Artimos šviesos

„Forza Horizon“ naudoja tiek daug iš kitų lenktynių žaidimų nužiūrėtų idėjų, kad net norisi jį vadinti visų kitų lenktynių žaidimų simuliatoriumi. Tas „Horizon“ panašumas į kitus to paties žanro atstovus nėra atsitiktinis. Prie jo krapštėsi tie patys autoriai, kaip ir prie tų visų tų lenktynių žaidimų, iš kurių „Forza Horizon“ taip entuziastingai sėmėsi įkvėpimo.

Įsikūrusi vos prieš trejetą metų, studija „Playground Games“ susibūrė iš pasitraukusių „Black Rock Studio“ („Split Second: Velocity“), „Criterion Games“ („Burnout“), „Codemasters“ („Dirt“), „Ubisoft Reflections“ („Driver“), „Bizarre Creations“ („Project Gotham City Racing“) ir „Slightly Mad Studios“ („NFS: Shift“) darbuotojų. Turėdama omenyje „Playground Games“ komandos narių patirtį, „Microsoft“ ilgai nesvarstė, ar verta paskolinti šiai britų studijai savo populiariausios lenktynių frančizės „Forza Motorsport“ raktelius.

Abiejų pusių intencijos buvo ganėtinai aiškios. Šios kartos konsolei „Xbox 360“ sugebėjusi išleisti net tris „Forza Motorsport“ dalis, sulaukusias beveik vien tik teigiamų atsiliepimų, „Microsoft“ užsitikrino dominavimą lenktynių simuliatorių rinkoje. Deja, kaip rodo pardavimų rezultatai, žaidėjų susidomėjimas „Forza Motorsport“ žaidimais pastebimai išblėso – ketvirtosios (naujausios) „Forza“ dalies buvo nupirkta net per pus mažiau nei rekordininkės trečiosios. Į platesnę auditoriją linkęs „Forza Horizon“ kompanijai „Microsoft“ yra neblogas būdas užsidirbti papildomų pinigėlių, kol dar vyksta darbai prie penktosios „Forza“ dalies. O kuo visa tai naudinga „Playground Games“? Britams tai ideali proga pademonstruoti savo įgūdžius prieš kitus leidėjus. Be to, „Microsoft“ šiai studijai leido naudotis turbūt pačiu pažangiausiu grafikos varikliu, kokį tik turi „Xbox 360“ platforma, – tuo pačiu, kurio pagrindu yra sukurtas visą konsolės galią išsunkiantis „Forza Motorsport 4“.

„Forza Horizon“ savo turiniu nemažai kuo skiriasi nuo „Forza Motorsport“ žaidimų. Pastarieji daugiau skirti automobilių sporto entuziastams, tuo tarpu „Horizon“ labiau orientuotas į žaidėjus, kuriems lenktynės tėra vienas iš daugelio mėgstamų žanrų. Kitaip tariant, „Forza Motorsport“ ir „Forza Horizon“ skiriasi kaip „Adobe Photoshop“ ir „Adobe Lightroom“ – vienas skirtas reikliems profesionalams, o kitas pritaikytas didelių ambicijų neturintiems mėgėjams.

Tai anaiptol nereiškia, kad „Forza Horizon“ yra supaprastintas arkadinis lenktynių žaidimas. „Horizon“ varomas ne tik to paties grafikos variklio, bet ir naudoja tą patį fizikos apskaičiavimo modelį kaip ir „Forza Motorsport“ žaidimai. Taigi, iki arkadinio lenktynių žaidimo jam labai toli – tai vis dar toks pat vairavimo simuliatorius kaip ir „Forza Motorsport“. Realistiškas vairavimo modelis suteikia „Forza Horizon“ taip trūkstamo išskirtinumo. Daugelyje arkadinių lenktynių vairuodamas automobilį jautiesi taip, lyg vairuotum ne jį, o tik jo įvaizdį, sukurtą remiantis reklaminiais bukletais. „Forza Horizon“ automobilių vairavimas išliko toks pat autentiškas kaip ir jo didžiąjame brolyje.

Kiekvieno automobilio valdymo charakteristikas į žaidimą perkėlė kompiuteriai, prieš tai atlikę sudėtingus skaičiavimus. Viskas, ką darė žmogus, tai tik suvedė iš gamintojo gautus automobilio duomenis į „Automagic“ programinę įrangą, o ši savo ruožtu užtikrino kiek įmanoma autentiškesnį kiekvieno automobilio atspindėjimą žaidimo pasaulyje. Kaip ir realybėje, visi žaidime esantys automobiliai pasižymi tik jiems vieniems būdingomis valdymo ypatybėmis. Skiriasi modelių svoriai, aerodinaminės savybės, įsibėgėjimas, stabdymas, manevringumas, sukimo momentas, pavarų perjungimo sparta, pakabos standumas ir begalė kitų dalykų. To tikrai nerasi kiekviename arkadiniame lenktynių žaidime – tai jau vairavimo stimuliatorių teritorija.

