Taip, vienas iš karių, konsultavusių „Medal of Honor: Warfighter“ kūrėjus, dalyvavo prieštaringai vertinamoje Osamos Bin Ladeno nužudymo operacijoje. Ne, žaidimas nuo to netapo geresniu. Su juo daug kas negerai. Bet ne viskas.
„Medal of Honor: Warfighter“ nuo pat jo oficialaus anonso šių metų kovą lydėjo didesnės ar mažesnės nesėkmės. Birželį Los Andžele vykusioje „E3“ parodoje studija „Danger Close“ parodė labai neišskirtinai atrodžiusią žaidimo eigos demonstraciją. Rugpjūčio pabaigoje „EA Games“ nuo atsakingojo prodiuserio pareigų nušalino vieną iš „Danger Close“ vadovų Gregą Gudričą. Spalio pradžioje rinkos analitikai ėmė prognozuoti, jog „Medal of Honor: Warfighter“ nepateisins lūkesčių ir, kaip ir jo 2010-tųjų pirmtakas, bus dar vienas finansinis „Titanikas“. Spalio viduryje žiniasklaida nesulaukė jai skirtų „Medal of Honor: Warfighter“ versijų – baimindamasi neigiamų kritikų atsiliepimų, „EA Games“ nusprendė delsti ir neišsiųsti jiems skirtų žaidimo kopijų. Praėjus savaitei nuo žaidimo pasirodymo „EA Games“ viešai pripažino, kad „Warfighter“ buvo nenusisekęs, ir įspėjo akcininkus, jog tai neigiamai paveiks trečiojo ketvirčio finansinius rezultatus. Prieš kiek daugiau nei savaitę užsidarė oficialus „Medal of Honor“ bendruomenės internetinis puslapis. Kaip pagrindinę užsidarymo priežastį tinklapio kūrėjai nurodė, ogi spėk ką? Teisingai, tą patį „Medal of Honor: Warfighter“.
Koks turėtų būti žaidimas, kad jį sukūrusi kompanija, išleidusi jo reklamai milijonus dolerių, jį viešai apskelbtų nusivylimu? Koks jis turėtų būti prastas, kad nuo jo nusigręžtų net labiausiai užkietėję serijos gerbėjai? Keisčiausia, kad „Medal of Honor: Warfighter“ nėra toks jau blogas.
Pavyzdžiui, jis turi visai gerą daugelio žaidėjų režimą. Nors nuo šiol kiekvienoje komandoje būna nebe po 12, o tik po 10 žaidėjų, tai turbūt vienintelis apkarpymas lyginant su praėjusia serijos dalimi. Atsirado daugiau kareivių klasių, padaugėjo režimų, tiesa, žemėlapių skaičius išliko nepakitęs – aštuoni.
Nuo šiol siūloma valdyti ne tik JAV, bet ir kitų šalių specialiųjų pajėgų karius. Pasirinkus norimą klasę, žaidėjui liepiama taipogi išsirinkti ir kurios šalies karį jai naudoti. Skirtingų valstybių kariai įvairuoja naudojama ginkluote bei išvaizda. „Warfighter“ siūlo rinktis iš dešimties valstybių specialiųjų pajėgų karių, tarp jų lenkų GROM, rusų SPETSNAZ, britų SAS, vokiečių KSK, švedų SOG ir taip toliau.
Lietuvos ARO, kaip ir buvo galima tikėtis, čia nėra, tačiau Lietuvą atstovauti galima. Tereikia aplankyti „battlelog“ interneto svetainę ir susirasti „Warfighter Nations“ skiltį. Joje galima rasti turbūt kiekvieną pasaulio valstybę. Pasirinkus, tarkime, Lietuvą, visus specialūs taškus, kuriuos pelnysi žaisdamas „Warfighter“ daugelio žaidėjų režimus, bus galima pervesti į tos šalies taškų fondą. Šalys reitinguojamos. Galima realiu laiku matyti, kuri valstybė turi daugiausiai žaidėjų bei taškų. Panaši sistema, tik su futbolo komandomis, jau ne pirmus metus veikia FIFA žaidimuose. „Warfighter“ atveju ši sistema įdomi, tačiau joje erzina tai, jog norint pervesti taškus būtina kiekvieną kartą įsijungti tą nelabąją battlelog svetainę – tiesiai iš žaidimo taškų savo valstybei nepervesi. Vis dėlto už sugaištą laiką skiriama šiokia tokia kompensacija – pervedus tam tikrą kiekį taškų atseikėjamas nedidukas patirties taškų priedas žaidime.
