Žaidimo „Dota“ kilmės istorija labai įdomi bei verta dėmesio, todėl trumpai pabandysiu jus su ja supažindinti. Žaidimas kilo iš „Warcraft 3“, kaip fanų sukurtas „mod’as“, kuris plėtėsi, tobulėjo ir didėjo ilgą laiko tarpą, kol pasiekė tikrai milžiniškas apimtis, bei didžiulį gerbėjų ratą. Šis „mod’as“ pamažu pradėjo panašėti į atskirą žaidimą, tokį, kokio tuomet dar nebuvo. „Defence of the Ancients“ buvo vienintelis savo nišoje ir būtent jis diktavo visas šio žanro taisykles, kurios nuo pat pradžių nekito – 1 žemėlapis, 2 tvirtovės ir žaidėjai siekiantys sugriauti priešininkų tvirtovę. Nuostabiausia tai, jog šis „mod’as“ buvo sukurtas vos keletos asmenų, o plėstas trečiojo (kuris vėliau tapo vieninteliu atsakingu asmeniu už šį žaidimą) pasivadinusiu Icefrog. Niekas nėra matęs šio mįslingojo Icefrog veikėjo, tačiau sklando gandai, jog jis miegodamas žaidžia šachmatais, o pusryčiams valgo rubiko kubus. Taigi, originalioji „Dota“ versija iki šių dienų laikosi ant vienintelio asmens pečių. Visi 112 herojų, esantys „Dota“ žaidime yra subalansuoti (ar net sukurti) vienintelio asmens, kuris rūpinasi šio super – sudėtingo žaidimo balansu, klaidų taisymu bei tolimesne plėtra (net po 10 metų nuo pirmosios versijos išleidimo!).

Išpopuliarėjus „Dota“, kitos žaidimų studijos pradėjo kopijuoti ar tiesiog perkėlinėti žaidimo elementus į savo žaidimą, pašalinant tam tikras mechanikas, supaprastinant žaidimą bei suteikiant lengvesnį prieinamumą žaidėjams („Warcraft 3“ žaidimo „mod’as“ buvo gana sudėtingai įdiegiamas bei sunkiau prieinamas paprastam žmogui). Taip gimė tokie žaidimai, kaip „League of legends“, „Heroes of Newerth“ bei daugelis kitų. Na, o pastaraisiais metais „Dota“ tipo žaidimai atgijo naujam gyvenimui, bei šiuo žanru susidomėjo ir jį pritaikyti žaidimų kompanijos pradėjo plačiau. Šiuo atgimimo metu, 2011 metais, visiems žaidėjams puikiai žinoma kompanija pavadinimu „Valve“ nusprendė perkelti senąjį „Dota“ „mod’ą“ į naują būstą, kaip atskirą, visiškai nemokamą žaidimą, paprastu pavadinimu – „Dota 2“.

„Dota 2“ kūrimo istorija nenusileidžia ir pirmą jai daliai. Visų pirma, „Valve“ nustebino žaidėjus pasirinkus būtent tokio tipo žaidimą, kadangi studija iki šio žaidimo paskelbimo kūrė ir leidė tik pirmojo asmens šaudykles, be to, pirmasis „Dota“ „mod’as“ vis dar buvo atnaujinamas to pačio paslaptingojo Icefrog. Studija nusamdė minėtąjį kūrėją, bei vos tai padarę, dar labiau pribloškė viso pasaulio žaidėjus – vos paskelbtam žaidimui, „Valve“ skyrė net 1 milijoną dolerių jų organizuoto turnyro „The International“ nugalėtojams, o turnyras vyko dar tais pačiais metais „Gamescom“ parodoje.

Toliau sekė ilgas, net dviejų metų „beta“ testavimo laikas bei „The International 2“ su dar vienu milijonu, o norintieji galėjo gauti žaidimo raktą, žaisti žaidimą bei padėti jam tobulėti. Na, o 2013 metais įvykęs „The International 3“ turnyras su „Dota 2“ gerbėjų pagalba surinkęs didžiausią visų laikų prizinį fondą, pažymėjo žaidimo išleidimą plačiąjai visuomenei. Nuo beta versijos pasirodymo, „Dota 2“ nedingsta iš populiariausių „Steam“ platformos žaidimų dešimtuko, o pastaraisiais metais vis lieka pirmojoje vietoje.