Ir vis tiek „Forza Horizon“ jaučiasi šiek tiek draugiškesnis vairuotojui nei, sakysime, „Forza Motorsport 4“. Kodėl? Kūrėjai tyčia pakoregavo traukos kontrolės sistemą taip, kad būtų patogiau atlikinėti šoninį slydimą posūkiuose. Be to, dingo pasibaigiantys degalai bei techninė žala – išsaugotas tik kosmetinis mašinos apgadinimų modelis.

Kitaip nei visi likę „Forza“ šeimos nariai, „Horizon“ velkasi dvigubai žemesniu kadrų kaitos dažniu (30 kadrų per sekundę vietoje 60). Tai turėjo milžiniškos įtakos valdymo jautrumui. Laimei, jis sumažėjo minimaliai. Vėlavimas tarp mygtuko paspaudimo ir veiksmo ekrane siekia vos 99,34 ms – tai greičiau nei akies mirktelėjimas, bet lėčiau nei „Forza Motorsport 4“ (FM4 – 66 ms). Iki pasirodant „Need for Speed: Hot Pursuit“ buvo manoma, jog 100 ms yra mažiausias vėlinimas, kokį tik gali pasiekti 30 kadrų per sekundę dažniu veikiantys žaidimai. Nors 99,34 ms yra pamišėliškai geras rezultatas, daug laiko prie naujausių „Forza Motorsport“ ir „Gran Turismo“ praleidę žaidėjai iškart pajus išaugusį „atstumą“ tarp savęs ir automobilio – valdymas jiems nebus toks jautrus ir greitas kaip jie yra įpratę.

Akylesni žaidėjai netruks pastebėti, kad išorinio vaizdo kameros yra nuleistos truputėlį žemiau nei įprastai. Stebint viską į žemesnės perspektyvos sustiprėja greičio pojūtis, be to, į regos lauką pakliūna daugiau tolumoje esančių aplinkos objektų. „Forza Horizon“ atveju tai labai svarbu, nes žaidimas iš uždarų trasų persikėlė į atvirą pasaulį. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios teko perpus sumažinti kadrų kaitos greitį bei truputį apkarpyti automobilių detalumą. Panaudojus pačių „Playground Games“ išrastą „Uber-LODing“ technologiją pavyko išplėsti matomumo lauką net iki 20 kilometrų – iš vieno žemėlapio krašto įmanoma nesunkiai įžiūrėti kitą. Taipogi daug resursų pareikalavo atsiradęs pilnavertis dienos/nakties ciklas. Dienomis po spalvingą aplinką šliaužioja įspūdingi realaus laiko šešėliai, o naktimis pro tamsą braunasi ryški automobilių žibintų šviesa. Įvairialypiame žaidimo pasaulyje yra tiek daug neatpasakojamai gražių vietų, kad norisi tik važiuoti, važiuoti ir važiuoti. Pirmąją valandą žaidime tik tai ir tedariau – važinėjausi ir grožėjausi vaizdais: pasišiaušusiomis medžių viršūnėmis, raumeningais tolumoje drybsančiais kalnais, skiriamųjų linijų raštais, tyliai ošiančiu vėjo jėgainių miškeliu, vaidilutės ašaros skaidrumo upėmis ir kriokliais, pro augmeniją besisunkiančiais saulės spinduliais, žodžiu, norėjau fotografuoti viską, visada ir visur. Net sunku patikėti, kad visa tai sugeba septynerių metų amžiaus konsolė. „Forza Horizon“ yra ne ką mažesnis techninis stebuklas nei „Forza Motorsport 4“.

Kalbant apie pačias lenktynes, „Forza Horizon“ nėra toks jau įspūdingas. Čia neišvysi visiškai nieko naujo, ko dar nebūtum matęs kituose panašiuose žaidimuose. Pradėjęs karjerą gausi savo pirmąjį automobilį ir pluoštą pasiūlymų dalyvauti įvairių tipų lenktynėse. Lenktynėse galima dalyvauti kokia tik nori eilės tvarka. Už pergales varžybose susirinkęs tam tikrą kiekį taškų patenki į kitą etapą. Ten laukia dar daugiau varžybų. Tarp etapų suteikiama proga lenktyniauti su ką tik įveikto etapo bosu. Žodžiu, sistema panaši į tą, kurią naudojo tokie žaidimai kaip „Need for Speed: Most Wanted“, „Carbon“ bei „Test Drive: Unlimited 2“. Nieko įdomaus, bet ir nieko blogo.

Panašiai kaip „Project Gotham City Racing“ žaidimuose, už stilingą vairavimą gaunami specialūs taškai. „Forza Horizon“ pasaulyje jie didina populiarumo lygį. Žaidimą pradedi būdamas 250-toje populiarumo lentelės vietoje. Posūkiuose slidinėdamas šonu, pavojingai lenkdamas oponentus, raižydamas saules ir atlikdamas kitus triukus pelnai populiarumo taškus. Po truputį kopi į viršų. Galiausiai tampi populiariausiu „Horizon“ festivalio lenktynininku. Viso to galima ir nedaryti – populiarumas neturi įtakos karjeros progresui.

