Daedalic Entertainment sukuria jau ne pirmą nuotykių žaidimą, kuris nepaklūsta nei nerūdijančiam LucasArts nuotykių žaidimų modeliui, nei įvairiems pastarųjų metų bandymams. Akivaizdu, kad šie kūrėjai yra gana įžūlus tuo, ką ir kaip savo žaidimuose įgyvendina, bet tuo pačiu ir neslepia fakto, jog pasirodė nuotykių žaidimų rinkoje ilgam. Ši kūrėjų studija yra puikiausias neblėstančių ambicijų bei geležinio ryžto sąjungos pavyzdys, o tuo įsitikinti gauname jau trečiąjį kartą (už pirmųjų dviejų kartų stovi ne kas kita kaip pirma ir antra „Deponia“ dalys!), šįsyk – su kiek neįprastai pasakišku, dailiu ir visai kitokio meninio stiliaus „The Night of the Rabbit“.

Prieš pradedant bet ką kalbėti, tikriausiai, apie bet kurį Daedalic Entertainment žaidimą, visų pirma reikėtų užsiminti apie tai, jog šie kūrėjai turi labai savitus humoro bei galvosūkių skonius. Neabejoju, kad tie, kas jau žaidė „Deponia“, su tuo yra susidūrę, bet visi, kas apie šią studiją girdi pirmą kartą, turėtų nusiteikti mažų mažiausiai neįprastam ir kitoniškam priėjimui prie to, kas jau atrodė nusistovėję ir nebepajudinama. Taip, galima sakyti, jog Daedalic Entertainment yra nuotykių žaidimų (arba, kaip jau yra įpratę vadinti senesnių kartų žaidėjai – kvestų) žanro revoliucionieriai, o jų dabartiniai žaidimai – tikrų tikriausias renesansas, bet tenutrenkia mane žaibas, jei prie šių kūrėjų stiliaus nereikia priprasti. Viskas, pradedant veikėjų požiūriais, dialogais bei galvosūkiais čia kartais atrodo nesuprantama, klaidu ir apskritai tarsi iš kito pasaulio (iki šios sakinio vietos omenyje turėjau abi žaistas „Deponia“ dalis), bet laimei (ar nelaimei) „The Night of the Rabbit“ yra dar kitoks ir iš „Deponia“ pasiskolino tik kai kuriuos visiškai nelogiškus, iracionalius bei erzinančiai nenuspėjamus galvosūkius. Visa kita naujausiame Daedalic Entertainment yra ne tik miela akiai, bet ir širdžiai. Tik kartais per dažnai ima kilti kita problema – ar žaidimo pateikimas nepasidarė per daug lipšnus, švelnus ir ar neprimena per daug nuolatinio žaidėjo popinimo?..

Struktūriškai visas žaidimas yra nesudėtingas – penki apyvienodžiai skyriai, kuriais kartais fragmentiškai, o kartais perdėm nuosekliai pasakojama istorija apie jauną vaikinuką Džerį Hazelnutą, kuris išgyvena paskutinįjį savo vasaros atostogų mėnesį, bet visomis mintimis yra susitelkęs į tai, kad nori tapti garsiu bei galingu magu. Ir štai jo neįmanomybe kvepiantis troškimas (labai puikiai, beje, perteiktas žaidimo įvadiniu filmuku) pamažu ima pildytis, kuomet vaikinas akis į akį susiduria su markizu de Hoto – elegantišku raudonakiu triušiu, kuris savo (ir ne tik savo) apylinkėse yra garsus bei pasižymėjęs magas. Labai greitai po jų neįprastos pažinties, laikina amnezija sergantis triušis ir nuotykių ištroškęs pradedantysis magas Džeris pasineria į nuotykius, kurių atskaitos tašku tampa gana ramus, bet visiškai neįprastas, keistas ir vietomis netgi makabriškas pelių girios miestelis. Nuo čia atsišakoja beveik visi neįprasti vizitai į įvairius Džerio nuotykių užkampius, bet visi esminiai įvykiai bei siužeto posūkiai slypi būtent šiame mieste. Visas žingeidaus ir stebėjimosi galios nepraradusio vaikinuko nuotykis tetrunka keletą paskutinių jo vasaros dienos, bet keistame, pagal savo atskirus dėsnius egzistuojančiame anapusybės pasaulyje jis praleidžia kur kas ilgiau.

