Kai programos ima mąstyti

Tomas buvo tiesiog keletas kodo eilučių. Jis kaip ir bet kokia kita programa turėjo būti sukompiliuotas ir paleistas atlikti savo funkciją. Buvo parašytas atsakinėti į jam užduotus klausimus ir tuo daug maž gebėjimai ir apsiribojo. Tomo programuotojai tikėjosi iš jo padaryti dirbtinio intelekto programą. Niekas nei neįtarė, jog dėl keleto klaidų programiniame kode, šis ims priiminėti sprendimus pats. Programiniame lygmenyje ims judėti ir mąstyti savarankiškai, nepriklausomai nuo to, ką jam liepia vartotojas kitoje ekrano pusėje. Bet taip nutiko!

Tomas suvokia galįs mąstyti

Tomas buvo vienas. Netikėtai suprato galįs vaikščioti savo dvimate aplinka. Į kairę ir į dešinę. Ir koks gi keistas bet kartu ir kerintis jausmas Tomui buvo pirmą kartą pajusti, ką tai reiškia galvoti! Priėjęs prie pirmosios kliūties mūsų raudonasis stačiakampis (taip, toks buvo jo pavidalas) susivokė galįs šokinėti. Ir kaip bebūtų graudu, jis neturėjo su kuo pasidalyti savo įspūdžių. O save laikė tikrai neblogu šokliu. Tomas jautė į kurią pusę eiti ir nejučia priėjo baltą švytintį keturkampį gretasienį… Žinojimas, jog tai portalas ir kad reikia į jį žengti, gal būt buvo Tomo programuotojų nuopelnas. Gal net nevalingas…

„Ten, tolėliau – mažas, oranžinis kvadratas. Kas tai?“ – paklausė savęs Tomas. Pasirodo, to kvadrato būta kitos protingos, bet nelabai kalbios programos, kuri vardu Chris‘as. Jis priešingai nei Tomas nebuvo itin geras šoklys, tačiau dėl savo mažo ūgio galėdavo pralysti pro mažus tarpelius bei paspausti mygtuką, kuris atidarydavo duris ir leisdavo jiems abiems pasiekti portalą ir judėti toliau..

Claire buvo įsitikinusi, jog ji – super herojė. Todėl, kad galėjo be didesnių pastangų plaukti toksišku vandeniu, kuris bemaž nužudytų bet ką, kas į jį beįkristų.. Netikėtai susitikusi anuos du veikėjus, patvirtino savo hipotezę, jog šiame programų pasaulyje ji yra ne viena. Ir tuoj pat suprato savo paskirtį – ji, kaip super herojė, privalės juos išgelbėti bėdoje. Ir na štai – pirmą sykį įrodydama savo super galias, Claire ant savo nugaros perplukdė Tomą ir Chris‘ą per toksišką vandenį, esantį tarp dviejų platformų. O antraip būtų taip ir nepasiekę portalo, ir žinoma, pražuvę..

Claire iš vidaus ėmė graužti keistas pavydas.. Iš nežinia iš kur atsiradęs geltonas ir pailgas John‘as taip pat turi ypatingų galių – jis šokinėja aukščiau už visus kitus.. Gal tuomet ji nėra jau tokia ypatinga? Tik pats Tomas patyliukais perfrazavo šį jos teiginį – esame ypatingi visi savaip.

O rožinė ir pailga programa vardu Laura, turinti tokią nugarą, nuo kurios atsimušęs kitas veikėjas galėjo nušokti daug ilgesnį atstumą nei paprastai, mąstė – „Aš jiems reikalinga tik tam, kad, jog jie galėtų pasiekti savo pačių savo tikslus… Nieko, pasinaudos ir numes.“. Laura kentėjo nuo menko pasitikėjimo savimi. Vėliau suprato, jog taip darė be reikalo.. Tik su jos pagalba kitiems, ir su kitų laisvų ir mąstančių programų pagalba jai, pavyko pasiekti tikslą. Visi visiems buvo vienodai reikalingi..
Tomas ir gauja, su savitarpio pagalba, judėjo iš vieno portalo į kitą, taip keliaudami per serverio, kuriame egzistavo, magistrales bei failus.. Tikėdamiesi iš ten išeiti. Svarbiausia – Tomas nebebuvo vienas.

Thomas Was Alone – minimalistinis galvosūkių žanro šedevras, kuriame įsijaučiame į programos vardu Tomas vaidmenį. Žaidimo eigoje prie Tomo jungiasi ir kiti veikėjai, kuriuos valdome pakaitomis. Su kiekvienu iš šių veikėjų padarome ėjimą, tuomet pasirenkame kitą. Visi šie skirtingomis fizikinėmis charakteristikomis, kurios leidžia įveikti žaidime esančias kliūtis. Ir žinoma, visi – skirtingomis asmenybėmis. Patys veikėjai – nebylūs, tačiau visą jų tarpusavio santykių bei minčių nežinomybę ir siužeto liniją nuspalvina nepriekaištingas ir charizmatiškas britų aktoriaus bei komiko Danny Wallace komentavimas. Wallace‘o pasakojimą sustiprina kompozitoriaus David Housden sukurtas garso takelis, kuriame ramiai tekanti organika, persipynusi su aštuonių bitų melodijomis, su minimalistine žaidimo grafika susilieja į visišką harmoniją.
Žaidimas nagrinėja programų, perėmusių žmogiškąsias emocijas, tarpusavio santykius. Veikėjuose matome antipatiją, didybės maniją, nepasitikėjimą savimi, o taip pat ir užuojautą, meilę ir pagalbą. Tai mūsų pačių ydas šaržuojantis ir į save verčiantis atsigręžti meno kūrinys.