Negana to, kad ši žaidimams skirta pelė yra belaidė ir kainuoja beveik 300 litų, „Logitech“ nusprendė jai naudoti optinį, o ne lazerinį sensorių. Mažiau patrauklios pelės jomis nesidominčiam žaidėjui dar reikėtų gerai paieškoti.

Tarp jų gajus įsitikinimas, kad žaidimams skirtos pelės privalo būti laidinės. Ir nei vienas jų nerizikuos investuoti tiek pinigų į modelį, kurio naudojamas sensorius tokio paties tipo kaip ir pačiose pigiausiose pelėse – Lietuvoje pigiausia lazerinė pelė kainuoja penkiskart brangiau už pigiausią optinę. Ir DPI. Reta optinė pelė gali pasigirti sensoriais su penkiaženkliais DPI. Atsitiktiniam pirkėjui „Logitech G602″ gali imponuoti nebent tik dideliu mygtukų iš švieselių skaičiumi. Visa kita, diletanto akimi lyginant su tiesioginiais ir netiesioginiais konkurentais, – ne šio modelio naudai. Gaila. Tai viena geriausių šiuo metu parduodamų belaidžių žaidimams skirtų pelių.

Šimtu procentų turbūt. Aukščiau jos stovi techniškai pranašesnė „Logitech G700s“, bet pelės, kurios bateriją reikia įkrauti kas antrą dieną, nesinori vadinti belaide. Taip, laidiniu režimu ji funkcionuoja dar geriau negu belaidžiu, tačiau už 350 litų galima įsigyti geresnių į žaidimus orientuotų laidinių pelių.

„Logitech G602″ maitinama dviejų AA baterijų. Norint sutaupyti keliasdešimt gramų, galima išsiversti ir su viena. Savaime suprantama, tokiu atveju per pus sutrumpėja jos veikimo trukmė. Bet net ir su viena baterija „Logitech G602″ gali tempti ilgai. Ne taip ilgai kaip „Logitech“ M serijos ultramaratonininkės, bet ilgai.

Remiantis oficialiais skaičiais, vienos baterijos užtenka dešimčiai, dviejų – dvidešimčiai parų nepertraukiamo naudojimo. Ir visa tai „Performance“ režimu. „Endurance“ režimu veikimo trukmė patrigubėja. Tiesą sakant, šiai pelei atskiras taupymo režimas net nelabai reikalingas. Naudojuosi ja jau daugiau nei pusantro mėnesio, kasdien po 4-5 valandas „Performance“ režimu, ir esu išeikvojęs tik du penktadalius baterijos. Tokiam vartotojui kaip aš visiškai pakaktų ir vienos „Duracell“ baterijos. Tik ne už ką nesijungčiau to „Endurance“ režimo.

Atrodytų, „Performance“ ir „Endurance“ režimai skiriasi tik vienu nereikšmingu parametru – dažniu, kuriuo iš pelės į kompiuterį perduodama informacija (polling rate), bet jis itin svarbus. Kuo dažniau į kompiuterį siunčiama informacija, tuo tiksliau atkartojami pelės manevrai. Iš žaidimams skirtų pelių tikimasi 500 arba 1000 Hz dažnio. Didėjant dažniui, kartu didėja ir energijos suvartojimas, todėl „Endurance“ režimu „Logitech G602″ uždedamas 125 Hz apynasris. Tai toks pat dažnis, kokį naudoja dauguma standartinių pelių. Kasdieniams darbams 125 Hz visiškai pakanka, – tai, beje, „Bluetooth“ pelių limitas, – bet žaidimams reikia mažiausiai keturis kartus daugiau hercų.

„Performance“ režimu „Logitech G602″ gali suteikti rekomenduojamus 500, bet ne puristų trokštamus 1000 Hz. Matyt „Logitech“ bijojo, kad palaikydama tokį dažnį pelė nebebus tokia konkurencingai ekonomiška. Skirtumas tarp 125 ir 500 Hz sudaro 6 milisekundes ir yra aiškiai juntamas, tik gal ne lengvai nusakomas. 500 ir 1000 Hz skiria vos 1 ms. Vieni žaidėjai aiškina tą vienos milisekundės skirtumą jaučiantys, kiti – jo neapčiuopiantys, bet galiu užtikrinti, jog ta papildoma milisekundė nuo patyrusio žaidėjo tikrai neišgelbės. Ko nepasakytum apie visokius papildomus mygtukus.

„Logitech G602″ turi 11 daugiafunkcinių mygtukų. Jei nenori raustis po nustatymus, per atskirai parsisiunčiamą „Logitech“ programinę įrangą galima nesunkiai susikonfigūruoti pelę pagal iš anksto paruoštus žaidimų profilius. Trūksta daugelio žaidimų, ypač naujesnių, net labai populiarių, tokių kaip „Wolfenstein: The New Order“ ir „Watch Dogs“, bei vargu ar jie kada nors beatsiras (nuo „G602″ debiuto praėjo beveik metai), tačiau visuomet galima pačiam susikurti norimo žaidimo profilį. Kompiuterio atmintyje jų telpa be galo daug. Pelės atmintyje – tik vienas. Sudėtingesnės makro komandos apskritai gali būti įrašytos tik į kompiuterio atmintį. Į tai turėtų atsižvelgti žaidėjai, ketinantis naudotis „Logitech G602″ keliuose skirtinguose kompiuteriuose.

