Šiuo metu, rinkoje turime galybę simuliatorių, kurie leidžia pabūti fermeriu, chirurgu, kosmonautu, naikintuvo pilotu, ugniagesiu gelbėtoju, ar vilkiko vairuotoju. Yra net ir tokių, kurie leidžia simuliuoti realų gyvenimą, kaip tik labiau patinka. (Yo dawg, I herd you like real life, so we put real life in your real life simulator game, so you can simulate real life, while you live your real life“.)

Neneigsiu, simuliatorių žaidimai manęs niekad per daug netraukė ir visad buvo mieliau kapoti orkams galvas nei, sakykim, auginti kukurūzus ar vairuoti traukinį. Kur visas veiksmas? Laimei, radau tokį, kuriame kartu rišasi tiek veiksmas, tiek praktinė nauda. Tai – šaudymo simuliatorius „Receiver“.

Vos tik įsijungęs bet kokią šaudyklę, turiu įprotį pašaudyti į visas puses – ne vien, nes taip labai smagu, bet ir pajausti bendrą veikėjo valdymą. Čia, deja, kad ir kiek maigiau abu pelės klavišus, nebuvo paleista nei viena kulka. Susiradęs pagalbos skiltį supratau, jog mano ginklą prieš tai reikia dar reikia užtaisyti. Užtaisiau, pašaudžiau į visas puses, kol nepasibaigė apkaba. Žinia, kai kuriuose žaidimuose, naują apkabą reikia įstatyti pačiam, todėl per daug nenustebau, kai tai neįvyko automatiškai. Deja, taip dažnai šiai funkcijai atlikti taikomas „R“ klavišas čia neveikė, todėl vėl teko ieškoti pagalbos. Pasirodo, prieš tai reikėjo išimti panaudotą apkabą, padėti ginklą į šalį, išimti naują, išsitraukti ginklą, įdėti apkabą, galiausiai užtaisyti ir tik tada šaudyti.

Ir tai tik keletas iš galimų veiksmų. Apskritai, žaidimo eigos metu, galima naudotis keliais ginklais, kurių panaudojimo principai, atitinkamai, skiriasi. Pavyzdžiui, pabaigus šaudyti iš revolverio, po to teks iškratyti panaudotas gilzes ir sudėti naujas.

Priešingai daugeliui internete randamų „simuliatorių“, kuriuose tenka šaudyti į tam tikru atstumu esančius stacionarius taikinius, čia reiks tyrinėti kelis (ar vieną, bet labai didelį) pastatą, bandant surinkti kasetes (kur aš tai mačiau?), pakeliui ginklu deaktyvuojant priešiškai nusiteikusius robotus, kurie arba atskrenda ir nukrato elektra, arba sukinėjasi vietoje ir pamatę aplaisto švinu.

Iš pirmo žvilgsnio šis žaidimas atrodo itin sunkus, kadangi į priešus taikytis teks ne per visoms šaudyklėms įprastą taikiklį, o taip, lyg laikant tikrą ginklą, t.y. derinant kryptuką prie taikiklio. Sunkumo prideda ir staigios mirtys, mat priešui užtenka pataikyti vieną kartą, bei pastovus šaudmenų trūkumas. Laimei, prie šaudymo netrunkama priprasti, o ir esančius priešus galima lengvai perprasti, tačiau netikėtumų pasitaiko vis tiek.

Tikriausiai daugelis iškeiktų ganėtinai blankią žaidimo grafiką, bet juk ne dėl grafikos tokie žaidimai žaidžiami. Tiesa, įspūdi paliko su savimi galimo nešiotis žibintuvėlio fizika – prisiartinus prie sienos, šviesos srautas susitraukia, lygiai kaip realybėje, ir realistiška ginklo atatranka.

Prisiminęs savo „pažintį“ su „Makarov“ pistoletu ir kaip siaubingai tuomet „grybavau“, šis žaidimas man paliko tikrai gerą įspūdį, vien tik dėl to, jog čia tuos visus veiksmus galima kuo puikiausiai įvaldyti. Aišku, tai vis tiek išlieka tik simuliacija, tačiau argumentas „aš gerai šaudyčiau, nes ilgą laiką žaidžiau šaudykles“ skambėtų realistiškiau, jei vietoj „CS“, „CoD“ ar „BF“ vardų būtų panaudotas „Receiver“.