Prisimenu, vieną eilinę nuobodžią dieną bepliurpiant su draugu, tasai man parodė vieną garsią žaidimų kompaniją, kurios pavadinimo neminėsiu, bet ir taip tetumėt suprasti, apie kurią aš, parodijuojantį videoklipą. Tame klipe buvo „anonsuojamas“ naujas žaidimas, kuriame, praktiškai, galima daryti viską: šaudyti zombius, vairuoti mašinas bei žaisti sportinius žaidimus. Negana to, visa tai matyti „HD“ kokybe! Aišku, tada tiesiog nusijuokiau ir beveik užmiršau, kol, va, visai netikėtai, nepasirodė beveik identiškas žaidimas. Tiesa, jau kitos kompanijos, kurios parodijuoti nereikia, kadangi tai jie beveik daro patys. To žaidimo pavadinimas yra „Curse of the Nordic Cove“ – kūrinys skirtams „geimeriams“, nuo pačių „geimerių“, todėl jame bus pilna lavonų, golfo, vaiduoklių, alaus, keiksmažodžių, „užtiunintų“ žoliapjovių ir dar daugiau alaus. Žaidimas yra savotiškas išgyvenimo/siaubo/pirmo asmens šaudyklių kratinys. Kas keisčiausia, kad šie, iš pirmo žvilgsnio skirtingi žanrai, čia kuo puikiausiai limpa tarpusavyje.
Kada paskutinį kartą žaidime girdėjot žodį „fuck“?
Kad ir kokia nesąmoninga istorija šiame žaidime galėtų būti, ji, visgi, yra. Trumpai tariant, viskas prasideda, kai vieną gražią dieną, ramų pensininkų ir šiaip alaus mėgėjų golfo klubą užpuola pikta vikingo dvasia, su savimi atsitempia armiją vaiduoklių ir išpjauna visus taikius, nieko blogo nemanančius žmogeliukus. Visgi, keletui pavyksta išgyventi, o pagrindinis žaidimo „herojus“ yra tarp jų. Todėl atsikvošėjęs, bando susigaudyti, kas čia, po velnių vyksta.
Lygiai žaidime yra beveik atviro tipo. Čia mes turime didoką zoną, kurioje galime judėti nieko nekliudomi. Visgi, aplinka tikrai blanki ir visai neinteraktyvi, t.y., negalėsime net durų atidaryti, ką jau bekalbėti apie kokios statinės susprogdinimą, ar draugiškų NPC primušimą. Vieninteliai sąveikavimo veiksmai tebus lygiuose išmėtytų daiktų rinkimas. Lygiai taip pat nelepina paaiškinimais – čia bus pilna momentų, kuomet problemas teks spręsti pačiam.
Nors žaidime teks paveikti viską: pavažinėti „užtiuninguotą“ žoliapjovę ir pabūti „Solid Sneiku“, pirmiausiai apie golfą. Atvirai sakant, golfo žaidimą esu žaidęs labai seniai ir tai, tas žaidimas buvo kažkoks „flashinis“, o visokie specialūs golfo žaidimai, kaip ir krepšiniai, futbolai, ledo rituliai, žvejybos ir kiti sportai buvo (ir yra) laiko ir pinigų švaistymas kvadratu. Visgi, iš to ką „raukia“ bendras supratimas, galėčiau pasakyti, jog šiame žaidime golfas yra artimesnis tiems rimtesniems imitatoriams. Čia yra visa eilė skirtingų golfo lazdų, skirtų skirtingiems mušimams (stipresniems, silpnesniems, jei kamuoliukas žolėje ar smėlyje), taip pat įdėtas mušimo stiprumo bei taiklumo „metras“, kurį (teoriškai) reikia derinti prie pučiančio vėjo. Čia vienintelis ir labiausiai nepatikęs dalykas buvo kamuoliuko išmušimas ir kažkokios neapibrėžtos zonos, mat tą padarius, viską reikdavo kartoti iš naujo.
Bežaidžiant golfą, neišvengiamai užpuls vaiduokliai, kurių gausa, prižadu, netruks sunervinti. Apskritai, žaidime priešų yra bent kelios, nemažiau užknisančios rūšys, kurių tikslas vienas – nužudyti mūsų veikėją. Laimei, su šiais galima susidoroti bent keliais būdais: nušauti „Tesla’iniu“ golfo kamuoliukų šaudymo aparatu, padegti, užvanoti kumščiais bei golfo lazda. Tiesa, paskutinis būdas kažkodėl pats skaudžiausias pačiam veikėjui. Apskritai, kadangi tai išgyvenimo žaidimas, beveik neišvengiamai teks mirti, ne kartą ir ne du. Laimei, mirtį sutrumpina lygiuose randamas alus, kuris čia atstoja gyvybės serumą.
Jei tai ir skamba smagiai, visgi, jaučiasi, jog „FPS“ pusei kūrėjai pagailėjo dėmesio. O gal labiausiai nervavusius dalykus įdėjo specialiai? Pirmiausiai nepatiko, jog lazda ar kumščiais nebuvo galima mojuoti kelis kartus iš eilės – po kiekvieno mosto veikėjas darydavo ilgoką pauzę. Tai itin keista, nes šalia gyvybių, buvo ir veikėjo ištvermė, kuri naudojosi tik specialiems smūgiams ar sparčiam bėgimui. Bet kodėl nebuvo padaryta kažkas panašaus, kaip yra „Oblivione“ ar „Dark Souls“, kur gali smūgiuot, kiek tik leidžia ištvermė?
Antrasis labai nepatikęs dalykas buvo ginklų keitimo sparta. Kaip ir smūgiai, pakeisti ginklą užtrukdavo apie dvi sekundes. Dar tai nebūtų taip blogai, jei veikėjas iš eilės nekaitaliotų visų savo turimų lazdų, o iš karto išsitrauktų tą kamuoliukus laidantį šautuvą.
Kalbant apie žaidimo techninę pusę, pirmiausiai nepatiko retai vykstantis automatinis išsaugojimas – „o jei man reikia atsiranda reikalų?“. Taip pat užkliuvo sustabarėjęs veikėjo valdymas. Nors būtų galima prisikabinti ir prie grafikos, primenančios 2001 metų žaidimus, į tą jau galima žiūrėti pro pirštus – juk ne grafika žaidimuose svarbiausia.
Taigi, jei norisi ko nors nerimto, iš „ką aš čia žaidžiau?“ serijos, ar tiesiog pasiilgote žaidimuose atvirai skambančių keiksmažodžių – bandykite. Tik vienas įspėjimas – gali greitai pabosti.