Taigi, kuo patrauklus „Dota 2“? Kodėl žmonės šį žaidimą mėgsta vadinti žaidimu -narkotiku, kodėl vienu metu jie jo nekenčia, tačiau vos parašę piktą komentarą grįžta į tą pačia „duobę“? Manau pradėti reikėtų nuo to, jog žaidimas yra gilus. Jis yra labai gilus. Toks gilus, jog net virš tūkstančio valandų šio žaidimo sužaidęs žaidėjas, gali vadintis tik „Noob’u“. „Dota 2“ yra toks sudėtingas, jog žmonės keikiasi ir pyksta ant kiekvieno žmogaus, nesvarbu ar tai komandos draugas ar priešininkas, dėl visiškai skirtingų priežasčių. Tai žaidimas, reikalaujantis daug pastangų, mąstymo, bei sugebėjimų. Tai žaidimas, kurį įvaldyti yra neįmanoma, kadangi nėra nei vieno mačo, kuris būtų lygiai toks pat, kaip ir praeitas. Nepabijosiu šio žaidimo pavadinti šių laikų šachmatais, bei vieninteliu žaidimu, kuris elektroninį sportą gali visiškai nesigėdydamas pristatyti plačiąjai visuomenei. O tam yra tikrai svarių priežasčių.

Visų pirma, „Dota 2“ yra puikiai prieinamas kiekvienam norinčiam. Galima jį parsisiųsti ir pradėti žaisti. Nereikia mokėti už visiškai nieką (nebent pats to nori), o būdamas apsukresnis gali dar ir užsidirbti pinigų ar virtualių gėrybių. Žaidime galime surasti ir iš „Team Fortress 2“ atkelaivusių idėjų, kaip daiktų retumas, dėžės, ar pervadinimo kortelės. Tačiau žaidėjai to daryti nėra verčiami, o įvairūs veikėjų drabužiai visiškai neturi įtakos pačiam žaidimui (na, nebent labai gražus daiktas gali priversti jus pavydėti kitam žmogui). Na, o pamėgęs žaidimą, gali imtis ir darbo ties juo – tai žaidimas palaikantis „Steam Workshop“ sistemą, kurioje gali įkelti savo sukurtus žaidimo daiktus, papuošalus, drabužėlius, komentatorius ir daug daugiau. Jei žaidėjams jie pasirodys verti dėmesio – jie atsidurs žaidime, o į tavo piniginę pradės kapsėti pinigai už kiekvieną nupirktą tavo sukurtą daiktą žaidime.

Na, o kas savaitiniai žaidimo papildymai, pataisymai ir kartą per metus (ar dažniau) įvykstantys generaliniai žaidimo herojų pertvarkymai, pataisymai, subalansavimai žaidimą išlaiko visuomet šviežią, nors jis net nespėja ir pasenti – kiekvieną savaitė pridedamos ar patobulinamos žaidime jau įdiegtos sistemos, nauji virtualūs daiktai bei didžiųjų švenčių siurprizai neleidžia nuobuodžiauti. Jei įsijungę „Dota 2“ pagalvojate apie kokią funkciją, susijusią su draugais, žaidimu kartu su jais, ar tiesiog komandos kūrimu – ji jau yra žaidime, arba ten bus labai greit, bei jos nuolatos atnaujinamos. O tokį vaizdą išvysti galima gana retai – nemokamas žaidimas nepaliauja apdovanoti žaidėjų, kurie neišleidžia nei cento (iki tol, kol pradeda graužti sąžinė, žinoma) bei verčiasi kūliais, jog jam būtų kuo patogiau jį žaisti.

Kas be ko, „Dota 2“ buvo kuriamas atsižvelgiant ir į e.sporto sceną, kurioje pirmoji žaidimo dalis, bei „Dota“ pagrindu sukurti žaidimai užima tvirtas pozicijas. „Valve“ siekdami pritraukti ne tik žaidėjus, bet ir žiūrovus, į žaidimo klientą įtraukė ir rungtynių stebėjimo sistemą, kuri, nusipirkus tam tikros lygos bilietą (didžioji dalis pinigų tenka rengėjams) leidžia stebėti tos lygos mačus, bei gauti specialius prizus. Žinoma, stebėjimas neapsiriboja komentatorių kalbomis ir geresniu vaizdu. Stebėdami žaidimą pačiame kliente galime patys valdyti kamerą, sekti mėgstamus žaidėjus bei stebėti žaidimą taip, kaip jums patinka. Tai yra vienas iš didžiausių pliusų žaidėjams, kurie mėgsta stebėti savo mėgstamiausias komandas niekeno netrukdomi, pagal savo norus. Taip žaidėjas turi daugiau galimybių susipažinti su tam tikromis žaidimo subtilybėmis, ir jas panaudoti žaidžiant mačą jau su draugais.

