Mamai apsireiškė Dievulis ir pareikalavo aukos — jos sūnaus Izako. Pernelyg nesipriešinusi ji griebia virtuvinį peilį ir keliauja paaukoti savo sūnų Dievui, vardan šventos ramybės ir savo tikėjimo įrodymo. Visą tai matęs Izakas sugeba pasislėpti rūsyje, tačiau ten yra ne ką smagiau ir šilčiau, nei šalia tikinčios mamos. Taip ir prasideda žaidimas. Lengvutis, šiuolaikiškas pasakojimo apie žydų tautos protėvį variantas. Truputį apkramtytas ir patirštintas tamsesnėmis spalvomis. Labai Edmundiškas McMilleniškas. Toks, kokį mes visi mėgstame. Bjaurus, nieko nebijantis ir labai pamaloninantis senamadiškus žaidėjus. Dvelkiantis „Super Meat Boy” ir pirmųjų „The Legend of Zelda” žaidimų įtaka. Tai — „The Binding of Isaac”.

Įvadinis filmukas, trumpai atpasakojantis istoriją, malonus akiai meniu ir gražus muzikinis fonas. Būtent šie dalykėliai pasitinka pirmą kartą žaidimą įsijungusį žaidėją. Keletas mygtuko spustelėjimų ir tu jau rūsyje, kuriame valdai patį Izaką. Tavo tikslas yra pasiekti išėjimą į tolesnį lygį. Visa kas yra tarp tavęs ir išėjimo, galima nužudyti, atrakinti ar susprogdinti. Štai toks primityvumas yra grynas žaidimo branduolys. Nėra nieko nesuprantama, viskas labai aišku ir paprasta. Čia nereikia žinoti šimtų mygtukų kombinacijų. Žaidimas reikalauja tik vieno — būk kuo įmanoma geresnis žaidėjas sau pačiam ir tu būsi apdovanotas. Perprask sutinkamus priešus, sužinok jų silpnąsias vietas ir jas kuo efektyviau išnaudok. Rink viską kas pasitaiko tavo kelyje, tobulink Izaką ir nugalėk monstrus lygio pabaigoje. Keliauk tolyn.

O Izakas kelionės pradžioje moka tik verkti ir bėgti. Ašaromis tu gali ištaškyti (ar ištapšnoti — kaip tau patogiau) kakučius, nugalabyti priešus ir skintis kelią pirmyn. Kelionės pradžioje tavo valdomas Izakas yra vienodo galingumo sulig muse. Ir tik rinkdamas patobulinimus ir įvairius daiktus galėsi tapti visagaliu velnių ir zombių žudiku, kuris braunasi į giliausius požemių kampelius. Veikėjo patobulinimų turiu paminėti, šiame žaidime yra gana nemažai. Net 132. Pradedant supuvusios mėsos gabalais, baigiant lazeriais, piliulėmis, tavo broliais ir seserimis — aborto liekanomis. Kiekvienas patobulinimas pakeičia Izako išvaizdą ir sugebėjimus. Vieni skirti veikėjo ištvermės tobulinimui, kiti greičio, atakos ar apsaugos. Dalis jų turi ir pašalinių efektų. Štai kad ir riebalų skardinė. Paėmus ją mūsų veikėjas įgauna keletą papildomų širdučių, tačiau jis padidėja ir truputį sulėtėja, taip tapdamas kiek lengvesniu grobiu priešams. Širdutės — tai veikėjo sveikatos rodiklis. Vienas priimtas smūgis iš smulkesnio veikėjo ir netenki pusę širdelės. Smūgis iš stipresnio veikėjo atima visą širdelę. Netenkus visų širdžių, Izakas miršta ir tu pradedi žaidimą iš naujo. Nuo visiško nulio. Netenki visų patobulinimų (nors jie ir yra kaupiami enciklopedijoje, kurioje gali visus juos pamatyti), sugrįžti į pačią pradžią.

Toks negailestingumas žaidėjų atžvilgiu yra vienas iš pagrindinių bruožų, išskiriančių „The Binding of Isaac” nuo kitų šiuolaikinių žaidimų. Kiekviena klaida reiškia mažytį pralaimėjimą ne galutiniame rezultate, o tavo kelyje. Padaryk keletą jų ir tavo kelionė pasidarys pernelyg komplikuota ir tik dėl tavo kaltės. Susipažinus su įvairiais patobulinimais, planuoti veiksmus pasidaro daug paprasčiau, nes žinai jų pliusus ir minusus. Patobulinimų apibūdinimų žaidime nėra, taigi viską reikia atsiminti arba pagalbos ieškoti internete. Bet, ei, koks tada įdomumas?

