Įspėjimas: Gali pasirodyti, kad ši istorija – apžvalga yra beprasmiai ir kvaili. Jei taip atsitiko, prašau, nesmerkit labai, nes tai mano pirmasis tokio tipo darbas. Tikiuosi, kad tai jums patiks ir paskatins mane parašyti dar daugiau apžvalgų ir panašių rašinių.


Gegužės 14 d.

Geresnės gimtadienio dovanos iš boso negalėjau tikėtis. Koks asilas galėjo sumąstyt mane išsiųst į tą bepročių vietą? Juk aš – vienas geriausių žurnalistų. Užsimanė, matai, liaudis informacijos apie stalkerius ir jų gyvenimą. Blyn. Na, bet tiek to, susitaikiau su tuo ir nuėjau namo krautis daiktų ir apsaugos priemonių. O jų ten prireiks… Žmonai nieko nesakiau, žinojau, kad negalės susitaikyti, todėl nutariau palikti raštelį.

Gegužės 15 d.

Palikęs trumpą paaiškinimą, kur būsiu kitas keletą dienų įsėdau į traukinį. Apniko keistos mintys – kaip aš su jais bendrausiu, ką įdomaus jie man parodys ir kas svarbiausia kaip man reikės ten išgyventi. Juk aš nepratęs prie didelių pokyčių… Atvykus į vietą manęs laukė tikras gražuolis – kažkoks keistai atrodantis tipas su senu, vos važiuojančiu rusišku ZILu (čia jį pavadinau „gražuoliu“). Nieko geresnio tikėtis nebuvo verta. Apsikeitėme keliomis frazėmis ir jis man pasakė, kad turėsiu važiuoti ne kabinoje, o gale. Nuostabu!

Jaučiau, kad artėjam prie Černobilio apylinkių. Danguje sukosi keisti debesys, oras buvo tvankus. Išlipus džiaugiausi, kad mano sėdynė atkentėjo. Tie prakeikti žvyrkeliai ir prakeiktas duobėtas asfaltas… Apsidairiau ir supratau, jog pakliuvau į kažkokį lyg ir miestelį, lyg ir kaimą. Namai buvo apgriuvę, visur degė laužai, aplink kuriuos sėdėjo garsieji stalkeriai. Štai kaip jie atrodė, su visomis keistenybėmis ir paslaptinga aura. Vieni sėdėjo ir groja gitara, kiti klausė, o treti juokavo. Keistas tas jų juokas pasirodė. Labai jau robotiškas. Vos spėjau apsižvalgyti ir jau buvau nuvestas pas grupuotės vadą. Gavau drabužius, kurie radiacijos praleidžia žymiai mažiau nei manieji. Tikiuosi, kad taip ir yra… Labai išsigandau, kai gavau pistoletą ir porą šovinių dėžučių, bet buvau patikintas, kad to reikės. Po velnių, kur aš papuoliau?! Kadangi jau temo, buvau nuvestas i savo „namą“, kuris buvo be langų, durų ir be baldų. Išsigandau, kad čia reikės nakvoti, bet ,pasirodo, mano apartamentai buvo rūsyje. Geležinė lova, kandžių (joms nekenkia radiacija?) suėstas čiužinys ir „samadielna“ medinė kėdė. Mane atvedęs stalkeris buvo gan draugiškas ir pasakė, jog čia vienas geriausių kambarių šioje teritorijoje. Joooo…. Tada kaip atrodo prasčiausias? Šią ir kitas mintis pasilikau rytojui ir atsiguliau miegoti…

Gegužės 16 d.

Miegojau labai prastai. Visą naktį girdėjosi šūvių aidai ir kažkokių gyvulių staugimas. Užmigau tik paryčiais, todėl diena prasidėjo sunkiai. Pusryčiams gavau „Turistų pusryčius“, kuriuos galėjau užsigerti arba degtine (?!), arba energetiniu gėrimu. Super meniu. Šiandien turėjau stebėti stalkerių kasdienybę. Turėtų būti šiek tiek įdomu, nors labiau pavojinga. Jie, kaip ir aš, pavalgę pusryčius išėjo „medžioti“ naujų teritorijų. Kartu eiti nedrįsau – per daug pavojinga. Likau stovykloje ir klausiausi likusių stalkerių pasakojimų. Ko jiems tik nėra tekę patirti: nuo susidūrimo su mutantais iki kovos su armija 1 prieš 10. Prisiklausęs panašių pasakojimų negalėjau suvokti ar tai tiesa, ar melas.

Po pietų (pietūs buvo tokie pat kaip pusryčiai) nutariau apsižvalgyti aplinkui. Pasiėmiau savo pistoletą (pasijaučiau tikru vyru:) ir išėjau už stovyklos ribų. Tik išėjęs už tvoros persigandau. Kažkur tolumoje matėsi apgriauti pastatai, keliu vaikščiojo kareiviai, pievose lakstė laukiniai šunys, mėtėsi stalkerių lavonai. Pakankamai prifotografavęs grįžau atgal.

Per vakarienę( tokią pačią kaip ir pusryčiai:) įkaliau keletą stiklinių degtinės – kad geriau miegočiau. Grįžę stalkeriai papasakojo savo nuotykius. Jie bandė užgrobti kitos grupuotės stovyklą, bet nelabai pavyko. Praradę keletą saviškių ir nukovę daugiau nei pusė priešų, stalkeriai nutarė imtis tos stovyklos rytoj. Sakė, kad ir aš galėsiu eiti kartu. Greičiausiai, kai tai sužinojau buvau per daug girtas, todėl tik nusijuokiau. Nusvirduliavau į lovą ir atsiguliau.

