Iš tikrųjų tai aš čia nereiškiu jokių pretenzijų į tai, kas jau seniausiai „Diablo III“ tema iki pašaknų išnagrinėta, iškalbėta ir išbambėta, todėl visi, ką domina tyra ir neginčyjama (taip, šiuo atveju aš leidžiu sau pabūti kiek šališku) tiesa, prašau pamiršti šį mano tekstą ir tiesiog paspausti čia. Na, o tuo tarpu mes pusiau neformaliai pasikalbėsime apie sofas, atšaldytus gėrimus, konsoles su jų belaidžiais pulteliais ir apie tai, kas galbūt po didžiųjų santykių aiškinimųsi dėl šio žaidimo liko nuošalyje.

Kadangi man visa „Diablo III“ pasirodymo asmeniniams kompiuteriams, o vėliau jo persikėlimo į konsoles situacija atrodė gana komiškai, savo asmeninės nuomonės papildomai tikrai nereikšiu, o visą „Diablo III“ pasirodymo konsolėms prologą apibendrinsiu viena gero draugo, kuris atsidavusiai žaidė PC versiją, fraze: „where we just beta testing this sh*t for consoles all along?“ Tuo pačiu šią frazę išskyriau ir dėl kitos priežasties: ji klaidinga. Esmė tame, kad „Diablo III“, kad ir koks jis pasirodė asmeniniams kompiuteriams, šia platforma yra žaidžiamas vienaip, o tas „Diablo III“, kurį įsidedi į savo konsolės diskasukį yra absoliučiai kitoks. Turbūt geriausiai tą skirtumą nusakytų dienos ir nakties priešprieša – abu, berods, yra to paties paros ciklo dalis, abu panašūs, bet tuo pačiu ir kardinaliai skirtingi. Ir tai rašydamas, beje, aš turiu omenyje mažytį faktą, kad alų, draugelius ar karštas draugeles, papildomus valdymo pultus savo konsolei ir mėgstamus užkandžius turėsi susiorganizuoti pats, nes tai būtinas nerašytas konsolinio „Diablo III“ atributas, kurį kūrėjai paprasčiausiai neatsakingi.

Vienas pirmesnių dalykų, kuriuos pastebi įsijungęs „Diablo III“ (šiuo atveju nesvarbu PC ar konsolė) yra tas, kad pagal šiandieninius standartus gana paprastai vizualizuoti video intarpai tikrai neatitinka įprasto „Blizzard“ stiliaus ar kokybės. Gerai prisimenu, kai „PC Klubo“ (dabar lietuviškas „PC Gamer“) redaktorius pasakė, kad savo laiku „Starcraftą“ žaidė tiesiog peržiūrinėdamas visus kompakte buvusius video intarpus – tokios jie buvo kokybės. Na, „Diablo III“ tuo tikrai nepatraukia (ar bent jau manęs), kita vertus šiokie tokie trupiniai tų išsiilgtų video intarpų matyti, bet jie iš tiesų per daug trupiniški. Žinoma, su tuo pernelyg glaudžiai susijęs kitas aspektas, kurį panagrinėsiu jau sekančioje pastraipoje, bet visgi stebėdamas tai, kas vyksta priešais mane ekrane aš klausiau savęs „hm, ar tai tikrai tie patys kūrėjai, apie kurių žaidimus žaidėjai visame pasaulyje jau yra sutelkę atitinkamus lūkesčius?“