Iš esmės, „Dota 2“ yra vienas iš sudėtingiausių žaidimų prieinamų šiuo metu, tačiau tuo pat jis suteikia daugiausiai malonių akimirkų. Niekas neatkartos to pojūčio, kai pirmą kartą supranti specifinę šio žaidimo terminologiją, išmoksti žaisti su tau tuo metu patraukliausiai atrodančiu veikėju, bei pasiekus pirmąją (ar šimtąją) pergalę. Tai kupinas atradimų žaidimas, kuris niekuomet nenustoja žavėti. Taip, žaidimo malonumas priklauso ir nuo žmonių su kuriais pavyks tau žaisti. Kaip ir kiekviename internetiniame žaidime pasitaiko nemalonių žmonių, kurie ne tik neleidžia smagiai praleisti laiką, tačiau ir jį stengiasi sugadinti. Tačiau vis labiau ir labiau tokie žmonės yra kontroliuojami, baudžiami ir perkeliami į skirtingus pogrupius, taigi ši problema aktuali tik pradedant žaisti žaidimą. Pramokus žaidimo subtilybių bei pasiekus šiek tiek pergalių, žaidėjai keliami į aukštesnius pogrupius (kurių žaidėjas nemato, tačiau galiu patikinti, jog tokie egzistuoja). Aukštesniame pogrupyje galima sutikti panašių sugebėjimų žaidėjus (ir labiau atrūšiuotus) – kuo geriau žaidi, tuo malonesni ir geresni priešininkai ir komandos draugai paskiriami į tavo mačą ir atvirkščiai.

Nereikėtų pamiršti bei rekomendacijų ir papeikimų sistemos – pastebėjus „toksiškai“ besielgiančius žaidėjus, galima apie juos pranešti žaidimo kūrėjams, ir tokiam žaidėjui surinkus pakankamai tokių ar panašių pranešimų, jis bus pašalintas į žemesnę grupę, kur jis neteks galimybės gauti žaidime randamus daiktus bei patirties taškus (kurie kelia mūsų žaidimo anketos lygį bei duoda tuos pačius nemokamus daiktus). Pagirdami žaidėją jūs ne tik parodysite dėkingumą už puikų mačą, bei praskaidrinsite jam dieną.

Pirmą kartą susidūrę su tokio tipo žaidimais žaidėjai gali pradėti savo pažintį su šiuo specifiniu žaidimu pasitelkiant pratybų misijas. „Valve“ labai atsargiai parengė skirtingas žaidimo mechanikas aprėpiančias misijas, kurios leidžia visiškai žaliems žaidėjams susipažinti su žaidimu, išmokti pagrindinių žaidimo subtilybių (apie kurias, kiek vėliau). Taigi, visiems galvojantiems sužaisti šį žaidimą, rekomenduoju pirmiausiai įvykdyti visas pratybas – taip žaisti su tikrais žmonėmis bus smagiau ne tik jums, tačiau ir jūsų komandos nariams bei priešininkams. Na, o jei ir išbandę šias misijas nesijausite pakankamai tvirtai, visada galima sužaisti keletą mačų su kompiuterio valdomais priešininkais, kurių sugebėjimų lygį galima pasirinkti pačiam (ir pralaimėjus nebus gėdos, nes šių mačų informacija nepasiekiama tavo draugams :]).