Iš pradžių „Medal of Honor: Warfighter“ daugelio žaidėjų režimas gali pasirodyti, švelniai tariant, nedraugiškas. Vartotojo sąsaja labai gluminanti ir neintuityvi. Netgi atlikti tokį paprastą veiksmą kaip, pavyzdžiui, pasikeisti ginklą, yra absurdiškai nepatogu. Taip pat kol neįpranti nervina itin mažas veikėjo gyvybių skaičius – sekundė kita ir Tu jau krenti nebegyvas, net nespėjęs susigaudyti, kas įvyko. Gerai bent tiek, kad „Danger Close“ įdiegė vadinamuosius „kill cam“, kurių nebuvo praeitoje dalyje, – po kiekvienos mirties žaidėjui parodoma, iš kurios krypties ir koks karys jį nukovė.
Pasidaro kur kas maloniau žaisti, kai perkandi naująją „Fireteam Buddy“ sistemą. Tai kažkas panašaus į keturių žaidėjų būrius „Battlefield“ žaidimuose. Skirtumas tik tas, kad čia vietoje keturių žaidėjų tėra du. Neturi draugų, žaidžiančių „Medal of Honor: Warfighter“, bendražygis priskiriamas atsitiktine tvarka. Kita atveju pakanka vos kelių mygtuko paspaudimų ir jau būni sugrupuojamas su draugu iš savo „Xbox Live“ ar „PlayStation Network“ draugų sąrašų. Velniškai patogu.
Bendražygis atlieka labai svarbų vaidmenį. Tik jis gali Tau atstatyti prarastas gyvybes ir papildyti iššvaistytą amuniciją. Be to, žuvus galima atgimti tik iš kolegos pozicijos. Kitu atveju iš naujo atsirandi pačiame žemėlapio pakraštyje. Įdomu tai, jog Tave nužudęs karys kurį laiką švyti raudona spalva, kurią mato tik Tavo bendražygis. Jei bendražygiui pavyksta nudėti Tavo budelį, gali sugrįžti į mūšį nelaukdamas, kol pasibaigs nurodytas laikas. Gerai susižaidęs duetas turi milžinišką pranašumą prieš kitus žaidėjus. Arba išmok naudotis „Fireteam Buddy“ teikiamais privalumais, arba privalėsi tenkinkis vieta rezultatų lentelės nuosėdose. Na, nebent esi labai talentingas. Pats nesu labai geras pirmojo asmens šaudyklių žaidėjas, bet sugrupuotas su vienu „Xbox Live“ draugu su juo nuolat užimdavau pirmąsias vietas, apie ką nebūčiau pasvajojęs žaisdamas individualiai.
Visi dešimt vieną komandą sudarančių žaidėjų būna padalinti į penkis dviejų žaidėjų būrius. Standartiniais nustatymais mačo metu galima kalbėtis tik su savo būrio draugu, taip dar labiau pakurstant komandinę dvasią. Šnekučiuotis su visos komandos nariais leidžiama tik pertraukėlėse tarp mačų. Skirtingai nei daugelyje kitų pirmo asmens šaudyklių, pasibaigus mačui paskelbiama ne kuris vienas žaidėjas buvo naudingiausias, bet pranešama, kuri dviejų žaidėjų komanda buvo pati rezultatyviausia. Vėlgi, tai tik darsyk parodo, kad „Warfighter“ daugelio žaidėjų režime didžiausias dėmesys skiriamas dviejų žaidėjų bendradarbiavimui.