„Diablo III“ istorija. Na, nežinau kiek įkvepenčiai tai nuskambės nežaidusiems, bet esmė ta, kad vieną dieną iš dangaus parskrenda kažkas panašaus į meteoritą ir įsirėžia į Ttristramo miesto (vieta, kur vyko pirmasis „Diablo“) katedrą. Įvyko tai, kas įvyko, bet problema slypi tame, kad meteorito susidūrimas su Žeme sukėlė šiokį tokį neigiamą efektą – staiga, iš niekur nieko ima prisikėlinėti numirėliai ir jau netrukus visą naująjį Tristramą užplūsta zombių gvardija. Toliau pasakoti nesiryžtu, nes dar keli žodžiai ir nebeliks, ką pasakoti, bet patikinu – tie, kas kažkada žaidė kurią nors „Diablo“ dalį bus pakankamai maloniai priimti atgal į savo pamėgtą žaidimo pasaulį (ypač jei bent kažkuria prasme traukė ir „loras“), nes čia apstu nuorodų į anksčiau išgyventus nuotykius. Iš kitos pusės… Visas žaidimo procesas iš istorijos pusės momentais nušoka taip žemai, kad už „Diablo III“ visa galva aukštesnis ima atrodyti „Dungeon Siege III“, bet tai momentai. Hm, tiesą sakant keistas jausmas – kad ir per trijų valandų žaidimo sesiją su „Diablo III“ gali įvykti vienodai tiek banalių, tiek gana įdomių bei išskirtinių įvykių, todėl ne nuostabu, kad žaidžiant ilgainiui gali susiformuoti dviprasmiškas įspūdis.

Pats žaidimo procesas yra gana simplistinis, bet tai ir neturėtų kelti nuostabos: galų gale „Diablo III“ tęsia pačių „Blizzard“ pradėtas tradicijas ir tuo pačiu parodo, kad nebijo ir lengva ranka ne tik priima, bet ir sutraiško žaidimų serijos „Torchlight“ (o be jos ir daugelio kitų) mestą iššūkį. „Diablo III“ yra pakankamai klasikinę šios serijos formulę į dabartinę kartą perkeliančių bei palaikančių „Blizzard“ gudrybių, o veikėjų tobulėjimo ar naujų sugebėjimų mokymasis padaryti intuityviai ir su labai geromis įžvalgomis, t.y. nauji sugebėjimai atsirakina pačiu laiku – kaip tik tada, kai jau būtum suinteresuotas išbandyti ką nors naujo. Tai, savo ruožtu, palaiko gana gerą žaidimo tempą, o kai viskas vyksta konsolėje – žaidimas įgauna visai kitas spalvas.

Gana akivaizdu, bet ypatingai viską pakeičia pultelis žaidėjo rankose bei faktas, kad nuo šiol „Diablo“ žaidimo veikėjus tenka valdyti ne isteriškais pelės paspaudimais, bet paprasčiausiais analoginės svirtelės sukiojimais (kairiąja svirtele judi, o dešine atlieki gana pravarčius kulvirsčius). O šiaip pasakysiu tiesiai – žaisti „Diablo III“ su konsole bei pulteliu yra patogu ir smagu. Ir nors čia tik mano bei kelių draugų, su kuriais žaidėme sudribę ant tos pačios sofos bei viską matydami per tą patį televizoriaus ekraną nuomonė, siūlau pasvarstyti logiškai: „Diablo III“, kaip bežiūrėsi, tikrai yra neįpareigojantis žaidimas, todėl jį žaisti susimetus krūvoje, ant stalo išsidėliojus įvairius gėrimams bei užkandą – neabejotinas pranašumas prieš tuos, kas kirmyja tuos pačius tamsius bei monotoniškus koridorius narstydami vienumoj ir dar su ta vargše nukankinta pele. Tikrai, pirmus „Diablo“ ir pats žaidžiau su pele. Nepamenu, kad būčiau kada dėl to skundęsis, bet pažaidęs pusę nakties su pulteliu aš tiesiog sveiku proto nebesuvokiu, kaip galima tą patį žaisti su kompiuterio pele ir ryte neišmesti jos likučių į šiukšlių kibirą?..

Tiems, kurie vis dar svarsto, koks jausmas žaisti „Diablo III“ su, šiuo atveju, neįprastu valdymo būdu, siūlau visiems prisiminti tikrai ne vienu atžvilgiu vykusį bei malonų 2010 metų „Crystal Dynamics“ išsišokimą „Lara Croft and the Guardian of Light“. Nors galbūt panašumas tarp šių dviejų žaidimų valdymo tėra sąlyginis ir padiktuotas mano jau kiek ydingų prisiminimų, tačiau orientaciškai susigaudyti turėtų pavykti. Tuo pačiu per šių dviejų prizmę galima būtų panagrinėti ir kitą aspektą: įdomumą bei įsitraukimą. Pavyzdžiui, Laros Croft atveju kažkaip to viso smagumo ar netikėtumo faktoriaus tikrai netrūko, nes žaidimas buvo prifarširuotas galvosūkių ir su pačiu žaidimo procesu susijusių netikėtumų, o tuo tarpu „Diablo III“ geriausiu atveju gali ant priešų užversti sieną ar paniokoti aplinką. Aišku, vėlesniuose lygiuose laukia tam tikrų staigmenų, bet minties esmę, tikiuosi, perteikiau.