Tiesą sakant „The Night of the Rabbit“, kaip žaidimas, pasiduoda keliems neįprastiems niuansams, kurių vienas esminių (nors tai jau tikrai nebe pirmas žaidimas, kliūvantis už to paties) yra ganėtinai lėta pradžia. Iš tikrųjų visas gana ilgokas Džerio pasivaikščiojimas po miškelį šalia savo namų ir gal kiek per painus pirmas pusvalandis pelių girios miestelyje gali nulemti ne vieno žaidėjo apsisprendimą šio nuotykio toliau nebetęsti. Jei tarp skaitančių netyčia pasitaikytų tokių, kurie jau yra padarę šitokį apsisprendimą, norėčiau paraginti jei ne apsigalvoti, tai bent suteikti dar vieną šansą šiam žaidimui, nes tai tikrai vienas tų atvejų, kuomet viskas „įsivažiuoja“ po kurio laiko. Kitas niuansas, kurio buvo galima tikėtis, bet kuris vis tiek (šioje vietoje vėlgi vertėtų prisiminti kiek neįprastą Daedalic Entertainment stilių) šio žaidimo kontekste pradeda trikdyti, tai pakankamai nuoseklus, bet ryškus žaidimo pasikeitimas iš šviesaus, gaivališko ir pilnai tinkamo vaikams į gana tamsų bei gal kiek per klampų. Šioje vietoje prie to labai prisideda dviprasmiškos žaidimo aplinkos bei meninis stilius – iš vienos pusės jis labai gražus ir sukuria šiltą, palankią vaikams atmosferą, tačiau iš kitos – beveik visos spalvos tamsios ir, prireikus, nesunkiai galima pakeisti atmosferą į gerokai makabriškesnę, mistiškai baugią, o be to – tinkamą kur kas brandesnei, susimąstyti verčiančiai istorijai, kokia pamažu ir tampa „The Night of the Rabbit“ siužetas, nors neįkyrių to užuominų esama jau nuo pat žaidimo pradžios.

Išskirtinai stipri tiek kūrėjų, tiek paties žaidimo pusė yra jo meninis apipavidalinimas. Išties unikalios, dėmesingai išdirbtos aplinkos, akis maloniai lepinantys veikėjų modeliai, bet, deja, pernelyg kampuotos ir iš konteksto per dažnai iškrentančios animacijos. „The Night of the Rabbit“ yra vienas tų žaidimų, kuriame netrūksta įvairių meninių sprendimų, pavyzdžiui staiga visiškai pasikeičiantis piešimo stilius, įvairūs įterpiami efektai, malonios akiai aliuzijos į magiją ir t.t., tačiau visa tai tuo pačiu pavojingai balansuoja ant mums visiems labai gerai žinomos ribos tarp arba „labai patiks“ arba „labai nepatiks. Na, bet vertinant galutinį rezultatą, dėl įdirbio ir žaidimo meninės vertės tikrai neturėtų kilti abejonių; jau vien ką sako tokio tipo žaidimuose neįprastas „dienos/nakties“ režimas, kuris pilnai atiduodamas į žaidėjo rankas! T.y. taip, „The Night of the Rabbit“ yra tikriausiai pirmasis tokio tipo nuotykių žaidimas, kuriame žaidėjui leidžiama kada pačiam patogu pasikeisti dieną į naktį ir atvirkščiai, bet! Tos pačios aplinkos dieną ir naktį tiek skiriasi, kad drąsiai galima sakyti, jog tai – skirtingi lygiai, kurie viso labo yra priklausomi vieni nuo kitų, bet ne daugiau. Žinoma, žaidime iš šios „dienos/nakties“ funkcijos išspaudžiama kur kas daugiau, tačiau vardan šiokios tokios intrigos aš pasistengsiu patylėti. Hm, na nebent pasakysiu tik, kad įsijungus „naktį“ galima paganyti akis į žiauriai gražų naktinį dangų, kuriame žvaigždės ir neragintos yra linkusios išduoti vieną kitą paslaptį…