Žaidimo kūrėjas Edmundas McMillen’as keliuose interviu atskeidė, jog žaidimą kurė remdamasis savo vaikystės piešiniais. Pasak jo, kai jis buvo mažas, tie piešiniai privertė sunerimti jo mokytojus ir net tėvus. Mokytojai keletą kartų skambino Edmundo mamai norėdami pasiūlyti psichologo konsultacijas jos sūnui. Žaidimo metu jaučiasi, jog jis buvo kurtas lyg esant mažojo Edmundo galvoje, kurioje dedasi labai keisti, nepaaiškinami dalykai. Daug kraujo, žiaurumų ir abejotinų sprendimų apipavidalinime priverčia susinepatoginti, stebint Izako iškraipymus, kai jis paima kokį nors patobulinimą. Štai paėmus drabužių kabyklos patobulinimą, kuris padidina atakos greitį, Izako galva bus perverta ta pačia kabykla. Grynas, nekontroliuojamas kūrėjo fantazijos pateikimas žaidime padaro jį vienintelį savo kategorijoje. Visų bosų, monstrų modeliai yra nepriekaištingi, kupini charizmos ir gana nemalonūs stebėti.

Pirmieji sutikti priešai dažniausiai bus musės, vapsvos ar maži demonai — Izakai, tačiau jie (jei esi gudrus žaidėjas) būna nepavojingi. Tobulėjant ir keliaujant vis toliau sutinkami vis bjauresni ir stipresni varžovai, kad ir vaikščiojantys bičių aviliai, begalviai šokliai, įvairios kirmėlės (kurios velniškai priminė mano labai nemėgstamą žuvį iš Half-Life), bosai, mini-bosai ir įvairūs specialūs monstrai. Prakalbus apie juos, man labai patiko idėja į žaidimą įtraukti bado, maro, karo, mirties raitelius, 7 didžiąsias nuodėmes. Pastarosios, mano nuomone, padarytos ypatingai subtiliai. Panaudoti internete žinomi stereotipai, netgi mėmės. Kiekvienas monstras turi savitas atakas ir silpnybes, taigi sutikus keletą stiprių priešų viename kambaryje reikalai gana greit gali pavirsti į chaotišką kovą dėl išlikimo. Turint tiek daug priešų, kompiuteriui atsitiktine tvarka generuojant kambarius ir į visa tai įmaišius patobulinimų mišrainę, žaidimas neišvengė balanso problemų, tačiau jos pasitaiko pernelyg retai ir suteikia pernelyg daug gerų akimirkų, kad kam nors užkliūtų.

Kiekvienas lygis žaidime turi savitą temą. Štai pirmieji du lygiai, kurių tema yra “Rūsys”, bus rudi, gana įprasti žaidėjui. Tačiau vos pakliuvus į kiek sunkiau pasiekiamus lygius, jie keisis drąstiškai. Jie taps purvinesni, sudėtingesni, kupini spąstų. Kambariai „The Binding of Isaac” žaidime yra senųjų „The Legend of Zelda” palikimo vaisius. Jie visi keturkampiai, turi nuo vienų iki keturių durų, pro kurias norint praeiti reikia nužudyti visus priešus. Einant pro duris, ekranas senamadiškai pajudės ta kryptimi, kuria eini ir atsivers kitas keturkampis. Savotiškas nostalgijos pliūpsnis.

Slapti kambariai, kuriuose randami lošimų automatai, pinigų klodai ar patobulinimai yra labai įdomus bandymas žaidėją išlaikyti ant pirštų galų. Lošimo automatų yra trijų tipų – vieni ima pinigus, kiti ima širdis, o treti ima pinigus, tačiau tau pačiam “leidžia” pasirinkti prizą. Tau reikia tik pataikyti į vieną iš trijų kaukolių, po kuria turi slėptis tas žadėtas prizas. O jų yra įvairių — pradedant pinigais, širdimis, baigiant ypač retais patobulinimais ar net priešais. Kartas nuo karto galima surasti ir vadinamų „beggerių” kurie palaida lietuvių kalba verčiami į “bomžus”. Nors pametėjus jiems keletą (ar kelioliką) monetų pasirodo, jog jie nebuvo tokie ir vargingi, kadangi išmeta labai reikalingų ir dažniausiai retų patobulinimų. Nors jei neturite pinigų, o kišenėse mėtosi keletas bombikių — jauskitės laisvai, pametėkite jas tiems patiems maldautojams po kojomis. Galbūt pasiseks, ir gausite ne tik centų, bet ir kitų brangenybių. Be to, žiaurus elgesys su aplinka padidina šansus, jog įveikus bosą lygio pabaigoje, jus pasitiks pats dėdė Velnias, ir pasiūlys pasirašyti su juo sutartį, kuria širdis išmainai į patobulinimus. O prakalbus apie šansus ir tikimybes, nereiktų pamiršti ir netikrų kambarių, į kuriuos patekti šansų yra mažiau, nei tapti prezidentu. Į juos patekti galima tik teleportuojantis, nors teleportacijos piliulės randamos retai, o šansai jog pavyks nukeliauti būtent ten yra labai labai maži. Man pačiam ten nukeliauti nepavyko, nors sklando gandai, jog ten galima sutikti patį Čaką Norisą :].

„The Binding of Isaac” patiks ne kiekvienam. Temos gliaudomos šiame žaidime gali įžeisti ne vieną, ir man atrodo keista, jog internete nepasklido informacija apie įsižeidusius žaidėjus. Nors galbūt tai lėmė maža kaina ir „lengvas svoris”. Tačiau šis žaidimas dar sykį įrodė, jog svarbiausia ne ūgis, o smūgis. „The Binding of Isaac” nebijo nieko ir dėl to jis nusipelno kiekvieno iš mūsų dėmesio.