žaidimo kliento.

Kur „Battlelog“, ten taškai. Kur taškai – ten ir pagrindinis „Battlefield 4“ arkliukas – daugelio žaidėjų režimas. O jis, mano brangieji, yra puikus. Pamirškite ir taip labai lengvai pamirštamą nesusipratimą kaip vieno žaidėjo kampanija, ir pasinerkite į šį internetinių batalijų spektaklį, kur net ir aklas girtas kurmis gali jaustis pilnaverčiu mūšio lauko organu. O kaip nesijausi – taškus gauni už kiekvieną pirstelėjimą, net ir tą, kurį padarė tavo kolegos. Pamatei priešą? Še, niekingi 20 taškų. nušovei priešininką, kuris turėjo mirti nuo tavo kolegos ašmenų? Štai dar 100 taškų bei rusiškas keiksmažodis pokalbio lauke. Mirei dešimt kartų ir kartą pavyko nukauti oponentą? Haha, ŠTAI DAR 150 taškų!!

Taškai taškeliai ir taškučiai „Battlefield 4“ reiškia viską. Dabar klasių patobulinimai yra mažiau reikšmingi, nei, sakykime, ginklų tipo apdovanojimai. Visų pirma – naudodamas tau patinkančią klasę (Support, Engineer, Assault bei Recon) gali pasirinkti keletos tipų ginklus, bet vistiek patobulinti savo specializacijos lygį. Sakykime, „Recon“ klasės žaidėjas gali naudoti „Carbine“ tipo ginklus, turės visus šiai klasei būdingus privalumus, bei vistiek galės kelti jos lygį. Tai patogu tiems, kurie nori turėti visų klasių patobulinimus, bei tuo pačiu metu kelti savo „Carbine“ tipo ginklų lygį, ar tiesiog tuo metu jiems nepavyksta naudotis iš anksto duotomis priemonėmis.. Šis pakeitimas man leido žaisti su mėgstamiausia „Engineer“ klase, ir naudoti man patinkančius ginklus. Neliko kvailoko klasių – ginklų skirstymo, nors, žinoma, tam tikrų, specifinių ginklų tipų keisti tarp klasių negalėsi. Verta pastebėti, jog ginklų elgesys tarp vieno asmens kampanijos bei daugelio žaidėjų režimo skiriasi gana akivaizdžiai, ir tai puikiai suprantama. Dabar daugelio žaidėjų režimo ginklai (savose kategorijose) dažniausiai skiriasi tik trimis aspektais – šaudymo greičiu, apkabos dydžiu bei šaudymo tipais (automatinis, tryjų šūvių bei vieno šūvio). Taigi, jei jauti simpatiją kokiam nors ginklui dėl tam tikrų priežaščių – gali nesidrovėti ir naudoti jį į valias. Tu tikrai nebūsi pranašesnis ar prastesnis už kitą žaidėją, su kitu ginklu. Istorija šiek tiek keičiasi kovoje su snaiperiniais šautuvais bei vidutinio atstumo bei snaiperinių šautuvų hibridais, kurie, tiesą pasakius, visiškas nesusipratimas ir visiškai neveiksmingi kovose, tačiau išimtis taisyklės nekeičia.

Kustomizacija „Battlefield 4“ pertvarkyta iš pagrindų. Dabar galima rinktis iš galybės spalvų palečių, taikiklių, šautuvo vamzdžių bei kitų patobulinimų. O visus juos galima atrakinti keleta būtų – keliant tų ginklų lygį, įvykdant specialias užduotis ar atidarant „Battlepacks“. Šie paketai tai viena iš kostumizacijos naujovių. Šiuos paketus žaidėjas gauna kas keletą lygių, o jų yra trijų rūšių – bronziniai (turi dažnai sutinkamus patobulinimus ir bonusus), sidabriniai (turi keletą dažnai sutinkamų bei retesnį patobulinimą) bei auksiniai (turi keletą retų bei keletą papildomų patobulinimų). Tiesa, šie paketai truputį nuvilia vos pradėjus žaisti. Jų pagalba dažnai atrakinami patobulinimai, kurių galbūt negalėsi naudoti dar keletą savaičių, nes jie skirti ginklams, kurie dar toli toli ir tau nepasiekiami. Galybė užduočių bei medalių suteikia šiokios tokios motyvacijos siekti geresnių rezultatų, o įveikus tas užduotis atrakinami transporto priemonių patobulinimai, ginklai, bei spalvų paletės. Be viso to, žaidėjai gali pasidaryti ir savas emblemas – ar tai būtų vyriškasis pasididžiavimas, ar koks tikrai meniškas piešinys. Jie visi bus atvaizduoti ant tavo transporto priemonių ir ginklų, bei pademonstruoti tavo nukautiems priešininkams. Teko sutikti ir lietuvaičių, pasipuošusių lietuviška simbolika – Gediminaičių stulpais, trispalvėmis, ar Gedimino bokštų atvaizdais.