Gegužės 17 d.

Atsikėliau didelių pagirių lydimas. Iš savo apartamentų niekur eiti nenorėjau. Dabar suvokiau, kur aš turėsiu eiti. Sklandė gandai, kad kovos dėl teritorijų yra labai žiaurios, kiekvienas kovoja už save. Buvau čia naujokas – visiškai nepatyręs ir turėjau eiti stebėti šio mūšio. Pasisekė, kad dar neturėsiu tiesiogiai dalyvauti – stovėsiu užnugaryje ir viską filmuosiu.

Po pusryčių (jeigu juos taip galima pavadinti) buvo pasitarimas. Stalkeriai derino kovos veiksmus ir taktiką. Buvo nutarta pasiųsti žvalgus. Grįžę jie pasakė, kad likę žmonės susitelkė į daržinę. Užduotis tapo žymiai lengvesnė – tereikėjo apsupti pastatą ir jį šturmuoti.

Išėjome su geromis nuotaikomis. Atrodė, kad iki pietų dar grįšime. Priešų stovykla buvo dauboje, apsuptoje neaukštų, apaugusių žole kalvų. Aš pasilikau saugiu atstumu, kad galėčiau viską gerai matyti ir fiksuoti. Kiti tyliai nuslinko link daržinės. Iš tolo mačiau, kaip stalkeriai apsupa ją. Visiem atsidūrus savo vietose, vadas parodė ženklą, jog tuoj pradės puolimą. Ir staiga atsitiko tas, kas viską apvertė aukštyn kojom – priešai buvo surengę pasalą. Jų snaiperiai buvo pasislėpę ant kalvų, todėl šaudė mūsiškiu kaip zuikius. Jie krito vienas po kito. Likę bėgo slėptis, bet tada iš daržinės išbėgo dar daugiau priešininkų stalkerių, kurie visus likusius išžudė ir apieškojo kūnus: pasiėmė ginklus, šovinius ir kitus naudingus daiktus. Staiga suvokiau, kad esu pastebėtas: keli snaiperiai nuo kalvų rodė, kad dar liko vienas. Kiti, kurie tampė lavonus, pamatė mane ir pasileido bėgti. Aš padariau tą patį. Supratau, kad jei nepabėgsiu – būsiu sušaudytas ir niekada nebegrįšiu namo. Laimė mūsų stovykla buvo ne per toliausiai, todėl jau mačiau pirmus namus. Priešininkai neatsiliko. Jau buvau patikėjęs, kad laimingai grįšiu, kai išgirdau šūvius ir pajutau, jog peršovė mano plautį. Kraujas plūdo, o aš tik bėgau ir bėgau. Rodėsi, kad stovykla tik tolsta, o ne artėja. Laimei, budėję žmonės pamatė mane ir ėmė atsišaudyti. Mano persekiotojai atsitraukė, paleisdami keletą šūvių link stovyklos. Į nieką nebuvo pataikyta. Pribėgę stalkeriai paėmė mane ant rankų ir nunešė į mano apartamentus. Tada netekau sąmonės.

Gegužės 18 d.

Atsibudau sutvarstytas. Beveik nieko neprisiminiau, nors keli epizodai sukosi galvoje. Šalia lovos pamačiau arbatos. Ir jiems buvo gaila duoti ją vietoj tos bjaurios degtinės?! Bet nusiraminau. Supratau, kad jie mane išgelbėjo. Užtai jiems esu be galo dėkingas. Dabar tik kilo klausimas, kada grįšiu namo. Man begalvojant į rūsį nusileido stalkeris. Jis pranešė, kad tokiam ligoniui čia pavojinga ir kad turėsiu nedelsiant išvykti. Net nežinojau ar džiaugtis, ar liūdėti.

Po buvau įkurdintas į ZILo galą. Mane atgal vežė jau kitas žmogus. Jis buvo labai malonus ir gan šiltai bendravo. Paaiškėjo, kad mane atvežęs stalkeris buvo visos grupuotės vadas. Nustebau – pasirodo aš buvau čia labai laukiamas, todėl manęs pasiimti atvažiavo vadas, tarsi norėdamas parodyti pagarbą. Ne kiekvienas čia išdrįsdavo atvykti, o atvykėliai buvo sutinkami kaip ponai. Bevažiuojant sukosi daug minčių. Viena iš jų kada aš pasveiksiu ir kaip man tai trukdys gyvenime.

Vakare, grįžus namo, jaučiausi labai keistai. Žmona išsigando pamačiusi tokį ligonį. Ji net neužsiminė, kad išvažiavau jai nieko nepasakęs. Jai „tupinėjant“ aplink mane, mąsčiau, kas dabar vyksta zonoje, ar pavyko atkeršyti už žuvusius ir užgrobti tą nelemtą teritoriją. Netikėtai pagalvojau, jog norėčiau ten grįžti ir pabūti kur kas ilgiau. Jau ėmiau planuoti savo kelionę į Zoną, tikėjausi vykti ten ne vienas, su keliais draugais. Norėjau dar kartą pajusti tą nežemišką jausmą, grįžti į savo apartamentus, dalyvauti kovoje dėl teritorijų ir bendrauti su keistaisiais stalkeriais – Zona tikrai traukė savo aplinka ir galybe…

P.s. atrodo, kad gimtadienio dovana gavau visai vykusią 🙂