Tiesa, su tuo bendradarbiavimu yra šiokių tokių problemų. Kadangi žaidėjų duetai keliauja iš mačo į mačą, komandų sudėtys išlieka bemaž nepakitusios. Kas tame blogo, paklausi? Blogai yra tai, kad jeigu papuolei į silpnos sudėties komandą, kuri varžosi prieš kur kas pajėgesnius oponentus, viskas taip ir liks, t.y. žaidimas neįsikiš ir nebandys kaip nors subalansuoti jėgų santykio. Trumpai tariant, jeigu dideliu skirtumu pralaimėjai prieš kitą komandą, egzistuoja labai didelė tikimybė, kad triuškinantys pralaimėjimai tęsis ir toliau. Bent jau iki tol, kol prie serverio prisijungs naujų žaidėjų, galinčių pakeisti jėgų pusiausvyrą.
Sekasi ar ne, siautėti tinklo režimuose beprotiškai smagu. Taip, reikia nemažai laiko perprasti žemėlapiams, klasėms, ginklams, skirtingų režimų ypatybėms bei visiems kitiems tinklo režimo mechanizmams. Bet verta. Kartais taip įsijauti į tinklo batalijas, kad nė nepajauti, kaip susmilksta dvi ar trys valandos. Ypač žaidžiant „Combat Mission“ – populiariojo „Rush“ režimo iš „Battlefield“ žaidimų atmainą. Savaime suprantama, lyginat su „Battlefield“ žemėlapiai čia mažesni, tačiau kovos intensyvesnės, o mūšio eiga – gerokai permainingesnė.
Norint didesnės adrenalino porcijos vertėtų išbandyti „Hotspot“ – vienintelį naują režimą, kurį pristatė „Medal of Honor: Warfighter“. Puolančiai komandai reikia detonuoti tris užtaisus; vieno sprogmens detonacijai skiriamos trys minutės. Trys sėkmingos detonacijos ir puolėjai švenčia pergalę. Tiesa, šią pusę atstovaujanti komanda iš pradžių nežino, kurioje iš penkių žemėlapyje esančių vietų reikės padėti bombą. Pirmieji tai sužino ginėjai, kurie nubėga link būsimo puolėjų taikinio ir pasiruošia jį ginti. Ginėjai nugali apsaugoję visas tris bombavietes. „Hotspot“ yra vertas dėmesio, tačiau žemėlapiai jaučiasi geriausiai pritaikyti būtent „Combat Mission“ režimui. Beje, niekur nedingo ir vadinamieji „Hardcore“ nustatymai, šioje dalyje vadinami „Real Ops“: minimalus ekrano indikatorių skaičius, jokių žemėlapių, jokių specialiųjų kiekvienos klasės savybių, jokių spontaniškai atsistatančių gyvybių, – tikras delikatesas tinklo šaudyklių puristams.
O kaip susiklostė reikalai su vieno žaidėjo režimu? Kaip dieną aišku, kad „Danger Close“ jam skyrė mažiau dėmesio. Scenarijų vieno žaidėjo kampanijai padėjo parašyti du iki šiol tarnybą atliekantys specialiųjų pajėgų kariai. Visos trylika žaidime esančios misijos paremtos tikrais įvykiais. Deja, vos penkių valandų trukmės vieno žaidėjo kampanija nepasiūlo nieko, ko nebūtum matęs kitose modernių laikų karinėse šaudyklėse: yra šaudymo iš sraigtasparnio scena, yra pilna sauja patalpų šturmavimo momentų, yra įkaitų vadavimo operacijų, yra šaudymo iš valties epizodas, yra daug surežisuotų įvykių, yra daug žarnyno formos koridorinių žemėlapių, – žodžiu yra visko, kas telpa į klišinės pirmo asmens šaudyklės apibrėžimą. Ir nieko daugiau. Beveik.
„Danger Close“ atstovai su pasitenkinimu mini, kokią autentiška yra žaidimo siužetinė linija. Galbūt ji tokia ir yra. Sunku ją įvertinti, kai beveik viso žaidimo metu sunku susigaudyti, kas vyksta. Scenarijus labai padrikas ir fragmentiškas, netgi sunku įžvelgti ryšius tarp atskirų misijų – jausmas toks, lyg jos būtų visai nesusijusios karinės operacijos.