Na o dabar, apie svarbiausią multiplayer komponentą – žemėlapius. Šie, su keliomis išimtimis, tikrai puikūs ir pritaikyti visiems žaidėjų poreikiams. Mėgstantys artimą kovą bei įtemptus mačus tikrai pamėgs „Operation Locker“, kuris labai panašus į „Operation Metro“ sutiktą „Battlefield 3“, tačiau išvengia visiškų traukinio į sieną susidūrimų kurie dažnai sutinkami pastarąjame žemėlapyje. Mėgsti atviras erdves? „Rogue Transmission“ ar „Parcel Storm“ nepaliks tavęs abejingu. O, ar minėjau apie „Levolution“? Šis juokingu pavadinimu apdovanotas reiškinys, būdingas visiems žemėlapiams, dažnai iš esmės pakeičia jų tipą. Štai kad ir „Flood Zone“ žemėlapis, kurio lygio evoliucija (lyg pokemono) yra tai, jog sugriovus užtvanką miestą užpils vanduo ir teks naudotis vandens transporto priemonėmis. „Zavod 311“ (mano asmeninis favoritas) leis susprogdinti milžinišką kaminą, o tokie „Levolution“ gigantai kaip „Parcel Storm“ tikrai privertė sulaikyti kvėpavimą – į salą įsirėš milžiniškas laivas, šluodamas medžius bei skrosdamas mažytę salą. Vėliau jis gali pasitarnauti kaip papildoma priedanga užimant kontrolės tašką. Visi žemėlapiai daugiau ar mažiau seka tokius pačius standartus, kaip ir praeitų dalių žemėlapiai, tačiau dabar jie plačiau pritaikyti ir tokiems žaidimo tipams, kaip „Demolition“, kuomet reikia pavogti bombą bei ją padėti priešininkų taške ir apsiginti nuo priešininkų bandymų ją padėti, arba „Conquest“ batalijoms, kuomet lėktuvai, tankai, šarvuočiai bei kovinės vandens transporto priemonės yra svarbios mūšių detalės. Vienintelė didesnė problema kurią sutinku kiekvieną vakarą – tai žaidėjų pomėgis žaisti tik keletą skirtingų žemėlapių labai siaurame režimų rate, taigi gali tekti ieškoti grupės bendraminčių forumuose.

Transporto priemonės, kaip viena iš „Battlefield 4“ skiriamųjų savybių, yra realizuotos kaip niekada puikiai. Dauguma žemėlapių, kuriuose naudojamos vienos ar kitos (ar visos) galimos transporto priemonės, turi savas silpnybes ir stiprybes. Štai įvairūs kateriai turi didesnes galimybes vandens pripildytuose žemėlapiuose konkuruoti dėl tam tikrų kontrolės taškų, kuomet tankai ar šarvuočiai turėtų prasibrauti pro keletą oponentų kontroliuojamų įtvirtinimų. Kitos transporto priemonės padeda efektyviau atakuoti ir galimai sunaikinti priešininkų sunkiąją artileriją iš tolėliau, o kitos – suteikia galimybę grubia jėga ją pulti ir tikėtis geriausio. Žaidžiant vien pėstininkų veiksmais paremtus žemėlapius (kaip „Operation Locker“) žaidimas netenka savitumo. Žinoma, nenorintiems pernelyg kvaršinti galvos dėl įvairių puolimo strategijų, šio žemėlapio užtenka ir paprastai pasišaudyti. Tačiau automatizuotą mūšį dievinančių žaidėjų šis žemėlapis nesužavės.

Na o pabaigai kaip vyšnaitė ant torto, „Battlefield 4“ turi ir „Commander“ režimą. Jis leidžia prisijungti prie žaidimo serverio, ir (jei ši vieta neužimta) leidžia kontroliuoti kovos eigą. Žinoma, tik dalinai, kadangi žaidėjai gali ir nepaisyti tavo nurodymų. Tačiau geras vadas duodantis tikslius ir adekvačius nurodymus sulaukia daugiau taškų bei apdovanojimų, bei gali padėti savo mėgstamam būriui – suteikti jam oro pagalbą, numesti vienokią ar kitokią transporto priemonę, suteikti apsaugą nuo priešų skautų ir taip toliau. Tai nėra labai gilus ar sudėtingas režimas, tačiau tikrai sveikintinas žingsnis, link persilaužimo daugelio žaidėjų šaudyklių žanre.

Ir galiausiai baigdamas apžvalgą norėčiau paminėti, jog nepaisant akivaizdaus laiko trūkumo bei daugybės nesklandumų, žaidėjai vistiek sulaukė geriausio iki šiol sukurto „Battlefield“ serijos žaidimo, žvelgiant į daugelio žaidėjų kovas. Na, o vieno žaidėjo režimas… „Dice“ turėjo ir šviesesnių dienų. Tačiau neabejoju, jog artėjantys papildymai leis lengviau nuplauti kartų prieskonį ir leis žaidėjams toliau mėgautis šiuo puikiu kūriniu.