Papildomi mygtukai pasitarnauja tiek kasdienėje biuro programų katorgoje, tiek video žaidimų eskapizme. Pirmuoju atveju laiko sutaupo jiems pašvęstos CTRL+C, CTRL+V, CTRL+Z, CTRL+Y ir kitos pravarčios santrumpos, antruoju – ginklams, magiškiems eleksyrams, atakoms, gebėjimams, komunikacijai, žemėlapiams ir kitoms žaidybiškoms reikmėms dedikuotos komandos. Deja, naudotis jais patogu ne visuomet patogu.

Burna su dviem eilėmis juodų G dantų prasižiojusi kairėje pelės pusėje – „Logitech G602″ skirta tik dešiniarankiams. Pasiekti juos nesunku, tačiau jie per maži ir per arti vienas kito, kad juos būtų galima spaudyti greitai ir tiksliai. Jie labiau skirti patogumui negu našumui, labiau RPG negu FPS žaidimams. Bet kuriuo atveju, jais naudotis žymiai greičiau ir patogiau nei klaviatūros klavišais. Nepatiko tik tai, kaip jie visi kliba. Vienus jų galima be jokio atoveiksmio švelniai pajudinti, kitus net spustelėti. Iš korpuso išsikišę G mygtukai atrodo gražiai, bet jie privirtinti ne taip patikimai kaip likusios dalys ir neleidžia kalbėti apie nepriekaištingą surinkimo kokybę.

„Logitech“ giriasi, kad pagrindiniams klavišams naudojami „OMRON“ mikrojungikliai gali atlaikyti 20 mln. paspaudimų. Neabejoju, kad pirmiau pasibaigs trijų metų garantija negu bus pasiektas šis skaičius. Ratukai išsiderina greičiau. Esantis šiame modelyje dirba kai priklauso, tik nesilanksto į šonus ir neturi hiperslinkties. Ką gi.

Pelės kupra, į kurią remiasi delnas, padengta guma. Likusios dalys pagamintos iš trijų rūšių plastiko: matinio – pagrindiniams klavišams, šiurkštaus – kraštams ir blizgaus – apdailos detalėms viršuje bei apačioje. Dugnui papildomai panaudotos septynios politetrafluoroetileno, buityje žinomo kaip teflonas, plokštelės. Ant jo nesikaupia nepageidaujamos medžiagos, kuriomis nuklotas dažnas netvarkingai eksploatuojamas kilimėlis. Ten pat, ant dugno, – įtaisytas „On/Off“ starteris.

Viršuje esančiu jungikliu keičiami pelės veikimo režimai. Virš jo paslėptas veikimo režimo indikatorius. Apie įjungtą „Performance“ pavarą išduoda akimirkai įsižiebianti mėlyna, o apie „Endurance“ – žalia švieselė. Senkant baterijai, indikatorius mirksi žydra spalva. Dar vienas indikatorius, nusakantis DPI, susigūžęs pačiame G burnos kamputyje, šalia septintu numeriu pažymėto danties. DPI reguliuojamas G10 ir G11 mygtukais, esančiais ant kairiojo klavišo krašto. DPI gali būti keičiamais ne mažesniais kaip 50 DPI intervalais. Maksimali reikšmė – 2500 DPI. To visiškai užtenka daugumai žaidimų, bet, dėl šventos ramybės, skaičius galėjo būti ir didesnis.

Po plastiko žieve „Logitech G602″ naudoja to paties pagrindo „Avago“ optinį sensorių kaip ir „Logitech G100s“. Nors tikėjausi daug, jo kokybė pranoko mano lūkesčius. Nepastebėjau jokios teigiamos ar neigiamos akceleracijos, tik labai nežymų virpėjimą (jitter) ir krypties išlyginimą (angle snapping). Bandymus atlikau ne kokioje nors laboratorijoje, o per elementariausią „Paint“ programėlę braižydamas linijas ir apskritimus, tad nepriimk šių išvadų už gryną pinigą.

Bet gali būti tikras, jog „Logitech G602″ yra didelė. Gal net kiek per daug. Jai reikalingas platus delnas ir ilgi pirštai. Per pusantro mėnesio prie jos dydžio ne tiek pripratau, kiek su juo susitaikiau. Pelė sveria tik gramu daugiau nei „Logitech G700s“ – 153 g. Su viena baterija ~ 130 g. Jei galėtų veikti visai be baterijų, svertų tiek pat, kiek standartinė laidinė pelė. Plius minus kaip „G400s“.

„Logitech G602″ veikia kaip tikra žaidimams skirta pelė, ir veikia ilgai. Jos sensorius nepretenduoja patekti tarp nepriekaištingųjų, o baterijų naudojimas – į rekordų knygas, bet trūksta ne taip ir daug. Ieškant alternatyvų, norisi ją lyginti su laidinėmis pelėmis. Analogiškos kokybės belaidžiai modeliai kainuoja gerokai brangiau.