Kadangi „Forza Horizon“ tema yra nerūpestingas muzikos ir automobilių festivalis, savo apipavidalinimu be galo primenantis „Dirt 2“ bei „Need for Speed: Pro Street“, čia galima rasti kur kas įvairesnių rūšių lenktynių nei rimtuosiuose „Forza Motorsport“ žaidimuose. Be standartinių varžybų tipų siūlomos gatvės lenktynės, kai rungtyniaujama atviruose keliuose su pašaliniu eismu, taip pat pasitaiko specialių varžybų, kuomet reikia lenktyniauti ne su kitais automobiliais, bet su lėktuvais, oro balionais ir sraigtasparniais – tai turbūt pats smagiausias lenktynių tipas visame žaidime. Tam tikrais atvejais gali prireikti vykdyti ir visiškai nestandartines užduotis, pavyzdžiui, nuvažiuoti į nurodytą vietą ir nufotografuoti automobilį ar per duotą laiką surinkti tam tikrą kiekį populiarumo taškų.

Įveikęs varžybas gali gauti pasiūlymą pagerinti draugo ar kokio nors atsitiktinio žaidėjo tose pačiose varžybose užfiksuotą laiką. Tai kažkuo primena į „Autolog“ sistemą iš „Need for Speed“ žaidimų. Kai kurias varžybas kartodavau po kelis sykius vien tam, kad pralenkčiau kurį nors už mane geriau pasirodžiusį draugą. Dar didesnis azartas pagauna bandant pagerinti greičio kamerų rezultatus. Pralėkus pro greitį fiksuojančią kamerą ekrane pasirodo lentelė su kitų „Xbox Live“ draugų pasiektais rekordais. Beveik kiekvieną kartą knieti sustoti, apsisukti ir mėginti pagerinti savo ar kieno nors kito rezultatą. Niekur nedingo ir standartiniai tinklo režimai, skirti norintiems varžytis tiesiogiai. Viename iš tinklo režimų netgi leidžiama su kitais žaidėjais klajoti po visą žaidimo žemėlapį ir vykdyti įvairias komandines užduotis, tarkime, visiems drauge nuvažiuoti iš vieno taško į kitą.

„Forza Horizon“ turi enciklopediškai didelę trasų bei lenktynių tipų įvairovę, tačiau jis negali pasigirti išskirtine varžybų gausa. Dėl šios priežasties žaidimą įveiksi greičiau nei jis spės pabosti. Karjeros režimas trunka apie dešimt valandų. Dar maždaug tiek pat turėtų užtrukti visų užsilikusių varžybų bei papildomų užduočių įvykdymas. Tiesa, žaidžiant gali ne juokais įkyrėti vienas dalykas – nuolatinis automobilio keitinėjimas. Beveik kiekvienoms naujoms lenktynėms reikia vis kito ratuočio – vienoms varžyboms būtinas hečbekas, kitoms – kabrioletas, dar kitoms – koks nors senas „Ferrari“ modelis. Erzina. Užuot važinėdavęs mane žavinčiais automobiliais, turėdavau vairuoti man nepatinkančias mašinas, kurių reikalaudavo neperkalbamos varžybų taisyklės.

Turbūt dėl to labiausiai pamėgau ne lenktynes, o laisvą klajojimą po žemėlapį. Galėdavau vairuoti ką tinkamas ir važiuoti kur tik panorėjęs. Žaidimo pasaulyje galima ieškoti daržinėse paslėptų antikvarinių automobilių bei naikinti išslapstytus reklaminius stendus, suteikiančius nuolaidas mašinų detalėms. Kelionėse ypač praverčia nuostabus „Forza Horizon“ muzikinis takelis. Žaidime yra trys radijo stotys, grojančios skirtingo stiliaus muziką. Tavo ausims siūlomos net 68 licencijuotos dainos iš tokių atlikėjų kaip „Skrillex“, „The Naked & Famous“, „Phoenix“, „White Lies“, „The Chemical Brothers“, „Empire of the Sun“, „Lostprophets“, „Black Keys“, „Friendly Fires“, „Nero“, „Arctic Monkeys“ ir kitų populiarių muzikantų. Tai ko gero stipriausias muzikinis takelis iš visų kada nors išleistų „Forza“ žaidimų. Automobilių skleidžiamas riaumojimas taip pat vertas pagyrų. Garsas toks sodrus ir aiškus, kad būdamas užsimerkęs galėtum pamanyti, jog stovi šalia išsvajotojo modelio. Įriedėjus į tunelį ir įjungus žemesnę galingo sportinio bolido pavarą, namų kino kolonėlės ima virpėti iš pasitenkinimo ne ką mažiau nei jų šeimininkas.

Kurdama „Forza Horizon“, studija „Playground Games“ nebuvo linkusi rizikuoti. Užuot bandžiusi žaidėjams pasiūlyti ką nors naujo, ji tik surankiojo ir vieną vietą sudėjo tai, ką žaidėjai labiausiai mėgsta kituose lenktynių žaidimuose. Šis sprendimas akivaizdžiai pasiteisino. „Forza Horizon“ privalumai su kaupu atsveria originalumo stoką.