Tamsi, niūri šventykla. Salės šonuose iškabinti deglai nušviečia po gaubtais pasislėpusius veidus. Priekyje matomas didžiulis mėlynai švytintis rutulys, ko gero, turintis kažkokių neišpasakytų galių. Gaubtuotieji tarsi užhipnotizuoti klausosi žilaplaukio vyro skambaus ir pakylėto monologo. Tačiau visą mistikos ūką prasklaido staiga su fanfaromis salėn įsiveržusi ginkluota pusnuogė blondinė, pašonėj lydima gigantizmo sindromu sergančio palydovo. Toji šviesiaplaukė Lara Kroft – pagrindinė „Blades Of Time“ herojė, kuri paklus jūsų mygtukų spragtelėjimams. Ayumi (toks mūsų amazonės vardas) – lobių medžiotoja, kuri, pasinaudojusi mistiškuoju rutuliu, kartu su savo kompanionu, patenka į Drakonų žemę (Dragonland). Pasak legendų, šioje žemėje gausu turtų, kurie, kaip bites prie medaus, vilioja naivius lobių medžiotojus. Būtent šiame, monstrų knibždančiame ir lavos upių išvagotame pasaulyje, prasideda didžioji Ayumi kelionė.

„Blades Of Time“ yra iki šiol taip ir nesugebėjusios pasižymėti „Gaijin Entertainment“ kompanijos bandymas pasinaudoti savo ankstesnio kūrinio X- Blades „sėkme“ ir sukurti kažką panašaus, tik su šiek tiek daugiau blizgesio. Į savo rankas gauname valdyti tą pačią Ayumi. Tik šįkart ji daug skaniau pateikta vyriškosios lyties žaidėjams. Deja, nors herojė ir dailesnė, tačiau išliko tokia pat buka ir neturinti charakterio.

Pagrindinei herojei Ayumi, pagaliau pasiekus išsvajotąją žemę, paaiškėja, kad ne viskas yra taip, kaip kad buvo sekama pasakose. Meduolinių namelių ir aukso upių čia nėra. Vietoje to, mūsų herojė patenka į Drakonų kelią (Dragonpath) – išbandymą, kurį, pasak kalbančiosios statulos, galėję įveikti tik išrinktieji. Pasiryžusi keliauti, Ayumi susiduria su begale neaiškios kilmės ginkluotų padarų ir įsipainioja į neišnarpliojamą istorijos tinklą. Kadaise čia egzistavusi civilizacija yra išnykusi ir mums tenka užbaigti karą tarp čia pasilikusių sergėtojų (Skyguards) ir civilizaciją išnaikinusių piktųjų jėgų Chaoso. Taip pat prisideda ir pamestojo gigantiško draugo Zero paieškos. Deja, jos kišenėje taip ir neatsiduria nė viena auksinė moneta, o žaidėjai lieka sugadintais nervais.

Žadimas yra hack-and-slash tipo, tad valdymo įvairovė tikrai nėra stebinanti. Viskas remiasi dviejų pelės mygtukų paspaudimų ir keletos magiškų įgūdžių kombinacijomis. Nepaisant paprastumo, pačios kovos yra išties dinamiškos ir „vežančios“. Įspūdingi baigiamieji kovų judesiai, įgarsinti plyštančios odos ir trykštančio kraujo garsų, numalšins daugumos sužvėrėjusių žaidėjų troškulį.

Žaidimo metu kovoti galima dviem ginklais – tradiciniais dual kardais bei šaunamuoju ginklu, kurį pasirinkus žaidimas pasikeičia į lėkštoką trečio asmens šaudyklę. Tai buvo pirmasis ir gan stipriai prisvilęs kūrėjų bandymas eksperimentuoti. Priešininkai aukštu dirbtiniu inteligentu nepasižymi – vos užmatę, pasileidžia bėgti link jūsų tarsi didelė avių banda, paruošta skerdimui. Bet tokių „avių“ yra tikrai daug ir įvairių – nuo vorų, kirminų iki skyduotų zombių, milžiniškų geležinių monstrų ir tų pačių zombių-žmonių. Atsikvėpti neleidžia ir kone už kiekvieno kampo laukiantys mini bosai, kuriuos norėdama įveikti kartais turėdavau išties paprakaituoti. Tačiau šiuos prakaito lašelius išsunkdavo ne tiek pats kovos sudėtingumas, kiek kartais tiesiog nelogiška valdymo mechanika. Dažnai tekdavo tramdyti vidinį įniršio žvėrį, kai žavioji Ayumi, paskutinėmis kovos akimirkomis tiesiog užstrikdavo tarp neoninių krūmų ar pakibdavo ore. Jeigu palikčiau tokį žaidimo neišbaigtumą nuošalyje, būtų galima rašyti riebų pliusą vien už intensyvumą ir jau minėtą kovų dinamiškumą. Po daugelio kovų tiesiog norėdavosi garsiai suploti rankomis ar bent jau mintyse patapšnoti sau per petį už įdėtas didžiules pastangas.

Pati opiausia žaidimo problema – istorija. Jos paprasčiausiai nėra. Net ir perėjusi visą žaidimą, žiūrėjau į monitorių tuščiomis akimis, sunkiai besusigaudydama. Žadimo metu kur ne kur išlysdavo kelionės palydovė-drakonė, kuri mestelėdavo keletą užuominų apie Drakonų žemės istoriją, čia kilusį karą prieš Chaoso jėgas, tačiau visa tai apjungti į vieną visumą buvo labai sunku. Siužeto sklylėms užlopyti yra skirti visur besimėtantys kadaise čia buvusių keliautojų dienoraščiai ir pačios „Captain Obvious“ Ayumi išvados. Tačiau tai davė tik neigiamą efektą ir istoriją gaubianti migla dar labiau sutirštėjo.

Žaidimo „arkliukas“ – laiko atsukimo sistema. Tai pasirodė išties įdomi ir nemažai vilčių žaidimui suteiksianti idėja, bet ir čia buvo suklupta. Esmė paprasta – norint įveikti tam tikrus monstrus ar galvosūkius, atsukame laiką atgal ir Ayumi klonė atlieka praeities veiksmus, o mes tuo tarpu valdome „realiąją“ heroję. Tačiau prisigimdžius daugybę klonų buvo sunku orientuotis, žaidimo mechanika vėlgi pradėjo strigti. Apskritai, galvon peršasi tokia nuomonė, jog viskas žaidime veikia ne taip, kaip turėtų.

Galiausiai, nesinori statinėje palikti vien deguto, tad įdėsiu ir keletą šaukštų medaus. Be jau minėtojo kovų dinamiškumo, verta pagirti ir patį žaidimo įpakavimą. Grafika yra išties graži. Visas fantastinis pasaulis yra labai detalus ir ryškus, o efektai – pakankamai kokybiški ir spalvingi. Skraidantys laivai, „Kabantieji Babilono sodai“ ir lediniai urvai nusipelnė mano iškelto nykščio.

Taigi „Blades Of Time“ kad ir kaip strikinėjo ir šokinėjo, aukščiau vidutinio lygio nepakilo. Neįdomi istorija, painus siužetas ir charakterio neturintys veikėjai užgožia tuos kelis žaidimo privalumus ir gražią išorę. Bandymas sukurti kažką unikalesnio ir privilioti žaidėjus (ypač mane, kaip merginą), pasitelkus absurdiškai viliokišką pagrindinės herojės išvaizdą, neatsipirko. Gerai, kad žaidimas tikrai nėra ilgas, tad patiks tiem , kas norės greito ir beprasmio pasitaškymo kraujais.