Vampyrai

Aš dievinu „Hidden object“ žaidimus. Žinote kodėl? Ogi todėl, kad jų dėka, vis dar įmanoma išlaikyti ryšį su nuostabiu nuotykių žaidimų pasauliu. Dauguma jūsų esat jauni, todėl nė nesuvokiat apie ką aš kalbu, tą prasme „nuotykių“ žanras šiandien siejamas su kuo tik nori, nes grynoje formoje jis praktiškai nebeegzistuoja. Kertiniai nuotykių žanro elementai vyrauja išlikimo, veiksmo žaidimuose ar trileriuose, ir tik kartas nuo karto gauna ryškesnę rolę tokiuose projektuose kaip „Heavy Rain“ ar iš bėdos „Alan Wake“. Klasikinis nuotykis — interaktyvi, dažnu atveju istorija, perteikiama panaudojant itin aukštos prabos meninę išraišką ir galvosūkius. Galbūt kai kurie iš jūsų prisimena nuostabiąją B. Sokalio „Syberia“, kurią manau pelnytai galime vadinti paskutiniu grynojo žanro mohikanu.

Kokias paraleles randu tarp klasikinio nuotykio ir „Hidden Object“ žaidimų? Na visų pirma tai „pixel hunting“ mechanika, tačiau ne ji svarbiausia. Kad „Hidden Object“ žaidimas būtų geras, jam gyvybiškai svarbu turėti gražius paveikslėlius. Paveikslėlių turi būti daug, jie turi būti aiškūs, kokybiški, stilingi ir įkvepiantys. Įkvepiantys tiek, kad žaidėjui užtektų motyvacijos tęsti žaidimą ir atrakinti naujus lygius, nes istorija šiame žanre paprastai būna tik rudimentinė. Tai normalu, nes norint pritempti istoriją, prie vienos konkrečios mechanikos reikia nudirbti kruviną darbą, o kūrėjams tai pavyksta gan retai, net ir dirbant su romantiškomis, Agatos Kristi kūrybos motyvais paremtomis serijomis. Tiesa situacija šiek tiek keičiasi „Hidden Object“ žaidimus išmetant į socialinius tinklus, kur prasmės įgauna žaidimo tąsos faktorius ir varžymasis su draugais, tačiau net ir ten dominuojantys „Jet Set Secrets“ ar „Gardens of time“ išlieka gan reiklūs dailininkų darbui.

Kam šis ilgas intro? Atsakysiu paprastai, Mek išprievartavo mane parašyti apžvalgą apie „Where Vampires Dwell“, net nepaisant to, kad jis apibūdinamas vienu žodžiu — šlamštas. Tad užuot rašęs apie prastą žaidimą nutariau padaryti šiokį tokį diskursą ir parodyti koks aš senas.

Kol neapkaltinote manęs tuo, kad niekaip nepagrindžiu savo nuomonės, skubu paaiškinti kodėl „Where Vampires Dwell“ yra blogas žaidimas ir kodėl turėtumėte jo vengti, net ir tuo atveju, jei alpstate dėl idiotiškų ir neskoningų vampyrų nuotraukų, kurios tapo tokios madingos kino afišose. Savo pranešime spaudai kūrėjai teigia, kad žaidime rasime 15 gražių, žinomos iliustratorės Stephanie Herrera sukurtų lygių. Nenoriu taškytis čia kaltinimais dailininkei, nes tikrai nežinau, kiek ten jos darbo įdėta, bet jei nors vienas kuris lygių ir buvo gražus, tai per objektų šiukšlyną to nepamatysi. Ką pamatysi tai emo modelius. Nuotraukose jie beprasmiškai stypso, beprasmiškuose fonuose ir atrodo kaip gėjai. Tiesa kas trečioje nuotraukoje yra ir moteriškos lyties atstovių, tačiau žaidimą įpusėjęs supranti, kad pusė jų yra tie patys gėjai tik su sukniomis. Ne tai, kad aš turėčiau kažką prieš gėjus nuotraukose, tiesiog viskas, kas yra žaidime neturi jokios prasmės, jokio konteksto. Paveiksliukai patys savaime negražūs, objektai juose išmėtyti bet kaip, nuolat uždengia ir kertasi vieni su kitais taip subjaurodami tiek save, tiek nuotraukose esančius žmones. Kiekvieno paveiksliuko apačioje, kaip taisyklė tūno šešėliai į kuriuos suverstos dešimtys objektų atrodo kaip juoda masė, todėl ten tiesiog profilaktiškai pabaksnoji pirštu ir arba kažką randi, arba ne. Tiesa nesu tikras ar ši problema išlieka ir naudojant planšetes, bet telefonu šis žaidimas yra paprasčiausiai nežaidžiamas, jei ne dėl estetinių, tai ir dėl mechaninių priežasčių.

Tiesa pirmi 3 ar 4 lygiai dar buvo bandyti kurti stengiantis laikytis žanro reikalavimų. Dalis objektų (20 procentų) gan šauniai integruota į aplinkas ir jei atsitiktinumo tvarka reikia rasti tik juos, gali nė nepastebėt, kad iš esmės darbas tragiškas. Galbūt, jei būtų pasistengę, kūrėjai taip ir būtų užmuilinę akis atlikdami tik penktadalį darbo, jei ne nuo 5 lygio prasidedantis „išsikalinėjimas“ su filtrais. Prodiuserio ir dizainerio pokalbis turėjo atrodyti maždaug taip:

Prodiuseris: Žinai, šiame lygyje per mažai objektų, o ir tie kurie sudėti, atrodo kažkaip be ryšio.

Dizaineris: Žinau, bet biški tingiu čia kažką keist.

Prodiuseris: O! Dabar super!

Ir taip iki pat žaidimo pabaigos. Kiekvienam lygiui vis kitos spalvos filtras, tad jei pirmuose penkiuose dar kažką galėjot įžiūrėt, tai likusioje dešimtyje nesivarginkite.

Istorijos kaip minėjau nėra. Inovatyvių režimų nėra. Klasikiniai režimai, pavyzdžiui daiktų paieška, pagal paveiksliukus neveikia, nes niekas nesuko galvos dėl tų sumautų filtrų. Vadinasi tai, kad jūsų prašo rasti geltoną kanarėlę, visiškai nereiškia, kad ji bus geltona kai ant jos užpilsi kibirą mėlynos.

Gėdingas, gėdingas bandymas pasipelnyti iš nepilnamečių simpatizuojančių, emo vampyrų tematikai. Šiaip, kai juos šeria tokios kokybės žaidimais, nė nenuostabu, kad jie nesugeba atrasti gyvenimo džiaugsmo.

P.S. Šiam žaidimui 3 skyriau tik todėl, kad 3 yra žodyje N3!