Kad kariai neatrodytų kaip šaltakraujės žudymo mašinos, „Danger Close“ prilitavo papildomą siužetinę liniją – pagrindinio veikėjo šeimynines problemas. Deja, konfliktai šeimoje ir karas su teroristais jaučiasi tarytum du atskiri, vienos nuo kito nepriklausomi pasauliai. Kas įvyksta viename neturi jokios pastebimos įtakos kitame. Nejaugi mūšio lauke kariai pamiršta, iš kur jie atvyko ir kas jie tokie? Nejaugi jiems neberūpi šeima? Nejaugi apsivilkę uniformą jie virsta nemąstančiais karo krumpliaračiais (angl. gears of war)? Žodžiu, nėra jokio vientisumo – tik dvi akivaizdžiai atšlijusios siužetinės srovės, tekančios lygiagrečiomis vagomis. Vasarą išleistas „Spec Ops: The Line“ emocinę karo pusę atskleidė žymiai geriau.
Jau nekalbu apie pačią „Warfighter“ idėją – teroristų vaikymąsi po visą pasaulį. Bandymas atvaizduoti karo baisumus Afganistane buvo kur kas geresnė, ir, svarbiausia, nenuginčijamai originalesnė mintis. Niekaip neapleidžia nuojauta, kad slinktis nuo regioninio prie globalinio konflikto buvo inspiruota nepamatuoto noro pritemti autentiškąjį „Medal of Honor: Warfighter“ prie holivudiškųjų „Call of Duty“ ir „Battlefield“.
„Medal of Honor: Warfighter“ siūlo kelias vairavimo scenas – tai turbūt geriausia, ką turi vieno žaidėjo kampanija. Valdymas ir fizika pakankamai realistiški, režisūros daug, tačiau ji neįkyri, išradingai palaikoma įtampa (įvažiuoji į transporto spūstį, per plauką prasilenki su traukiniu, slepiesi nuo persekiotojų ir pan.). Prie šių epizodų krapštėsi „Criterion“ bei „Black Box“ darbuotojai, pažįstami iš „Burnout“ ir „Need for Speed“ žaidimų, ir tai puikiai jaučiasi.
Pabrėžtina, jog, skirtingai nei pirmtakas, „Medal of Honor: Warfighter“ sukasi ant vieno ir to paties varikliuko – „Frostbite 2“ („Battlefield 3“, „Need for Speed: The Run“, „Dead Space 3“). Kai eina kalba apie aukštos klasės grafiką bei fiziką, tai vienas pažangiausių rinkoje esančių video žaidimų variklių. Kaip bebūtų keista, „Medal of Honor: Warfighter“ bemaž nerodo jokių ženklų, kad jo venomis teka „Frostbite“ kraujas. Tiek konsolėse, tiek asmeniniuose kompiuteriuose žaidimas stebina savo oro efektais, tačiau daug kur matosi neatleistinai žemos rezoliucijos tekstūros. Blogiausia, kad daugelį iš jų galima rasti pačiose matomiausiose vietose. Žalos modelis praktiškai neegzistuoja. Laimei, yra ir gerų naujienų. Konsolių savininkams turėtų palengvėti sužinojus, jog „Danger Close“ pataisė įvesties vėlinimo (anlg. input lag) problemą, ypatingai pasireiškusią „PlayStation 3“ skirtoje „Battlefield 3“ versijoje, turėjusioje šiokių tokių problemų su kaprizinguoju „Frostbite 2“ varikliu.
Jei pirkti „Medal of Honor: Warfighter“, tai tik dėl daugelio žaidėjų režimo. Vieno žaidėjo kampanija sugebės pakerėti nebent tik su šio žanro žaidimais išsamiau nesusipažinusius žaidėjus. Ironiška, kad „Warfighter“ daugelio žaidėjų režimas yra aiškiai per sudėtingas, kad suviliotų atsitiktinius šaudyklių mėgėjus – tuos pačius, kurie, tikėtina, nuoširdžiai mėgautųsi vieno žaidėjo kampanija. Žodžiu, kad ir kuriai pirkėjų kategorijai priklausytum, gausi pasidžiaugti tik puse to, už ką moki. Priklausomai nuo skonio, verčiau įsigyti naująjį „Call of Duty: Black Ops II“ arba „Battlefield 3 Premium Edition”.