Pats žaidimo veiksmas yra labai sudėtingas, gilus bei daugybės valandų tramdymo reikalaujantis žvėris, kurį apibūdinti yra labai sudėtinga. Nors žaidimo esmė, atmetus visas subtilybes atrodo gana paprasta – komandos pasirenka po 5 veikėjus (kurie, tikėkimės, puikiai papildo vienas kitą), bei eina kovoti į vieną didžiulę areną, kurioje reikia sunaikinti priešininkų bazę, apsaugant savąją. Tačiau viskas yra daug giliau. Komanda pradeda žaidimą pasiskirstant savo zonas kurių yra 4 (ir daugiau, tačiau į jas paprastumo dėlei nekreipkime dėmesio). Tuomet žaidėjai eina naikinti priešininkų „pavaldinių“, kurie duoda pinigines premijas už kiekvieną nužudymą. Pirmoji žaidimo stadija ir apsistoja ties tuo, bei keleta agresyvesnių veiksmų priešininkų link, vadinamu „harassment“, kuomet stengiamasi sutrukdyti priešininkams rinkti pinigus bei patirtį. Nužudžius pakankamai „pavaldinių“ galima pirkti įvairius daiktus, tokius kaip batus (padidina greitį bei tam tikrų bonusų), regeneracijos daiktus, žalą padidinančius daiktus, gynybinius daiktus bei daugelį kitų funkcijų atliekančio inventoriaus. Taip stiprėja veikėjo atsparumas, daroma žala ir kiti parametrai. Be to, didėjantis veikėjo lygis suteikia galimybę tobulinti burtus, kurių veikėjai turi nuo 5 iki 8 (priklausomai nuo veikėjo). Burtai skirstomi į apsaugančius, žalojančius, imobilizuojančius, bei pasyviuosius. Vis stiprėjant ir vis daugiau daiktų langelių užpildant, veikėjai eina kovoti į komandines kovas ar pavienius susirėmimus, kurie suteikia didesnį pranašumą jų laimėtojams. Kuo daugiau mirsi, tuo stipresni priešininkai bus vystantis žaidimo eigai ir vice versa iki tol, kol vienos komandos pagrindinis pastatas būna sugriaunamas ir ta komanda pralaimi.

Komandinis darbas yra vienas iš didžiausių ginklų šiame žaidime, kadangi net ir atsiliekant nuo priešininkų, galima sugrįžti į žaidimą dar didesne jėga ir išplėšti sunkią pergalę. Tik bendraujanti komanda, pasiskirsčiusi savas roles gali tikėtis nugalėti priešininkus, kadangi žaidime yra tiek daug mechanikų bei kombinacijų, jog niekada negali tikėtis tokios pat kovos du kartus iš eilės. Puikiai panaudojus burtus galima visiškai sutriuškinti priešininkų komandą, o suklydus vienam iš komandus narių patirti lygiai tokį triuškinantį pralaimėjimą.

Žaidime yra 3 tipų veikėjai – „Strength“, „Agility“ bei „Intelligence“. „Strength“ tipo herojai dažniausiai būna kovų „tankai“, kurie bando nukreipti priešininkų dėmesį nuo svarbesnių komandos narių, dažnai inicijuoja kovas. Tai lemia labai didžiulis pradinis gyvybės stulpelis bei galimybė ilgiau išlikti kovose. „Agility“ herojai dažniausiai būna komandų „nešėjai“, kurie turi kuo efektyviau rinkti pinigus bei patirtį, siekiant įgauti pranašumą. Būtent jie daro didžiausią žalą priešininkams, bei leidžia komandai laimėti žaidimui nusitęsus ilgiau nei 40 minučių. Na, o „Intelligence“ herojai būna komandų „padėjėjai“, perkantys padedamuosius daiktus, imobilizuojantys priešininkų herojus bei padedantys minėtiesiems didžiulės žalos darytojams. Žinoma, šios klasės gali apsikeisti rolėmis, sakykime „Strength“ herojus vardu Sven gali būti ir puikus žalos darytojas, kuris mačui einant link pabaigos gali perimti vadžias iš išvesti komandą į pergalę, ar „Intelligence“ atstovas Necrolyte tapti komandos tanku, pasitelkiant milžinišką regeneraciją.

Kitaip tariant, net ir pagrindiniai žaidimo mechanikos ramsčiai gali būti nepastovūs, o tai tik suteikia galimybes žaidėjams išbandyti naujas taktikas bei niekur nematytas idėjas. Na, o tokios mechanikos kaip „netikras atsitiktinumas“, sėkmės faktorius, veikėjų įgimtos savybės, užslėptos burtų bei daiktų funkcijos, daiktų ir burtų interakcija tarpusavyje, žaidėjų pozicija kovos metu, „paskutinio smūgio“ mechanika tik dar labiau supina žaidėjų protus bei suteikia šimtus, tūkstančius valandų žaidimo bei atradimų.

