Ir niekada man vištų nebus per daug!..

Kada būtent prasidėjo šie garsieji „vištų“ (aš taip rašau tik todėl, kad man lietuviškas žodis viščiukai „Crazy Chicken“ kontekste kažkaip neskamba…) žaidimai aš ir supratimo neturiu, o pasižiūrėti atitinkamuose saituose – bijau. Nejauku kažkaip. Atsimenu tik, kad pirmą kartą identiškai atrodantį vištų žaidimą sužaidžiau su pirmuoju už savo pinigus įsigytu „Game.exe“ numeriu…

[/img]

Įsivaizduok save, 9-erių metų, beveik nemačiusį jokių žaidimų, su naujutėlaičiu asmeniniu kompiuteriu kokiais… 1997-1999 metais. O dabar paįvairink šį įsivaizdavimą vienu pirmųjų „Crazy Chicken“ žaidimų. Įsipaišo? Taip! Ir ypač, kai tokio žanro žaidimų beveik nėra arba yra, bet tai jau būna savaip mutavusios atmainos (pavyzdys – „Carnivores“ serija). Tiesa, tokių ir panašių žaidimų atžvilgiu (vertinant pagal jų kiekį), nelabai kas tepasikeitė ir šiandien, bet…

…įsivaizduok save (hm, net neįsivaizduok, o tiesiog apsidaryk šią akimirką aplink save) dabar: pažangi grafika, krūvos nepereitų žaidimų ir dar dalis jų pasiskolinti iš piktai dienas skaičiuojančių draugų, po televizoriumi bent kelios konsolės ir t.t. Ir dar… beveik niekuo nuo 1997-1998 metų nepakitęs „Crazy Chicken“ serijos žaidimas. Tiesiog. Kokie jausmai Tau kyla?..

[/img]

Akivaizdu, kad „Crazy Chicken“ žaidimai nė iš tolo negali pasirodyti „kiekvienam“, tačiau kai pagalvoji apie tokį derinį kaip „Nintendo“ 3DS ir tą patį „Crazy Chicken“, visai gali kilti pasalūnė mintis, jog „o gal vis dėlto…“, ar ne? Suprantu Tave, nes kilo ir man. O dabar trumpai (nes tiesiog sunku per ilgai apie tai galvoti) papasakosiu plačiau:

„Crazy Chicken: Director`s Cut“, skirtas „Nintendo“ 3DS nešiojamai konsolei turi vos dvi filmavimo aikšteles (suprask – du lygius), kuriose vyksta veiksmas, t.y. vištų šaudymas, kas paprastai, manau, visai logiškai būtų suprantama tiesiog kaip DEMO versija. Na taip, galbūt tai toks žaidimo stilius, bet visgi kaip šiems laikams to truputį per mažai… Ypač turint omenyje, kad kitų žaidimų DEMO versijos trunka po valandą ar dvi.

[/img]

Atmetus vos du lygius, kuriuos vieną po kito kokį dešimt kartų kūrėjai nusprendė kartoti tol, kol žaidėjui paprasčiausiai baigsis šoviniai, lieka tik krūva pirmyn atgal skraidančių vištų. Ir nieko daugiau. Jokio kabliuko ar dabartinių laikų prisilietimo… Tiesiog lyg iš gūdžių laikų prisikėlęs žaidimas, kuris dar gerai nesusiorientavo, į kokią rinką jis pakilo (nes taip, šiandien ir mažiems žaidimams keliami visai nemaži reikalavimai, jeigu ką). Na ir pasimetęs žaidėjęs, braukantis „stylusu“ po apatinį 3DS ekraną, kita ranka bandantis nuvyti žiuvulį arba grabinėdamas po stalą bevaisėse kavos puodelio paieškose.

Tiesą sakant tuo pačiu būdu nušovęs 1 000 vištų ir paknabinėjęs labai užsispyrusias ir vos ne vos į šūvius sureaguojančias negyvas tų DVIEJØ lygių aplinkas, kurios kiekvieną kartą būna identiškos, aš giliai susimąsčiau: ir ką gi šis žaidimas, su visa įsivaizduojama ir neįsivaizduojama 3DS žaidimų konkurecija veikia šioje konsolėje? Tiesa, šiaip jis kainuoja du baksus, bet jei gyvenčiau JAV, už tuos pinigus mieliau suvalgyčiau kokį skanėstą. Pas mus jis kainuoja du eurus. Jeigu nebūtų „steam“, tuo šia pastraipą ir baigčiau, o dabar nelieka nieko kito, kaip tik pasakyti, kad tame pačiame „steam“ už tuos varganus du eurus galima sulaukus tinkamos akcijos įsigyti penkiagubai vertesnį žaidimą.

[/img]

Kita vertus kaip būtų gerai dabar pažaisti šitą…