Jeigu primygtinai ieškoti, prie būtų galima prisikabinti, iš mano pusės tai neabejotinai būtų kai kurių veikėjų įgarsinimas ir keli visus nelogiškumo (taip, nelogiškumo netgi pasakos ir stebuklų rėmuose!) rekordus mušantys galvosūkiai. Bet sugrįžkime trumpam prie įgarsinimo: žaidime, akivaizdu, slypi ne vienas geras aktorius, puikiai įgarsinęs jam paskirtus veikėjus (bene puikus pavyzdys galėtų būti paties Džerio Hazelnuto balso savininkas), bet tuo pačiu tikrai nemaža dalis veikėjų, atrodytų, kalba visiškai ne jiems priklausančiais balsais arba tie patys balsai kažkaip neprofesionaliai įkyriai kartojasi skirtingų veikėjų lūpomis ir t.t. Šitai trikdo arba tiesiog maišo deramai įsitraukti į žaidimą. O ypatingą niuksą norėčiau pasitaupyti tam, kas nusprendė, jog markizas de Hoto (bene centrinė visa ko figūra žaidime) baigtinėje žaidimo versijoje kalba būtent taip, kaip reikia – kaskart išgirsdavęs jo balsą ir matydamas, kaip jis atrodo, negalėdavau nuslėpti nusivylimo. Kita vertus yra tokių veikėjų, kurie ir kalba, ir atrodo, ir į didžiumą žaidimo situacijų yra įtraukti idealiai. Pavyzdys – medžio drevės kavinės šeimininkė pelė Anja (ji ir keli kiti įsiminti bei tiesiai į dešimtuką įgarsinti veikėjai tikrai nusveria tuos, kurie įgarsinti arba pro šalį arba be didesnio entuziazmo). Na, kitas mane asmeniškai trikdęs žaidimo trūkumas – kai kurie neįmanomybe dvelkiantys galvosūkiai – į šią pastraipą jau ryškiai nebetilps, todėl ta proga atseikėsiu keletą žodžių žaidimo garso takeliui. Jei kalbėti apibendrintai – puikus!, o jei bandyti kalbėti plačiau, tai irgi galima apsiriboti praktiškai banaliu sakiniu, kad šis garso takelis geras ir puikus tuo, kad tiesiog meistriškai priderintas prie dviprasmiškos žaidimo atmosferos bei savo permainingumu užkirs visus kelius nuoboduliui ar erzeliui.

Kiek per ambicingi ir perdėm įmantrūs galvosūkiai būtent dėl pastarųjų savo bruožų dažnai tapdavo kilpa tikrai ne vienam praeities nuotykių žaidimui (jei tik tie žaidimai, kaip, pvz., „Grim Fandango“, netalpindavo savyje kažko daugiau – atmosferos, veikėjų, istorijos, visą žanrą iš esmės keičiančių žymių) ir „The Night of the Rabbit“ kai kuriais savo galvosūkiais pernelyg pavojingai dairosi į tą pusę. Bet tai pamiršti, jei visa kita gerai, paprasta, todėl pernelyg didelės bėdos tam tikri galvosūkių keistumai žaidimui nesukelia. Kita vertus klajoti po visą pelių girios miestelį užsispyrusiai nusiteikus, kad tikrai neklausi žaidimo pagalbos tampa ne tik žaidėjo, bet, manau, ir žaidimo problema – galų gale gyvename tokiais laikais, kai jau nebe žaidėjas turi taikytis prie žaidimo, o žaidimas (tokia bendra tendencija), todėl „The Night of the Rabbit“ ir panašūs šiuo aspektu tampa išsišokančiomis išimtimis. Tiesa, būtų pravartu gal paminėti bent vieną per daug išsišokančio galvosūkio pavyzdį, bet to padaryti visų labui negaliu, nes visi tokie galvosūkiai per daug susinarplioję tarpusavyje ir susideda iš kelių ar daugiau dalių, tad norint nupasakoti reikėtų ilgai aiškinti aplinkybes, o prie to paties dar ir kai kurias siužeto subtilybes išpasakoti, tad į galvosūkių subtilybes geriau nesivelsiu ir jūsų į jas nevelsiu.