Žinoma, koks gi žaidimas be puikaus apipavidalinimo. „Dota 2“ veikėjai lengvai atskiriami vienas nuo kito, visų veikėjų burtai ir sugebėjimai išsiskiria iš viso bendro katilo, bei kovos metu nesunku įžvelgti komandos draugų bei priešininkų veiksmus. Veikėjai gyvybingi, kiekvienas burtas turi bent po vieną (dalis ir po 2 ar daugiau) animacijų, o iš veikėjo eisenos galima nustatyti ar žaidėjas sužeistas. Žinoma, žaidimo žemėlapis (kuris, pasikartosiu, yra tik vienas) niekada nenusibosta. To priežastis – nesustojantis fono judėjimas, gyvybingumas, spalvingumas bei mini detalės, duodančios užuominų į daugybę žaidimo mechanikų. Neutralius monstrus laikančios, žaidėjų vadinamos „džiunglės“ išsiskiria monstrų stovyklavietėmis, meniškomis akimis, kurios žymi elementarias žiburių dėjimo vietas (viena iš žaidimo mechanikų), piešiniai ant stovyklaviečių nurodo kokie gi monstrai ten kiekvieną minutę po mirties atsiranda, bei galybė properšų tarp gausybės medžių, kurie leidžia pabėgti nuo persekiotojų. Tekantis upelis puikiai perskiria dvi visiškai priešingas žaidimo žemėlapio puses – viršutinė dalis priklauso „Dire“ komandai, kurios žemėlapio pusė yra nuniokota, išdegusi, su apmirusiais medžiais bei išnykusia gyvybe (neskaitant roplių, gyvačių bei kitų šlykščių padarų. „Radiant“ komandos žemėlapio pusė yra spalvinga, trykštanti gyvybe, kupina mielų gyvių kaip voveraitės, ar paukšteliai. Žaidimo žemėlapis pritaikytas būtent šiam žaidimui, suteikiant galybę būdų kaip išnaudoti vieną ar kitą žemėlapio pusę savo komandos naudai kovų metu ar tiesiog vykstant dvikovoms. Grafinis apipavidalinimas padeda tai pabrėžti, ir daro tai pagirtinai puikiai.

Nereiktų pamiršti ir garsinio žaidimo apipavidalinimo, kuris verčia pavydėti visus konkurentų žaidimus. Kiekvienas herojus (pasiremiant žaidėjams prieinamomis jų priešistorėmis) turi savas dialogo ar monologo eilutes. Štai kad ir klasikiniai priešininkai: kapitonas Kunkka, bei jūrų monstras Tidehunter. Šiems veikėjams esant priešingose barikadų pusėse, galėsime išgirsti paniekinamus šių veikėjų dialogus (Pvz. Women, children and Kunkka first!). Jei atsitiks taip, jog šie veikėjai atsidurs vienoje komandoje bei vienoje žemėlapio dalyje, išgirsime ir pagyrimų vienas kitam. Kiekvieno herojaus balsas yra išskirtinis, dažnai kupinas šmaikščių pastebėjimų, netiesioginių nuorodų į šių laikų filmus, žaidimus ar tiesiog populiarius juokelius. Retai tenka išvysti žaidimą, kuris savo garsinį apipavidalinimą bando padaryti ne neįkyriu, o tiesiog smagiu, būtinu ir tuo labiau mėgstamu žaidėjų. Tai didžiulis pasiekimas šio žaidimo kūrėjams, bei dar didesnis malonumas žaidimo gerbėjams.

Baigdamas norėčiau paminėti, jog žaisti „Dota 2“ galės (ir norės) tikrai ne kiekvienas, ir pasikartosiu sakydamas, jog dėl to kaltas žaidimo gilumas bei žmonių negailestingumas tiems, kurie pradėjo gilintis į šį žaidimą. Tačiau tie žaidėjai, kurie yra pasiryžę nekreipti dėmesio į piktas dvasias, tikrai suras auksines „Dota 2“ žaidimo savybes, kurios atperka visą vargą einant link jų. „Dota 2“ yra tikrai vertas kiekvieno tokiam žanrui prijaučiančio ar norinčio išbandyti žmogaus dėmesio.