Šiaip „Diablo III“ yra tikrai įspūdingo grafinio apipavidalinimo ir nors visi kakariekuoja, kad PC versija daro konsoles taip, jog net neverta gilintis, asmeniškai aš raginu į tai nekreipti dėmesio ir viską pamatyti pačiam. Gana sunku tai kaip nors ištransliuoti, bet žaidimas tiesiog daro tam tikrą įspūdį ir jo nesumenkina nei konsolė, nei sofa, nei alus, nei šalia nebūtinai į temą šnekantys draugai. Ir nors „Diablo III“ versija skirta konsolėms ir tas pats žaidimas, skirtas PC platformai yra tarsi atskiros respublikos (PC versija su jai būdingom bei jau seniausiai išsakytom problemom), konsolinė versija „Blizzard“, manau, vis tik pavyko. Tai yra būtent tai, ko reikia – įtraukiantis ir gan aktyvus požemių bei visų kitų kūrėjų gražiai „išmyslytų“ aplinkų taifūnas, kuriuo keturi savim patenkinti „geekai“ savaip siaubia tiek kambarį, kuriame žaidžia, tiek demonais užveistą pasaulį.

Pabaigai pasilikau vėlgi labai jau šališką, bet, kaip man pačiam pasirodė, iliustratyvią pastraipą apie tai, kaip konsolinis „Diablo III“ žaidėjams dovanoja kai ką neįkainojama, t.y. būtent tai, kas įvyksta konkretiems žmonėms susėdus prie ekrano ir nusitvėrus po pultelį. Pavyzdžiui mes su vienu draugu iki ašarų prisijuokėm eilinėje naujojo Tristramo teritorijoje, po kurią tingiai slankioja zombiai ir keli kiti neypatingi priešų tipai. Žodžiu, kol mes įnirtingai skaičiavom po visą žemėlapį riedančias priešų galvas, draugas kažkaip prisimerkęs bandė kažką įžiūrėti. Paskui į tai įtraukė ir mus: „ei, man tik ką pasirodė, kad tas zombis ištiesė į mane ranką ir parodė pirštu, maždaug „this bi*ch is mine“ lol“. Ar taip iš tikro įvyko niekas negalėjo pasakyti, nes minėtas zombis tą pačią sekundę gavo strėlę į galvą ir tuo jo išskirtinumai pasibaigė, bet juoko iš šios visiškai lygioje vietoje kilusios situacijos tikrai netrūko. Arba dar atvejis, kai vienas iš žaidimo bosų, skeletonų karalius, sakė vieną iš savo tūžmingų kalbų, su daug gergdžiančio balso ir t.t., ir vienam iš žaidžiančių kažkuriuo metu pasigirdo tokia frazė, lyg tarp kitko: „I eat gods for breakfast“. Vėlgi, viskas baigėsi juoku ir iš to toliau sekusiais pokštais, kurie dėkingai išpurena dirvą dar kitiems išsigalvojimams ir pan.

Žodžiu, „Diablo III“ konsolėms yra tikrai vertas laiko ir pinigų pirkinys, net ir tuo atveju, jei tie, kas po to jį žais nėra net girdėję apie šį žaidimą ar net visą seriją. Tai kažkas, kas labai tinka žaisti kompanijoje, o įsitraukimas – garantuotas. Abejoti neverta. Aišku, visa žaidimo teikiama patirtis yra ne be keistumų (pvz., kodėl moteris barbarė kalba su šlykščiai iškeltu rusišku akcentu) ir ne vietoje pasimaišiusių šablonų, bet visa tai, jei atsisėdai su alumi ant sofos žaisti, o ne mąstyti, sukliudyti mėgautis tikrai neturi.