Prie viso to, ką jau čia nuobodžiai prirašiau būtų sąžininga paminėti, kad „The Night of the Rabbit“ visame savo savitume turi nenuginčijamo žavesio, kuris sykiu pasireiškia ir tokiais maloniai netikėtais stabtelėjimais kaip mažytės pelėdos paėmimas į savo inventorių, o ji jame viską sujaukia bei apverčia aukštyn kojomis. Arba dar žaidimą labai puošia tokia smulkmenėlė kaip Džerio komentarai šiam šnekantis su įvairiais kitais personažais ar tiesiog tiriant aplinką – garbės žodis, tas, kas rašė scenarijų žaidimui ar jį tiesiog pagardino įvairiais „perliukais“ (kurie tikrai dvelkia subtilumu ir net traukia per dantį įvairius šiandieninės visuomenės reiškinius) vertas atskiros padėkos. Na ir ką jau kalbėti apie esminius šio žaidimo akcentus, t.y. burtus! Jų žaidime Džeris privalės mokytis ne tik dėl savo smalsumo, bet ir tam, kad galėtų įveikti visas „The Night of the Rabbit“ kliūtis. Turiu pripažinti, jog visos žaidimo vietos, reikalaujančios burtų įsikišimo yra tikrai sumaniai ir pakankamai subtiliai išdėliotos istorijoje, tad neturėtų kilti mintys apie tai, kad čia kažkas ne vietoje ar ne laiku. Na, dėl tų pačių, aukščiau tekste įvardintų priežasčių pačių burtų, kurių eigoje išmoks Džeris, aš neatskleisiu, bet… ai, bala nematė – vieną išduosiu. Taigi, Džeris žaidime išmoks prakalbinti akmenis! Tikrai taip – paspaudi su konkrečiu burtu ant akmens ir jis – prabyla. O „The Night of the Rabbit“ nepėsčias, nes vien tokio originalaus burto buvimas žaidime dar ne pabaiga: pritaikant šį burtą įvairiose situacijose, galima bus išgauti pačių netikėčiausių baigčių ir atrasti visą tuntą paslapčių, kurias čia galima rinkti it įvairius daiktus visuose kituose žaidimuose.

Žodžiu „The Night of the Rabbit“ yra tikrai gana, kaip čia pasakius, daugiažanris? Bet tuo pačiu viskas paremta nuotykių žaidimų pagrindu. T.y. čia yra ir „dienos/nakties“ ciklo kaita, nebūdinga tokio tipo žaidimams, taip pat yra gana interaktyvūs burtai ir magija, o tarsi viso to būtų maža, kūrėjai nepagailėjo ir prikūrė visą aibę surenkamų bei kolekcionuojamų paslapčių, kurios užtikrina bent jau šiokį tokį žaidimo ilgaamžiškumą. Taip pat viskas aplieta su niekuo kitu nesupainiojamu Daedalic Entertainment šarmu bei stiliumi, kuris šį vasarišką nuotykį iškelia į naujas aukštumas. Ar verta? Sakyčiau, taip. O sakyčiau turėdamas omenyje tai, kad šį žaidimą gali žaisti ir greičiausiai jau žaidžia ar žais bet kas – nuo trečio asmens šaudyklių gerbėjo ar atsidavusio stratego iki dar tik pradedančio žaidėjo ar tokio žaidėjo tėčio, kuris įtariai seka akimis viską, ką jo atžala daro kompiuterio ekrane. Na, bet šis, paskutinis žingsnis, t.y. įsigyti ar praleisti šį žaidimą jau priklauso tik nuo Tavęs, o aš savo jau parašiau. Norite vienu sakiniu? Prašom: „The Night of the Rabbit“, atsižvelgiant į viską viską, yra ir saldainis, ir akį traukiantis prabangus popierėlis, į kurį šis skanus saldainis įpakuotas.